Raseinių TIC nuotr.
„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, / Miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“, – šias kadaise Maironio parašytas eilutes mokame taip puikiai, kad gali pasirodyti, jog taip pat puikiai pažįstame ir Dubysos pakrantes. Tačiau iš tiesų tai vis dar viena paslaptingiausių Lietuvos upių: juk ji neteka pro nei vieną didįjį miestą, o net kirsdama magistralę mįslingai slepiasi po gausia augmenija. Bet Maironis nebūtų Maironis, jei epitetais mėtytųsi aklai – Dubysa iš tiesų yra poeto sielos verta upė. Keliaukime į Dubysos regioninį parką, kur driekiasi dar ne visų atrastas pėsčiųjų maršrutas „Maironio kelias Padubysiu“.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. lapkričio 21 d. portale vilniausgalerija.lt
13 kilometrų Maironio prisiminimais
Dubysos charakteris labai dvejopas. Viename jos krante – statūs, miškingi, kone tiesiai į vandenį besileidžiantys šlaitai, kitame – ilgesingi slėniai, vietomis pabarstyti jaukiomis trobelėmis. Būtent „slėnių puse“ ir vingiuoja „Maironio kelias Padubysiu“, kurį drąsiai galima vadinti viena gražiausių trasų Lietuvoje. Rūke paskendusios pievos, upės vingiai ir tik subtilus žmogaus prisilietimas kuria sustingusio laiko pojūtį: lakesnės vaizduotės savininkui gali pasirodyti, kad atsidurta kokiam Apučio apsakyme ar to paties Maironio eilėraščiuose. Be abejo, Dubysa juose minima neatsitiktinai: visai šalia, Bernotuose, yra Maironio tėviškė. Simboliškai sekant Maironio ir jo kūrybos pėdsakais visą trasą keliautojus lydi Maironio eilėraščių posmai: telieka apsidairyti ir ieškoti jiems gyvosios iliustracijos!
Raseinių TIC nuotr.
Raseinių TIC nuotr.
Raseinių TIC nuotr.
Raseinių TIC nuotr.
Beje, jeigu apdainuotosios pievos jums pasirodys „kažkokios ypatingos“, jūs būsite visiškai teisūs: šios pievos yra svarbus Dubysos regioninio parko kraštovaizdžio elementas, parodantis žmogaus ir aplinkos tarpusavio sąveiką. Paradoksalu, tačiau, skirtingai nei miškai, be nuolatinės žmogaus veiklos vaizdingosios pievos būtų pasmerktos sunykti: greitai užželtų krūmais, mažėtų retų augalų ir gyvūnų rūšių. Taigi, turėdamas išskirtinai vaizdingą, gilų slėnį su savita ekosistema, Dubysos regioninis parkas deda visas pastangas, kad išsaugotų šio slėnio grožį.
Nepajudinamas Vytautas
Nors 13 kilometrų besidriekianti trasa nėra žiedinė, ja drąsiai gali žygiuoti ir taupantys laiką: nuėjus kad ir pusę kelio galima apsisukti ir grįžti atgal – įspūdžių vis tiek bus per akis. Tokiu atveju galima startuoti iš Betygalos miestelio pusės: būtent šiame ruože „kaupiasi“ daugiausiai lankytinų objektų. Pirmieji iš jų – pačioje Betygaloje, kuri alsuoja ne tik Dubysos rūku, bet ir istorine dvasia: jau XIII-XIV a. čia stovėjo viena svarbiausių Žemaitijos gynybinių pilių. Tų laikų tąsa savotiškai tampa 1930 m. sukurtas monumentas Vytautui. Iš jo vietos – pagrindinės Betygalos sankryžos – monumento nesugebėjo patraukti nei naciai, nei sovietai. Nežinau, kaip kitiems, bet man ši Vytautu pasipuošusi, iš Žemaitijos grįžtančius pasitinkanti sankryža atrodo viena paslaptingiausių Lietuvoje: tarsi Vytautas būtų gyvas ir iki šiandien saugotų savo žemę.
Raseinių TIC nuotr.
Raseinių TIC nuotr.
Tačiau keliaukime toliau, nes visa Betygala – lankytinų objektų lobynas. Čia, nors ranka paduok, ir ąžuolas, po kuriuo sėdėjo Daukša, ir Tautos kryžius su simboline pasipriešinimo okupacijai istorija. O kur dar senosios miestelio kapinės ir akmeninis grįstas kelias: juo galite leistis žemyn link Dubysos pakeliui atsigaivindami šv. Jono šaltinio vandeniu.
O apačioje… o apačioje jau apkalbėtas paralelus Dubysos pasaulis ir visi jo stebuklai: ilgutėlis beždžionių tiltas ir trumpesni, bet vis tiek mieli liepteliai, dailutėlis Maslauskiškių vandens malūnas, keliasdešimt kamienų išsiraičiusi liepa, apžvalgos bokšteliai ir visos jau aukščiau išgirtos svajingos pievos. Kas žino – galbūt ir jums užgims koks naujas poetinis šedevras?
Gražios kelionės stebuklingu slėniu!
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.
