Zusmanas Gurvičius prie freskos Cerro fabriko pensijų fondo būstinėje. 1963 m. | José Gurvich archyvas, Montevidėjas.

Dailės istorikė Laura Petrauskaitė pristato gerai žinomą Pietų Amerikos dailės figūrą – Urugvajaus modernistą, Lietuvos žydą Zusmaną Gurvičių (José Gurvich, 1927–1974). Meno lauko tyrėjus jis pirmiausia domina kaip vadinamojo Lotynų Amerikos konstruktyvizmo atstovas, garsiųjų Torres-Garcíos dirbtuvių (Taller Torres-García) narys, aktyvus praėjusio amžiaus Urugvajaus meninio gyvenimo dalyvis; šiame straipsnyje menininko gyvenimo ir kūrybos istoriografija papildoma lietuviškomis detalėmis.

Zusmanas Gurvičius prie savo dirbtuvių Cerro rajone. Apie 1960 m. José Gurvich archyvas, Montevidėjas. | Alfredo Testoni nuotr.

Tarpukariu Urugvajus buvo viena populiariausių emigracijos iš Lietuvos krypčių. Mūsų imigrantų šiame krašte ėmė sparčiai gausėti nuo 1924 metų, kai Jungtinės Valstijos įvedė įvažiuojančiųjų kvotas ir Lietuvos gyventojai plūstelėjo į Pietų Ameriką. Tuo metu dauguma atvykėlių iš Europos kūrėsi vaizdingame Urugvajaus sostinės Montevidėjo rajone El Cerro, ant kalvos, tolėliau nuo miesto centro, kitapus Montevidėjo įlankos. Žalumoje skendinčioje zonoje su įspūdinga panorama į senamiestį savo namus statėsi ispanai, italai, vokiečiai, rusai, lenkai, taip pat ir lietuviai. Tokį imigrantų pasirinkimą lėmė ne estetiniai, o pragmatiniai motyvai: atvykėliai stengėsi apsigyventi kuo pigiau ir arčiau darbo. XX amžiaus pradžioje tai būta kaimiškos vietovės, kurioje nuo 1911 metų veikė didžiulis Jungtinių Valstijų kompanijos Swift įsteigtas mėsos paruošimo fabrikas, vadinamasis frigorifikas. Vėlesniais metais atsidarė dar keletas privačių bei viena valstybinė skerdykla. Šie fabrikai tapo pagrindinėmis imigrantų darbovietėmis. Spręsdama gausėjančių darbininkų apgyvendinimo problemą, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje valstybė pastatė kelis nedidelių individualių namų kvartalus ir taip dar labiau paskatino rajono urbanizaciją bei plėtrą. Iki šių dienų išliko autentiškas kalvos šlaituose išsirangiusių gatvių tinklas ir tipiška Cerro architektūra – vienaaukščiai kuklūs darbininkų namai ir pakrantėje stūksantis nebenaudojamas kelių aukštų Swift skerdyklos pastatas. Greta matyti milžiniški mėsos sūdymo baseinai ir geležinkelio bėgiai, kuriais galvijai iš šalies gilumos buvo gabenami į fabriką. XX amžiuje imigrantai, tarp jų ir lietuviai, sukūrė specifinį darbininkišką šio rajono identitetą. Jo gyventojai dar prisimena, kokia reikšminga visai šaliai buvo mėsos pramonė ir Cerro frigorifikų darbininkai praėjusiame šimtmetyje. Tai skatina vietinius saugoti rajono darbininkišką tapatybę ir palaikyti jo autonomiškumo idėją, nepaisant to, kad šiandien Villa del Cerro urbanistų suvokiama kaip vienas iš miegamųjų sostinės rajonų.

