Čiobiškio dvaro nuotr.

Pradėkime dar vieną kelionę pro paslaptingus, tarp žvyrkelių ir nendrių pasislėpusius paupius.  Šiandienos stotelė – Čiobiškis, Neries ir Musės santaka. Kadaise – populiari keliaujančių Nerimi pro Vilnių, Kernavę ir Kauną atokvėpio vieta, šiandien – vėl iš naujo atrandamas „karališkas užkampis“.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. rugpjūčio 20 d. portale vilniausgalerija.lt

Upės srove varomas keltas

Bene daugiausiai  smalsuolių į Čiobiškį paskutiniu metu pritraukia ties juo veikiantis keltas per Nerį. Jau apie 80 metų jis į kitą krantą plukdo tilto neradusius ar nenorinčius iki jo riedėti dar kone pusšimtį kilometrų – juk artimiausi tiltai per šią upę laukia jau tik Jonavoje arba ties Paneriais! Be galo unikali ne tik tilto vieta, bet ir jo veikimo būdas: tai vienintelis Lietuvoje keleivinis srovinis keltas, stumiamas į kitą krantą upės srovės. Taigi vieniems šis keltas – išsigelbėjimas kasdienybėje, kitiems – romantiška pramoga, o dar kitiems – autentiškas technikos paminklas. Tiesa, svarbu paminėti, kad  krantas priešais (Padalių kaime) šiam keltui netgi svarbesnis negu Čiobiškis: būtent Padaliuos užaugo visos keltininkų kartos, būtent čia po sovietmečio jį atgaivino jau net trečios kartos keltininkas Gediminas Dzeventauskas.

Padalių keltas | Sauliaus Jankausko nuotr.

Padalių keltas | Giedrės Streikauskaitės nuotr.

Padalių keltas | Giedrės Streikauskaitės nuotr.

Tiltas lakūnams

Kol dar esame prie upės, pasižvalgykime po Neries ir Musės santaką – ją čia dailiai įrėmina elegantiškas, tarpukariu statytas tiltas. Ir nors Čiobiškis daug labiau asocijuojasi su vandenimi negu su dangumi, tiltas pavadintas lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardais (konstrukcija pradėta statyti  legendinio skrydžio metais – 1933-aisiais).

Visai šalia, ant nedidelio upės šlaito, – ir senasis Čiobiškio vandens malūnas, kuriam sukti puikiai tiko stipri, pašėlusi Musės upės srovė. Vietiniai pasakoja, kad malūnas buvęs toks paklausus, kad veiksmo jame būdavo nuo penkių ryto iki dvyliktos nakties. Šiandien malūnas, deja, apleistas, tačiau nostalgijos ieškotojams „susimalti“ prisiminimų tikrai pavyks.

nuotr. Saulius Jankauskas © (info@saulele.lt)

nuotr. Saulius Jankauskas © (info@saulele.lt)

„Čia biški“

Iš vandens lipkime į krantą ir pasivaikščiokime po patį Čiobiškį.  Juk, regis, čia „išlipti ar sustoti“ jau nuo seno buvo savotiška tradicija: štai net viena iš legendų apie miestelio pavadinimą teigia, kad kadaise šiose vietose stovėjusi smuklė, o keliaujantys sakydavo: „Čia biški nugersime, kol arkliai pailsės, ir važiuosime tolyn.“ Iš žodžių „čia ir biški“ esą ir gavosi Čiobiškio pavadinimas.

Dar vienas „istorinis išlipimas“ Čiobiškyje įvyko XIX a. pabaigoje. Istorikas ir archeologas Konstantinas Tiškevičius, 1857 metais atlikęs garsiąją ekspediciją Neries upe nuo ištakų iki žiočių, knygoje „Neris ir jos krantai“ rašo:

„Čiobiškis yra žemvaldžio Pilsudskio dvarelis. […] Neries krante senų medžių ir sodų žalumoje baltavo jo mūro rūmai, švytėjo ilgais šiltnamiais palei Neries krantą. Prie rūmų bolavo ir grakšti bažnytėlė, nors nedidelė, ką tik baigta statyti. Gyvenamieji rūmai yra vieni iš tų retų ir puikių trobesių, kurių taip maža beaptinkame mūsų šalyje. Nė neklausk, pagal kieno planą jie statyti. Drąsios jų proporcijos ir dailūs kontūrai rodo Gucevičiaus architektūros meną“.

Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Šiuos rūmus šiandien galime aplankyti ir mes: ant upės kranto vis dar dailiai boluoja išlikęs dvaro kompleksas. Ir nors po ilgų metų atliekant kitas funkcijas (dvare įvairiais laikmečiais veikė įvairios globos įstaigos) dvaras buvo kiek praradęs savo spindesį, šiandien jam vėl bandoma įpūsti naujos gyvybės. Juk manoma, kad ją čia pasėjo pats Vilniaus Katedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius! Tik pažvelgus į elegantiškas trikampes kompozicijas ar šalia esančios bažnyčios puošybą milžiniškomis šventųjų skulptūromis, ima kirbėti mintis – Gucevičiaus meilės tikrai kliuvo ir prie Neries pasislėpusiam Čiobiškiui!