Viduramžiais amatininkas, norėdavęs tapti vienos iš tuomet egzistavusių gildijų (pirklių susivienijimų) nariu, turėdavo ne tik ilgus metus mokytis, o paskui eiti meistro samdinio pareigas, bet, atėjus laikui, įrodyti, ko iš tiesų verti jo įgūdžiai. Tuo tikslu amatininkas privalėdavo pateikti geriausią savo atitinkamos amato srities kūrinį (pavyzdžiui, auksakalystės dirbinį ar paveikslą) gildijos, į kurią norėjo įstoti, nariams. Jei pastarąjį darbą, kuris ir buvo vadinamas šedevru, pripažindavo gildijos meistrai, amatininkas būdavo priimamas jų draugėn, gaudavo meistro titulą, įvairių prekybinių privilegijų ir galėdavo samdyti savo mokinius. Daugelis iš jų ateityje taip pat, žinoma, siekdavo tapti meistrais.
Šiais laikais nėra jokios meno institucijos, kurios nariai oficialiai paskelbtų vieną ar kitą menininko darbą šedevru. Šis procesas dabar daug subjektyvesnis, meno kritikai nurodo įvairių kriterijų, pagal kuriuos sprendžia, ar kūriniui apibūdinti tinkama pastaroji sąvoka. Tačiau bene pagrindinis skirtumas yra tas, kad Viduramžiais šedevras buvo siejamas su nepriekaištingu amatininkystės išmanymu, o mūsų dienomis, kalbant apie šedevro ypatybes, svarbi tam tikra faktorių visuma: darbo išskirtinumas, originalumas, paveikumas, taip pat ir kritikų vertinimas bei paties darbo įkontekstinimas dailės istorijos lauke. Teigiama, kad prie kai kurių kūrinių eskalavimo, o kartais net kūrinio pateikimo kaip šedevro, neretai prisideda ir žiniasklaidos atstovai. Neabejojama, kad būtent jie lėmė milžinišką Leonardo da Vinčio „Mona Lizos“ populiarumo šuolį po to, kai darbas buvo pavogtas ir žurnalistų išliaupsintas laikraščiuose. Dabar minėtas paveikslas yra vienas iš geriausiai pasaulyje atpažįstamų meno šedevrų.