Daivos Šabasevičienės nuotr.

Vilnius, kur masiniai renginiai tapo dominante, kur neskoninga kavinių muzika vėlyvais vakarais jau griaudžia kelis mėnesius, vis retėja intelektualių renginių, kurie būtų pagrįsti dėmesiu miesto istorijai ir savitumui.

Rugsėjo 18–20 d. vyko seniai lauktas ir gražiausiomis šviesomis nušvitęs festivalis „Salve!“ Tai didžiulė dovana Vilniaus istorijai ir kultūrai. Žvelgiant profesine prasme, festivalis pranoko visus lūkesčius: jis buvo švelnus ir sodrus, meniškas ir kruopščiai apgalvotas. Festivalio organizatoriai – Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus bei viešoji įstaiga „Meno ekspansija“.

Pilies g. 40 įsikūrusiame Šlapelių name-muziejuje jau seniai karaliauja kūrybinė dvasia. Akivaizdu, viskas priklauso nuo direktorės Jolantos Paškevičienės, tad ne atsitiktinai tamprus bendradarbiavimas su teatro „Arbatvakariai“ pagrindiniais įkūrėjais – aktore ir režisiere Egle Tulevičiūte ir dailininku bei atlikėju Kristijonu Sipariu – užaugino naują reiškinį: būtent šių žmonių iniciatyva istoriniame Vilniaus name ir įvyko pirmasis Vilniaus miesto artistinių iniciatyvų festivalis „Salve!“

Festivalio globėjas profesorius Vytautas Landsbergis, po patrankos šūvio išmintingai pasveikinęs šią iniciatyvą, paliko jos tęsinį teatro žmonėms. Per tris dienas Šlapelių muziejuje buvo suvaidinti penki spektakliai, įvyko du koncertai, trys parodos, edukacinės dirbtuvės vaikams, o gražiajame kieme buvo galima pasivaišini Šlapelių palikuonių keptais pyragais.

2023 metais Vilnius minės savo 700 metų jubiliejų. Tad „Salve!“ galima laikyti tam tikra minėjimo pradžia, ir būtent šie žmonės – „Salve!“ organizatoriai – galėtų įgyvendinti pagrindines būsimos šventės idėjas. Eglė Tulevičiūtė, Kristijonas Siparis ir visas sąrašas įvairių sričių pagalbininkų vilniečiams plačiai atvėrė duris į kultūros židinį. Jie suteikė neeilinę galimybę susitikti su istoriniais „personažais“ – žmonėmis, kurie ne tik lankėsi Šlapelių name, bet buvo glaudžiai tarpusavy susiję. Tai – Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Istorijos, kurias teko išgirsti per šias dienas, stebino savo turinio gelme ir grožiu.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Kaip tik šią vasarą, birželio 5 d. sukako šimtas keturiasdešimt metų nuo iškilios visuomenininkės, pirmosios lietuvių operos solistės Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880–1977) gimimo. Vilnius be šios asmenybės šiandien jau neįsivaizduojamas. Kaip sakė jos bičiulė Julija Biliūnienė-Matjošaitienė, „būti Vilniuje ir nematyti Šlapelienės, tai tas pats, kas būti Romoje ir nematyti popiežiaus…“

Šlapelių namas stovi tam tikroje kultūrinėje sankryžoje. Dabar jau pro šio namo prieigas gali matyti pravažiuojančius džipus, kitas gaudžiančias mašinas. Pilies ir Didžiosios gatvės mazge stovintis istorinis namas šiandien praktiškai neturi kaimynų intelektualų. Dar Šlapelių laikais šioje senamiesčio arterijoje gyveno daug garsių dailininkų, menininkų, mokslininkų, šiandien dominuoja komercija. Todėl kultūrinė veikla, vystoma istoriniame name, įgyja ypatingai svarų vaidmenį. Vis dažniau nutinka, kad lietuviški kultūros ir mokslo židiniai sunaikinami, gerų geriausia tose vietose pakabinant atminimo lentas.

Vieno namo istorija, vieno namo festivalis – tai tarytum šeimos šventė. Joje dalyvavę aktoriai tapo pagrindiniais žmonėmis; žiūrovai jų laukė kaip dievų. Aktoriai, nors ir neturėdami geriausių techninių sąlygų, mielai sutiko dalyvauti festivalyje – Šlapelių namas tarytum įpareigoja juos būti tos istorijos dalimi.