Minėtųjų Swift skerdyklų apylinkėse šiandien įkurta rekreacinė zona su gamtiniu parku (Parque Vaz Ferreira) ir pasivaikščiojimo takais, o palei La Platos upę vingiuoja pėsčiųjų promenada. Pastaroji dedikuota pagrindiniam šio straipsnio herojui – iš Žiežmarių kilusiam dailininkui Zusmanui Gurvičiui ir suispanintai vadinama Rambla José Gurvich. Gurvičiaus šeima, kaip ir kiti geresnio gyvenimo ir platesnių galimybių ieškoję bendrapiliečiai iš Lietuvos, į Urugvajų atvyko tarpukariu. Pirmasis 1931-aisiais šioje šalyje apsistojo dailininko tėvas, o po metų prie jo prisijungė ir žmona su vaikais: keturmečiu Zusmanu, namiškių vadintu Joške, ir metais jaunesne Miriam. Urugvajuje, tiek akademiniame, tiek populiariajame diskurse, gajus įsitikinimas, kad Gurvičių šeima, kaip ir kiti žydai, į šalį atvyko bėgdami nuo pogromų ir religinio persekiojimo. Iš tiesų tarpukariu žydų (taip pat lietuvių) emigraciją iš Lietuvos skatino ne etniniai persekiojimai, o daug sudėtingesnės globalių priežasčių ir individualių motyvų jungtys. Tarp tokių priežasčių minėtina sparti pasaulinė industrializacija, transporto pasiekimai, atpigusios ir pagreitėjusios transatlantinės kelionės, taip pat liberalizmo sklaida, episteminė revoliucija ir išaugę žmonių lūkesčiai. Kitaip tariant, nuo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios prasidėjus intensyvesnei migracijai, Lietuvos gyventojų galvose ėmė keistis geografinis pasaulio žemėlapis, prasiplėtė informacijos ir idėjų ratas, tarp jaunimo atsirado troškimas imtis kito nei iš tėvų paveldėto užsiėmimo, siekis kilti socialiniais laiptais. Suvešėjusi vaizduotė sukūrė anksčiau neregėto masto lūkesčius, kuriuos atrodė lengviausia įgyvendinti emigruojant.

Zusmanas Gurvičius. Konstruktyvistinis laivas (Barco Constructivo). 1948 m. Popierius, tempera. 12×15 cm. | Martíno Gurvich kolekcija.

Turtingesnio ir prabangesnio gyvenimo viltys, kurias išmaniai skatino po Lietuvą pasklidę transatlantinių laivininkystės kompanijų agentai, tikriausiai buvo nesvetimos ir aptariamai žydų šeimai. Archyvuose yra išlikusi Žiežmarių laikų nuotrauka, kurioje Jankelis Gurvičius su savo sūnumi, būsimuoju dailininku, pozuoja šalia dviračio. Stilinga fotografija liudija geras šeimos finansines galimybes, gyvenant Lietuvoje, ir jautrumą socialinio statuso ženklams. Juk apie 1930 metus dviratis buvo viena labiausiai spaudoje reklamuojamų prekių, siejamų su moderniu, šiuolaikišku gyvenimo būdu. Iš amžininkų žinome, kad vyresnysis Gurvičius, atvykęs į Montevidėją, įsidarbino kirpėju ir pasižymėjo kaip tipiškas dendis, neabejingas savo išvaizdai ir stiliui; visada dėvėjo nepriekaištingą kostiumą. Prie trisdešimtmečio vyro emigracijos paskatų galėjo prisidėti ir emancipacijos siekis – noras ištrūkti iš glaudžios, tradicijoms ištikimos štetlo žydų bendruomenės ir pakeisti gyvenimo būdą. Atvykęs į Urugvajų Jankelis Gurvičius gyveno kaip laisvamanis, nedalyvaudavo namuose švenčiant šabą ir neslėpė savo simpatijų bolševikų revoliucijai. Beje, pasak jo paties, apie 1918-uosius, slėpdamasis nuo persekiojimo už padarytą kriminalinį nusikaltimą, jis pasitraukė iš Vilniaus į Sovietų Rusiją ir kurį laiką tarnavo Raudonojoje armijoje, dalyvavo karo veiksmuose Lenkijoje. Apie šią tarnybą Gurvičius neužsiminė, kai 1920 metų rudenį įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tačiau gyvendamas Urugvajuje mėgo pasigirti veikiausiai išgalvota istorija, jog būdamas „Trockio kareiviu“ buvo sužeistas ir jį, gulintį ligoninėje, aplankė ne tik pats armijos vadas, bet ir Leninas. Tokių pasakojimų šioje pietų kontinento valstybėje buvo mielai klausomasi, nes ketvirtajame dešimtmetyje socialistinė ir komunistinė ideologija sparčiai išplito tarp teisingesnės visuomenės trokštančių imigrantiškųjų darbininkų.

