Kasparas Davidas Frydrichas, „Klajoklis virš rūko jūros“, 1818.

Romantizmas susiformavo XVIII a. pabaigoje – XIX a. kaip reakcija prieš neoklasicizmą. Minėto laikotarpio modernizacijos (industrinių visuomenių, kapitalistinės ekonomikos įsigalėjimo, visuomenės pasaulėjimo) procesų fone romantizmo menininkai atsigręžė nuo Antikos į Viduramžius – mistikos, jausmų, stebuklų ir paslaptingumo kupiną epochą.

Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 23 d. portale vilniausgalerija.lt

Romantizmo žmogus – unikalus individas su savitu jausmų ir psichologiniu pasauliu, pasižyminčiu dramatiškais vidiniais prieštaravimais. Tai – asmenybė su subtilia pasaulėjauta.

Kalbant apie romantizmo menininko suvokimą, reikia paminėti, kad kūrėjui svarbiau už griežtą formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos laikymąsi tapo jo talentas ir pašaukimas – meninė dvasia. Romantizmas atsisakė protu ir taisyklėmis grindžiamo požiūrio į vertybes, meno reikšmę, sociumą, o labiausiai vertino žmogaus emocijas, instinktus, intuiciją.

Romantizmas atmetė neoklasikinį įsitikinimą, kad protu žmogus gali pasiekti tobulumo, kritikavo švietėjišką nuostatą, nepripažįstančią subjektyvumo – būtent tai, kas nepaaiškinama, jausminga, dvasinga, tauru ypač domino romantikus.

Akistata su gamtos didybe dažnai jiems padėdavo suvokti žmogaus būties trapumą, įsiklausyti į savo prigimtį. Štai kodėl romantizmo metu labai išpopuliarėjo peizažinės tapybos žanras. Tačiau be gamtos tapyboje tuo metu vyravo ir viduramžių pasaulio, vaizduotės bei istorijos, susijusios su augančia tautų savimone, paskatintos temos.

Žymiausių romantizmo tapytojų sąraše: Viljamas Bleikas, Eženas Delakrua, Kasparas Davidas Frydrichas, Viljamas Terneris, Teodoras Žeriko, Džozefas Melrodas.