Graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba“, kurio choreografiją sukūrė Lorca Massine’as, pirmą kartą buvo parodytas 1988 metais „Arena di Verona“ festivalyje. Lietuvos operos ir baleto teatre „Graiko Zorbos“ premjera įvyko 1998 metų balandžio 24 dieną. Nikoso Kazantzakio literatūrinis kūrinys, turtingas įvairių psichologinių niuansų, virto šokiu pasakojama istorija apie archajiško mentaliteto kaimą, turistą intelektualą amerikietį Džoną, našlę Mariną, ją įsimylėjusį pavyduolį Jorgą, atvykėlį graiką Zorbą, pavytusią gražuolę Madam Hortenzę.
Vaizdinė spektaklio stilistika gana abstrahuota, „bevardis Graikijos kaimas“ neturi naivių vietos ir laiko nuorodų (dailininkė – Sofija Tugarinova-Grzeliak). Ypač patrauklus antrasis veiksmas – visų pirma vizualiai efektingomis Hortenzės scenomis. Puošniai ir savaip įtaigiai sukurta tariamų vestuvių su merginų choro prilaikomu milžinišku nuometu bei scenovaizdžio iliuminacija scena, skaudžiai lyriškas Madam Hortenzės mirties epizodas. Librete literatūriška apvaginėjimo tema spektaklyje perteikta gana raiškiai: viena po kitos juodais šydais užsidengusios moterys išlaisvina Hortenzę iš prašmatnių jos apdarų, ir ji, netekusi žemiškojo blizgesio, sulūžusios lėlės poza susmunka kėdėje.
Lorcos Massine’o choreografijoje taikomi stilizuoti sirtakio žingsniai, priklaupimai, ekspresyviai užlaužtų rankų išskėstais pirštais plastika, čia svarbiau judesio pasikartojimas, efektingos atlikėjų azartiškumu judesių kombinacijos, muzikalūs, aplodismentus provokuojantys grupiniai šokiai.
Didelė spektaklio sėkmė – choreografiniai vaidmenys, už kuriuos galima dėkoti artistams. Ypač vykęs yra Voldemaro Chlebinsko-Zorbos vaidmuo: šokėjas puikiai demonstruoja savo aktorinį talentą, besiremiantį improvizacija, įtikinamomis veido išraiškomis, pagirtinu bendravimu su partneriais.
Aleksandras Molodovas-Zorba šiame spektaklyje atpalaiduotas nuo dažniausiai jam tenkančių balerinos kilnojimo ir prilaikymo prievolių – jis nusimetęs apgailėtiną nelaimingų princų ir įsimylėjėlių išraišką: gunktelėjusi laikysena, ryškūs judesiai neatpažįstamai pakeitė artistą.
Eglė Špokaitė-Marina visų pirma žavi judesių grožiu; artistės šokio dramatizmas pranoksta choreografinės partitūros teikiamas galimybes. Įspūdinga rankų plastika, daugiaprasmės kaklo, pečių, galvos linijų užuominos sugeba praturtinti šios baletinės dramos personažą ir paversti jį choreografiškai gyva, pulsuojančia būtybe.
Mindaugo Baužio Džonas plastiškai taip pat įtaigus. Spektaklyje labai aiški ir įsimenanti Hortenzės linija – ją pabrėžia ir sentimentaliai lyriška muzikinė tema, ir itin atkreipiantis akį šiam personažui sukurtas kostiumas. Živilė Baikštytė nuosekliai tapo savo grožio likučius puoselėjančios moters paveikslą. Libreto peripetijas ji interpretuoja savaip, su švelniu humoru ryškindama egzaltuotą Hortenzės prigimtį – gal todėl jos mirties scena iš tiesų sujaudina. Madam Hortenzę stilingai šoka ir Jūratė Sodytė, o Ž. Baikštytė vaidina dar ir Mariną.
Aurelijaus Daraškevičiaus Jorgo paskirtis tradicinė baleto spektakliams – jo herojus kursto konfliktus, tačiau artisto dėka šis personažas netampa schematiškas ir vienspalvis. Sirtakio ritmai sugeba užkrėsti ir kordebaletą – tiek moterys, tiek vyrai šoka, atskleisdami ir individualias, ir kolektyvines spektaklio veikėjų savybes.
Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.