Reklama

Jankelio sutuoktinė Haja Galperaitė ją pažinojusiems įsiminė kaip labai šilta, svetinga ir religinga moteris, tikra „jidiše mame‟. Nepaisant motinos pastangų puoselėti tikėjimą šeimoj, paauglystėje ir jaunystėje Zusmanas Gurvičius buvo abejingas viskam, kas susiję su žydų papročiais ir religija. Būdamas maždaug dvidešimties būsimasis dailininkas kurį laiką prižiūrėjo Urugvajaus sionistų socialistų draugijos „Hashomer Hatzair“ susirinkimų būstinę, gyveno jos palėpėje ir dalyvavo draugijos organizuotoje „Pirmojoje Urugvajaus žydų parodoje“ (1947), tačiau, pasak amžininkų, skirtingai negu tėvas, niekada nebuvo politiškai angažuotas.

Zusmanas Gurvičius. Cerro. 1957 m. Kartonas, aliejus. | Martíno Gurvich kolekcija.

Gurvičių šeima gyveno Montevidėjo Pietų rajone (Barrio Sur), kuriame telkėsi iš įvairių kraštų atvykę žydai. Čia Zusmanas Gurvičius lankė valstybinę mokyklą, o paauglystėje derino darbą lietpalčių ir gumos fabrike Montag su vakarinėmis piešimo bei smuiko pamokomis. Iš pradžių jaunasis fabriko darbininkas meninius gabumus lavino mokydamasis Valstybinėje dailės mokykloje pas tapytoją ekspresionistą José Cuneo. Smuiko pamokose susidraugavęs su žymaus Urugvajaus avangardisto Joaquíno Torres-Garcíos sūnumi Horacijumi, 1944 metais susipažino ir su pačiu dailininku. Tuometis Pietų Amerikos meninio gyvenimo revoliucionierius ir modernizatorius pasiūlė jaunuoliui prisijungti prie jo įkurtos mokyklos-dirbtuvių Taller Torres-García (toliau – TTG). Pastaroji mokykla išaugo iš 1935 metais Montevidėjuje įsteigtos Konstruktyviojo meno draugijos (Asociación de Arte Constructivo) ir buvo vienalaikė su Bauhauso tradicijas tęsusiu Black Mountain College Jungtinėse Valstijose.

Visoje Pietų Amerikoje garsi ir įtakinga TTG mokykla skleidė Meno ir amatų sąjūdžio idėjas, propagavo konstruktyvizmo principus, akcentavo ikikolonijinio laikotarpio kultūrų pažinimo svarbą ir skatino auklėtinius būtent jose ieškoti atramos kuriant individualią simboliką. Torres-García neigė „grynojo‟ ir taikomojo meno skirtį, tačiau, kitaip negu panašiose mokyklose Europoje ir Jungtinėse Valstijose, orientavosi ne į pramoninį, masinės gamybos, o į individualų vienetinį dizainą ir vietines amerikietiškas medžiagas (medį, molį ir pan.). Penkeri studijų ir artimo bendravimo su Torres-García metai paveikė Gurvičiaus kūrybinę kryptį, taip pat svariai prisidėjo prie jo išgarsėjimo. Vos prisijungus prie TTG, septyniolikmečio mokinio darbai jau buvo eksponuoti parodoje „Modernioji Urugvajaus tapyba Buenos Airėse, kur šalia dailės klasikų rodyti ir TTG autorių darbai. Gurvičius priklausė TTG branduoliui, palaikė glaudžius ryšius su kitais šio rato menininkais ir pasižymėjo eksperimentine dvasia.