Pirmasis festivalis „Salve!“ lūžo nuo žiūrovų. Registracija į kai kuriuos spektaklius buvo pasibaigusi dar iki prasidedant festivaliui, o vos tik pasibaigus renginiui, tuoj pat pasigirsdavo klausimai, kada ir kur bus vaidinamas vienas ar kitas spektaklis. „Salve!“ praėjo sklandžiai ir pakylėtai. Net jeigu kitais metais būtų pakartota visa programa, žiūrovai būtų laimingi, nes daugelis tiesiog netilpo į šių metų festivalio renginius.

Būti ne šio amžiaus žmogumi – nors ir nemadinga, bet įdomu, nes už tų žmonių nugaros – ištisi pasauliai, ištisos istorijos. Penki spektakliai, prasismelkiantys į Lietuvos istorinę atmintį, skurti naudojant skirtingas teatrines priemones, siekiant vienokios ar kitokios stilizacijos, leidžiančios kuo giliau atskleisti turinio prasmę.

Kai 2011 metais susikūrė teatras „Arbatvakariai“, jų pirmas spektaklis buvo skirtas Ispanijai. Tąkart, vos pasibaigus premjerai, kilo mintis atsigręžti į savo šalies kultūrą. Ir nuo to laiko visi kiti spektakliai buvo skirti lietuviškai tematikai – istorinėms asmenybėms, miesto istorijai ir tradicijoms. Net keturi spektakliai sukurti pagal Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Festivalio atidarymo dieną į teatralizuotą atidarymo šventę buvo pakviesta ši ištikima Vilniaus miesto tyrinėtoja, dramaturgė, teatrologė. Nenuostabu, kad Mareckaitė vos tik pasilabino, tuoj pat pradėjo kalbą apie Vilniaus problemas, apie nevaldomus architektūros inkliuzus, apie ir toliau „pagal teisės aktus“ bjaurojamą sostinę. Todėl belieka įsisprausti į namo uždarą kiemelį ar įėjus į muziejų-namus skubiai užverti duris, kad kuo mažiau ausį rėžtų plebėjiški iš įvairių restoranų atsklindantys garsai ir „bumčikai“.

Atidarymo dieną buvo suvaidintas seniausias „Arbatvakarių“ spektaklis pagal Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės laiškus bei atsiminimus „Lig Tave sulauksim…“ Prieš septynis metus sukurtas kūrinys neišblėso, nesustingo, anaiptol, įgijo naujų spalvų ir vaidybos elementų. Tam įtakos turėjo ir tai, kad spektaklio, sukurto kaip „arbatvakaris“, metu dėl koronaviruso nei arbatos, nei vaišių patiekti buvo neįmanoma, tad tos vietos, kurios spektaklyje buvo kaip tam tikros pjesės remarkos, tam tikri atitrūkimai, šiame spektaklyje turėjo būti užpildytos nauju turiniu. Bet tam išmonės nepritrūko, veiksmui užteko ir pasakojimų, ir žaidybiškumo. Kontrasto principu jungiamos Marijos Šlapelienės, kurią įkūnijo Eglė Tulevičiūtė, ir jos tarnaitės Kazės – Virginijos Kuklytės scenos, tiksliai charakterizavo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vilnių bei vilniečius.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Šlapelienė buvo neapsakomai sudėtingos ir įdomios biografijos moteris, dainavusi pirmoje lietuvių operoje „Birutė“, Dominikonų gatvėje įsteigusi pirmąjį lietuvišką knygyną. Šlapeliai bičiuliavosi su Jonu Basanavičiumi, Jonu Jablonskiu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Emilija Vileišiene, Miku ir Kipru Petrauskais, Julija Janulaityte-Biliūniene, Lazdynų Pelėda, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu… Tulevičiūtė, pasirinkusi pasakojimo formą, sugebėjo ne tik išskleisti sudėtingiausių likimų žmonių istorijas, bet kartu nugrimzti į Šlapelienės pasaulį. Aristokratiškų manierų pagyvenusi moteris pati iš krepšio kriaušės nepaims – ji ne duoneliautoja; tarnaitės priedermė kriaušę įdėti jai į delną.

