Visa Lietuva, be abejo, yra labai graži. Tačiau lengviausia tai įvertinti vietose, iš kurių atsiveria plačiausi horizontai. Būtent taip ir yra Aukštadvario regioniniame parke: pasirodo, dzūkai turi ne tik grybų, uogų, bet dar ir dailias kalvas! Vien dėl šios priežasties išvykos į parką malonumas prasideda dar automobilyje, pakeliui į startą: keliukais vingiuojant aukštyn ir žemyn belieka dairytis tolumoje šmėžuojančių ežerų, o netrukus – ir didingų Aukštadvario bažnyčios bokštų. Būtent Aukštadvaryje ir galima pradėti kelionę „Rangavos žiedu“: pats šalia ežero įsikūręs miestelis tikrai turi savo aurą, visu grožiu čia alsuoja tiek istorija, tiek vietą supanti gamta.
Istorijoje Aukštadvaris šmėžuoja jau labai seniai. Vienas iš šios istorijos liudininkų – Aukštadvario piliakalnis. Prisipažinsiu: pirmiausia ant jo užlipau, nusistebėjau didybe ir ypatinga aura ir tik tada pasidomėjau piliakalnio istorija. Pasirodo, ant šio piliakalnio X-XIV a. stovėjo pilis, šalia svarbaus vandens kelio (į Nemuną įtekančios Verknės) plėtėsi nemaža gyvenvietė. Manoma, kad jau po pilies sunaikinimo (1381 m.,) ant piliakalnio įsikūrė vienas iš LDK dvarų. Nors duomenų, kam jis tiksliai galėjo priklausyti, neišliko, galima spėti, kad tai buvo įtakingo didiko valdos. Ta pati karališka Aukštadvario tendencija tęsėsi ir vėliau: gražios apylinkės ir patogi strateginė padėtis viliojo kilmingas gimines, kurios Aukštadvaryje paliko ne vieną iškilų pėdsaką.
Kad jau keliaujame „Rangavos žiedu“, metas paaiškinti jo pavadinimą. Rangava – kaimas Aukštadvario regioniniame parke. Visai šalia šio kaimo trykšta du ypatingi šaltiniai: vienas iš jų jau nuo seniausių laikų laikytas šventu, mat tikėta, kad būtent tokie yra šaltiniai, tekantys prieš saulę. Šaltinių paslaptį paryškina ir istorija apie jų atsiradimą: pasakojama, kad pirmasis ištryškęs nupjovus jo vietoje augusį ąžuolą. Tai pamatęs, aplinkinių žemių savininkas įsakė šaltinį apmūryti: netrukus prie jo ėmė plūsti vietiniai gyventojai, tikintys ypatingomis galiomis: esą šaltinis gali padėti silpnai matantiems ar kitas negalias patiriantiems.
Beje, visai netoli Rangavos šaltinių yra ir kita paslaptinga vieta: tai mišku garmantys Šafarnės alko šaltiniai bei akivarai, šalia kurių, manoma, taip pat buvo atliekamos šventos apeigos.
„Rangavos žiedas“ kerta ne tik nuostabius gamtos peizažus, bet ir nykstančius kaimus bei kitas simbolines vietas, kurių, važiuodamas automobiliu, kažin ar pastebėtumei. Visai šalia ir apsamanoję žydų kapai, ir kuklūs paminklai Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems vokiečiams, ir ilgesingi mediniai lietuvių kryžiai. Regis, kad žygiuoji ne keliolika kilometrų į priekį, o keliolika dešimtmečių atgal. Ir tik laikas nuo laiko vieškeliu prariedančios mašinos primena, kad tu – XXI-ajame amžiuje.
Kas toliau? Dar ne vienas įdomus objektas, kuris šiame tekste liko nepaminėtas. Bet kartais taip geriau: juk smagiausias žygis yra tas, kuriame patiriame daugiausiai netikėtumų.
Gero kelio!
Ką dar svarbu žinoti:
Navigaciją nusistatę į Verknės šaltinį, ant medžių ir stulpų ieškokite trasą žyminčių burbuliukų. Jau nuo šaltinio galite sekti jais arba kartais pasirodančiomis medinėmis rodyklėmis su užrašu „Rangavos žiedas“. Tik būkite budrūs – vietomis maršrutas nuklysta į šoną link vieno ar kito lankytino objekto, taigi, jį apžiūrėjus, reikia sugrįžti į pagrindinę trasą.
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.