Zusmanas Gurvičius. Sukonstruotas žmogus (Hombre construido). 1959 m. Kaulas, aliejus. Aukštis – 34 cm. | Privati kolekcija, Montevidėjas.

Su Torres-Garcíos dirbtuvėmis buvo susijęs ir kitas imigrantas iš Lietuvos – Zoma Baitleris (1908–1994), tačiau pastarasis nepriklausė kūrybingiausių menininkų branduoliui. Skyrėsi ir jo estetinės preferencijos. Prieš emigruodamas į Pietų Ameriką Baitleris buvo pasimokęs piešimo ir tapybos pas tautietį Povilą Kaufmaną, tuo metu studijavusį Kauno meno mokykloje. Galima nujausti, jog būtent Kaufmano, Paulio Cézanne’o mokyklos apologeto, paveiktas Baitleris visą gyvenimą žavėjosi impresionistine bei postimpresionistine tapyba, o garsianiško universalizmo ir konstruktyvizmo idėjomis neužsidegė.

Reklama

1957 metais TTG dailininkui Gonzalui Fonsecai išvykus iš šalies, Gurvičius persikėlė gyventi į draugo namą (Calle Polonia 3166) jau minėtame Cerro rajone, netoli dabartinės jo paties vardo promenados. O po kelerių metų šalimais įsigijo nuosavą namą (Calle Polonia 3286), kuriame, 1962 aisiais užsidarius Torres-Garcíos dirbtuvėms, ėmė rinktis Gurvičiaus auklėtiniai. Tarp kelių dešimčių jaunuolių buvo ir šiandien gerai žinoma Urugvajaus karikatūristė Raquel Orzuj (g. 1939), kurią pas talentingą Torres-Garcíos idėjų tęsėją ir bendratautietį nukreipė Baitleris. Pastarasis būsimos dailininkės tėvui, Montevidėjo dienraščio jidiš kalba „Folksbla“ leidėjui (su kuriuo, beje, susipažino transatlantiniame laive pakeliui į Urugvajų), davė tokį patarimą: „Moiše, pažįstu labai gerą vaikiną, lietuvį kaip ir mes, vardu Gurvič, Rachelitai vertėtų nueiti pas jį“.

Zusmanas Gurvičius. Konstruktyvistinis ąsotis ir vaza. Apie 1950 m. Dažyta keramika. | Muzeo Gurvich, Montevidėjas.

Gurvičiaus sūnus Martínas idiliškai prisimena jų šeimos gyvenimą Cerro rajone: „<…> namas buvo iš tiesų gražus, su vaismedžiais, [vandens] cisternomis ir, žinoma, dviem tėvo dirbtuvėmis. Viena kvepėjo dažais, kita – moliu. Ypač gerai pamenu išvykas į gamtą ir mišką, kuris buvo netoli namų. Mes iš tiesų gyvenome paskutinėje gatvelėje, per savo namo duris galėjome matyti laukus ir kalvą <…> buvome labai arti gamtos (ir paplūdimio), ir aš kaip vaikas tai labai mėgau“.