Kontrasto principu veikianti Virginijos Kuklytės Kazė spektaklio metu pati sau netikėtai išsikovoja „teisę“ benefisui. Truputį šaržuodama savo tarnaitę, aktorė suvaidina lenkiškai-lietuviškai tauškiančią XX a. pradžios vilnietę, kuri atklydusi ne tik iš šimtmečių glūdumos, bet taikliai primenanti ir šios dienos Vilnijos gyventojus. Žiūrovai liko laimingi, gavę ir istorinę pamoką, ir regėdami energija sprogstančią jaunąją aktorę.

Spektaklyje taip pat veikia Nerutis – Nerijus Račkaitis, solistė Vilhelma Mončytė ir smuikininkė Milda Pletaitė. Kiekvieno jų įvedimas į istorinį pasakojimą – savalaikis ir papildantis. Sugebėta išlaikyti dėmesį, tuo labiau, kad dailininko Kristijono Sipario atkurtas autentiškas interjeras, kuriame minimumas daiktų, ženklinančių praėjusį laikmetį, žiūrovams suteikia galimybę pasijusti istorinių personažų amžininkais.

Šlapelienė gimtojo ir mylimo miesto nepaliko visą savo gyvenimą. Jos biografija pilna skaudžių patirčių, palietusių ir namus, todėl spektaklį matyti autentiškoje erdvėje – ypač įdomu.

Šeštadienį vainikavo du spektakliai – „Šimtmečio moterys“ ir „Jis ir Ji“. Neringos Bulotaitės ir Jurgos Kalvaitytės iniciatyva gimęs spektaklis „Šimtmečio moterys“ apie legendines Lietuvos moteris tądien tryško energija ir humoru. Žiūrovai vos spėjo paskui dvi profesionales. Nė minutės atokvėpio, viskas apgalvota iki skrupulų. Ingrida Ragelskienė, spektaklio kūrinio procese padėjusi atrinkti ištraukas iš begalės įdomiausių tekstų, kūrinį prismaigstė ne tik asmenybėms, bet ir moterims plačiąją prasme būdingų bruožų. Rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, seserys politikės Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė, aktorė Ona Rymaitė, tarytum į laiko traukinį susodintos, pro akis pralėkė tokiu greičiu, jog norėjosi sušukti: „Neskubėkite, pratęskite šią sceną!“ Įdomiausiai nuskambėjo seserų scena. Dvi politikės aktorių dėka tapo ne tik žaviomis Kauno poniutėmis, bet ir apskritai politikos išmanytojomis. Kitose scenose Bulotaitė neįtikėtina energija sugebėjo išjudinti net paskutinėje eilėje sėdinčius žiūrovus, Kalvaitytė pavergė subtiliomis intonacijomis, švelniu suvalkiečių tarmės naudojimu. Jo nebuvo per daug, Kalvaitytė nieko nešaržavo, viskas perteikta autentiškiausia tarme. Abiejų aktorių suvaidintos moterys tokios įdomios ir šmaikščios, kad vėl norisi imti jų biografijas ar skaityti jų parašytus kūrinius.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Dailininkei Jurgitai Jankutei teko ypatingai sunki užduotis: ji ne tik atkūrė, sukūrė, stilizavo šias žavingas istorines asmenybes, jai reikėjo taip viską apgalvoti, kad aktorės mūsų akyse „transformuotųsi“ į naujas asmenybes, keistų stilistiškai ypač skirtingų moterų aprėdus. Viskas taip smulkiai ir profesionaliai apgalvota, jog kartais aktorėms beliko tik rūbą prasegti, kažką ant kažko užsitraukti, ir kostiumas tapo svarbiu atramos tašku, vaizduojant skirtingų moterų portretus. Kuriant istorinį foną didelę įtaką padarė ir kompozitoriaus Antano Kučinsko taikliai parinkta muzika. Neabejoju, kad spektaklis „Šimtmečio moterys“ šiuo metu išgyvena renesansą dar ir dėl to, kad jis gimė neprisirišdamas prie konkrečios erdvės. Sudėtingiausios sąlygos privertė aktores akimirksniu prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, ne visada pačių geriausių techninių sąlygų. Gal dėl to aktorės švytėjo, nes joms viskas buvo patogu.