Gurvičiui atsikrausčius į Villa del Cerro priemiestį, jo tapybą persmelkė vietos dvasia: imigrantai, jų istorijos, buitis, įvairūs atsitikimai ir išskirtiniai rajono simboliai: kalva, frigorifikas, bažnyčios špilis ir laivai. Dailininko žmona Julia (Totó) Añorga prisimena, kad gyvendami netoli pliažo jiedu mėgo išeiti anksti ryte pasivaikščioti ir pasidairyti į laivų vilkikus ir valteles. Menininko žvilgsnis supoetino darbininkų kasdienybę ir tarsi kilstelėjo ją į aukštesnę, kilnesnę pakopą. Gurvičiaus tapyboje Cerro rajonas atsiskleidžia ne kaip urbanistinė, o veikiau kaip kaimiška aplinka, kurioje reikšminga augmenija, gyvuliai, peizažas. Kitaip nei konstruktyvistiniuose darbuose, Cerro cikle vyrauja prislopinti tonai, žemės spalvų paletė. Visa vaizdinija – paprasti, be jokio dekoro namai, kiemuose vykstantis gyvenimas, vėjyje džiūstantys skalbiniai, vakarieniaujantys darbininkai – sutelkta į paprasto, kasdieniško gyvenimo grožį. Tačiau pro poetinį šydą prasiveržia ir skurdaus imigrantų gyvenimo realybė: akinamai tušti stalai su keliom kriaukšlėm duonos ar sužalotos darbininko rankos strampas. Gurvičius sukūrė savotišką šio rajono vizualinį dienoraštį, atspindintį tarp kitų imigrantų ir lietuvių gyvenimo sąlygas trečiajame–septintajame dešimtmečiais. Dauguma atvykėlių iš Lietuvos naujoje tėvynėje buvo priversti imtis pačių sunkiausių ir prasčiausiai apmokamų darbų – dirbo mėsos skerdyklose, metalo apdirbimo fabrikuose bei kitose pramonės įmonėse. Ir tik patys apsukriausi ir drąsiausi ilgainiui pradėjo atidarinėti nuosavas kavines, barus, baldų dirbtuves ir drabužių ateljė.

Zusmanas Gurvičius. Pietūs Cerro rajone (Almuerzo del Cerro). 1962 m. Kartonas, aliejus. 29,5 x 40 cm. | Martíno Gurvich kolekcija.

Gurvičiaus kūryba neapsiribojo tik tapyba. Septintajame dešimtmetyje jis sukūrė vertingą keramikos darbų kolekciją ir didžiuosius sienų tapybos kūrinius. Vienas viešosioms erdvėms skirtų projektų – tai Cerro fabriko pensijų fondo (La Caja de Pensiones del Frigorífico del Cerro), savotiško darbininkų taupomojo banko, būstinės interjero dekoras. 17 metrų ilgio ir 2,5 metrų aukščio abstrakti konstruktyvistinė kompozicija buvo nutapyta ant šešiolikos medinių plokščių. Gurvičius išdekoravo sieną nuo grindų iki lubų, kad žiūrovas galėtų jausti jos mastelį santykyje su visu statinio architekto Luiso Vaia erdviniu sumanymu. Šis darbas atitiko TTG viziją, pagal kurią konstruktyvizmas yra skirtas ne uždaram išrinktųjų ratui, bet turi tapti prieinamas visiems visuomenės sluoksniams, kad menas turi būti kiekvieno kasdienybės dalimi. 1973 metais Urugvajuje įsigalėjus karinei diktatūrai, valdžia davė įsakymą sunaikinti sieninę tapybą, bet jo vykdytojai įsakymą įgyvendino savaip: plokštes demontavo ir sudėjo sandėlyje. Dešimtmetį apie Gurvičiaus kūrinio likimą nieko nežinota, o 1985-aisiais, atkūrus demokratinį režimą, „lobis‟ buvo atrastas ir instaliuotas Socialinio draudimo banko būstinėje (Banco de Previsión Social, Calle Sarandí 570) Montevidėjo senamiestyje, kur jį galima apžiūrėti ir šiandien. Netoli nuo čia veikia ir Gurvičiaus muziejus (Museo Gurvich, Calle Sarandí 524), pristatantis menininko kūrybos retrospektyvą.

Nors ir fragmentiškas, šis pasakojimas atskleidžia, jog dailininkas Zusmanas Gurvičius buvo išskirtinė kūrybinė asmenybė ir kartu tipiška imigrantiška to meto figūra, atstovaujanti praėjusio amžiaus darbininkiškam, kairuoliškam ir avangardiniam Montevidėjui.

Už leidimą publikuoti Zusmano Gurvičiaus darbus ir fotografijas dėkoju Gurvičiaus muziejui (Museo Gurvich) Montevidėjuje, o už pagalbą dirbant José Gurvich archyve – jo vadovui Marceliui Loustau.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Laura Petrauskaitė (2019 m., nr. 3)