Jono Biliūno ir Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškus bei kūrybą praskleidė spektaklis „Jis ir Ji“. Birutės Mar ir Alekso Kazanavičiaus duetas taip pat nepaliko abejingų. Jaunimo teatre gimęs spektaklis (2009), nuo 2019 metų priklausantis Solo teatrui – subtilus ir dinamiškas. Spektaklio tempo ritmus padeda tvarkyti ir smuikininkas Sigitas Rubis. Nors personažai savo laiškuose „važinėja“ iš Anykščių į Charkovą, Leipcigą, Berlyną, Ciurichą ar Zakopanę, tačiau regi autentiškus aukštaičius, jų ramybę, kuklumą, rimtį. Dvasinė inteligencija suformuoja išorinę judesių skalę. Truputį gaila, kad fone neliko ovalinio portretinio rėmo, kuris labai tiko šiam literatūriniam spektaklio sprendimui, bet žinant Mar sugebėjimą su spektakliais keliauti per visą pasaulį, prisitaikant prie didžiausių netikėtumų, aišku, kad spektaklis taip pat kiekvieną kartą naujai gali būti interpretuojamas. Kazanavičius ir Mar – stiprūs ir ištvermingi aktoriai, nepailstamai įgyvendinantys sudėtingiausius sumanymus, per kelis dešimtmečius subūrė didžiulį gerbėjų būrį. Pasibaigus spektakliui žiūrovai dar ilgai nepaleido šių spektaklio kūrėjų.

Lakoniško pavadinimo teatras „Labas“ aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Neringos Varnelytės dėka kaskart vis plačiau skleidžia savo sparnus. Dvi dzūkės, kurias galima pavadinti geriausiomis Lietuvos komikėmis, išpažįsta savo mokytojų tiesas ir neparsiduoda atvirai komercijai ar pigaus komikavimo principams. Jų erudicija jau ne pirmą kartą praveria duris sudėtingesnio turinio temoms. Spektaklis „Lazdynų Pelėda“ apie seseris rašytojas Sofiją Ivanauskaitę-Pšibiliauskienę ir Mariją Ivanauskaitę-Lastauskienę sukurtas pagal Lazdynų Pelėdos biografiją ir kūrybą. Kaip Žemaitė, sėdinti Gedimino prospekto skvere, taip ir skulptūra „Seserys“ netoli Visų šventųjų bažnyčios, turi būti atgaivintos ir nauja kalba pateiktos. Statiškos formos rašytojas tarytum įkalina tylėjime, o aktorių lūpose jos išsiskleidžia taip giliai ir prasmingai! Prie kančios žmogus pripranta, kiekvienas išgyvenimas augina žmogų, galintį pasaulį suvokti daug prasmingiau.

Mockevičiūtė ir Varnelytė – aktorės, kurių pasiilgstama. Jas gali žiūrėti visur ir visokias. Šiame spektaklyje jos kaip stygos. Joms tinka istorinis grimas ir istoriniai aprėdai. Joms tinka vaidinti, kai šone grožiu spinduliuoja spalvotais siūliukais Sofijos siuvinėta pagalvėlė, kurią iš jos kadaise nusipirko dosnioji Šlapelienė. (Pirkinys buvo parama rašytojai, kuri po to galėjo bent porą dienų nebadauti.)

Šiaulytis, „Basanavičius“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Nors fleitininkės Žibutės Vilkaitytės grojami kūriniai tarytum pratęsė dviejų seserų dialogą, tačiau tuo pačiu šį muzika spektaklį spraudė į poetiškumą, darė jį santūrų. Kartais atrodė, kad aktorės šiek tiek per daug susikausčiusios, pačios sau neleidžia atviriau išreikšti savo jausmų, kurie reikalingi išgyvenimais alsuojančių tekstų sklaidai. Tačiau netrūko akimirkų, aktorinių proveržių, suteikiančių tekstui dinamikos.

Nors dramaturgų šiandien teoriškai daugėja, bet šio spektaklio pavyzdys byloja, jog turėdami unikalų rašytojų palikimą, vis dar stokojame rašančių inscenizacijas. Profesionalus, dramaturgiškai argumentuotas scenarijaus parengimas leistų aktoriams dar laisviau kvėpuoti jausmu pripildytuose tekstuose.

Be Saulės Degutytės šiandien vaikų pasaulio teatre neįmanoma įsivaizduoti. Kartais per dieną jai tenka skirtingose erdvėse suvaidinti pačius skirtingiausius spektaklius. (Taip nutiko ir festivalio dieną.) Saulėtą sekmadienį „Salve!“ pakvietė į spektaklį „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“ bei edukacines dirbtuvės. Vienos dalies pasaka iš Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos – tokia graži ir netikėta – Degutytės išmonės dėka tapo ir po spektaklio prasidėjusios edukacijos pradžia. Nuo pat pirmų minučių „Stalo teatro“ kūrėja įtraukė vaikus, lig siūlu įvyniodama į fantazijos kamuolį.

Degutytė vaikus taip gerai „perkandusi“, kad moka ir aktyviuosius apraminti, ir prie tyliųjų nepriekabiauti. Ji supranta, kad garsiai rėkiantys ne visada išmintimi trykšta. Basanavičiaus užrašyta pasaka „stalo teatro“ formate savarankiškai ima kvėpuoti tuomet, kai Degutytė vienu ar kitu atsitraukimu nuo teksto vaikus realiai įtraukia į procesą, vienu kitu žodeliu ar klausimu vaikus paskatina šiek tiek improvizuoti, nebijoti suklysti ir svarbiausia, įjungti savo fantaziją. Degutytė su vaikais itin atvira. Jai suaugusieji nerūpi. Bet kuo labiau vaikai įsitraukia, tuo greičiau ir tėvai paskui juos papuola į pasakos karalystę. Kūrėja nieko nemistifikuoja. Anaiptol, ji vis primena, kad egzistuoja tam tikra pasakų schema, ir kiekvienas privalo jei ne žinoti, tai nujausti jų eigą.

Nudžiugino ir tai, kad dar pradžioje klausdama vaikų apie Joną Basanavičių, Degutytė išgirdo tikslių atsakymų. Salėje dominavo ikimokyklinio amžiaus vaikai ar pradinukai, tad teisingi atsakymai nusakė jaunų tėvų intelektą, nuovoką, jog auklėjimas namuose taip pat svarbus.

Degutytės pasaka – iš siūlų. Ji ne tik nunerta, numegzta, – spektaklio personažus atstoja įvairios siūlų ritės. Aktorės rankos – tai dešinė, tai kairė – iš po stalo traukė namus, ežerus, o pasibaigus vienai ar kitai scenai, kažkur vėl ten, „į nežinią“ nuleido. Pasakos aplinka – labai tikroviška, aplink – akivaizdus daiktų medžiagiškumas, tačiau nežiūrint to, galiausiai įvairūs keliai ir takeliai mus nuveda į tikros karalystės, į gražios pasakos pasaulį.

Degutytė ir su saule pasišneka, primindama vaikams, kad ji – tokia pati šviečianti, kaip ir toji – aukštai danguje. Saulės tonas nė sekundei netampa infantilus. Ji net tam tikrą atsainumą skleidžia. O per edukaciją, kuomet vaikams taip pat išdalinamos, padovanojamos įvairiaspalvių siūlų ritės, mokoma, kaip ir iš ko pritvirtinti galvas, plaukus, akis ir burnytes… Vaikų akys plečiasi, fantazija auga…

Visa tai susišaukia su tik ką sekta pasaka – visas pasaulis ant vieno stalo, laikas išsenka, vaikai sunkiai palieka patalpą. Įdomiausia, kad dar kitą dieną norisi grįžti, išgirsti dar vieną pasaką ir tapti mokiniu, besimokančiu kartu su Degutyte pavirsti kokiu nors paukščiuku ar dar kuo nors. Degutytė – lyg tikra alchemikė, jos daikčiukų arsenalas toks didelis, kiekviename jų slepiasi ištisi pasauliai. Specialiai lėlių dailininkė nekuria, jos randasi iš aplinkos. Nei muzikos, nei specialių šviesų – šiek tiek pagrojama, padainuojama. Degutytė vis bando mums priminti, kad daugiau atsivertume, daugiau išlaisvintume savo prigimtį.

Koncertus, įvykusius festivalio atidarymo ir uždarymo dienomis – Vytauto Labučio, Gedimino Laurinavičiaus, saksofonų kvarteto „Keturi vėjai“ ir fleitininko Vytauto Sriubikio atliekamą Kučinsko kūrinį – labiausiai galėjo įvertinti atsitiktiniai senamiesčio praeiviai. Profesionalų atliekama muzika itin džiugino sielą, nes pastaruoju metu sostinės senamiestyje dominuoja prasta gatvinė muzika.

Nors erdvės ir nedidukės, festivalį lydėjo parodos. Išsamiai buvo ruoštasi fotografijų parodai „Susapnuoti“. Salėje, kurioje vyko spektakliai, menininkė Daiva Kairevičiūtė specialiai šiam festivaliui parengė parodą. Nuotraukose – istorinėmis asmenybėmis virtę aktoriai, pozuojantys autentiškų Vilniaus vietų fone. Įdomus santykis – aktoriai, sustingę „svetimuose“ kūnuose. Bet visų jų akys tokios degančios, kad galėjai suprasti, kad nuotraukos – to paties čia pat vaidinamo teatro tęsinys.

Mažame Šlapelių namo kiemelyje įsispraudęs skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės angelo baltas „šešėlis“. Tik vidinio ryšio vedama ši menininkė galėjo sukurti tokį įtaigų objektą „Pokalbiai su Aleksandra Kašuba. „Kai protas žvelgia į save“. Tie pokalbiai itin meniški. Sutemus, ant to angelo klosčių besikeičiančių vaizdo projekcijų dėka vėrėsi ne tik dokumentiniai faktai apie Aleksandrą Kašubą, bet čia pat nuotraukas keitė jūros bangos, lūžtančios ir tirpstančios žalsvame mėlyje. Nors objektas – lyg į dangų bandanti išsprūsti dvasia, tačiau akivaizdu, kad sukurtas naudojant skulptūrines medžiagas – metalą, medį, tekstilę. Kruopščiai apgalvotas turinys išlaisvino materijos formą. Abstrakti figūra Šlapelių kiemelyje kiekvienam jos stebėtojui sužadino įdomių asociacijų lauką.

Gyvu eksponatu tapo dailininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis. Nuo pirmo iki paskutinio renginio dalyvavęs, visas garsenybes ir ne tik portretavęs – škicavęs, o vyrus dažniausiai šaržavęs, jis žaibo greitumu sudokumentavo visą festivalį. Jis tarytum tapo karo lauko metraštininku. Gali nelikti nė vieno rašytinio šaltinio, bet po tam tikro laiko, išskleidus šių portretų galeriją, nesunku bus atkurti ir dalyvių veidus, ir šiam laikmečiui būdingas tam tikras charakteristikas. Šiaulyčio ranka baltuose popieriaus lapuose portretavo net tada, kai veiksmas vyko prieblandoje. Judantys, dainuojantys, grojantys, kalbantys atlikėjai čia pat buvo užfiksuoti amžinybei. Geriau įsižiūrėjus į juos, nesunkiai galima ir tam tikras spektaklių mizanscenas, personažų charakteristikas atkurti. Kiemelyje veikė kintančių portretų paroda, kurią pamatė net ir tie, kurie su ekskursijomis lankė Vilniaus senamiestį.

Dar pirmąją festivalio dieną nutvilkė žinia apie šio renginių ciklo režisierės Eglės Tulevičiūtės Mamos mirtį. Mama dar „leido“ viską surengti, bet atokvėpio dukrai nepažadėjo. Jos dvasia, kaip ta pamėklė kiemelyje, pasirengusi kilti, bet vis dar įkalinta žemiškame gyvenime. Toks išbandymas artistams – ne vienam atpažįstamas. Atsisveikinti su artimaisiais gali tik tuomet, kai jie dėl teatro privesti tavęs palaukti.

„Salve!“ Šlapelių namams, salve visai kūrybinei šio festivalio šeimai!