Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 13 sausio d. 14:13
Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“: Loreta Asanavičiūtė
„Vilniaus vardai“

Pieta. Paminklas Sausio 13-osios aukoms. Skulpt. S. Kuzma, 1995 m. | R. Paknio nuotr.

Prisimenant tragiškus Sausio 13-tosios įvykius, „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova trumpai pristato Lietuvos laisvės gynėją Loretą Asanavičiūtę. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Asanavičiūtė Loreta (1967–1991), Lietuvos laisvės gynėja. Kilusi iš Lietuvos totorių šeimos, gimė Vilniuje. Anot pažįstamų, nedrąsi, užsisklendusi, drovi mergaitė. Buvo mezgėja, dalyvavo Sąjūdžio renginiuose, drauge su kitais pasisakydavo už Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. sausio 12–13 d. budėjo prie sovietų kariuomenės apsupto Vilniaus televizijos bokšto. Ją mirtinai sužalojo puolikų tankas.

Tų įvykių dalyvis Algirdas Šukys liudija: „Aš vos spėjau atitraukti koją nuo […] vikšrų, kai iš kairės visai šalia savęs išgirdau riksmą. Pasukęs galvą, pamačiau gulinčią aukštielninką moterį ar mergaitę (tanko šešėlyje sunku buvo įžiūrėti jos veidą, tačiau pastebėjau, jog ji buvo su šviesia skara ar šviesia kepuraite, su šviesiu šaliku ir tamsiu ar pilku paltu. Jos kojos buvo po tanko vikšrais. Vyrai bandė stumti tanką, traukti iš po jo nukentėjusią, tačiau įveikti tokią masę (o tai buvo didelis tankas, ne tanketė) nepavyko. Aš pradėjau kumščiais daužyti tanko viršų, rusiškai šaukdamas, kad po tanku — moteris. Tuomet prie manęs klaikiai keikdamasis prišoko desantininkas, skaudžiai niuktelėjo į kuprą, spyrė į pilvą ir nustūmė nuo tanko. Tankas nuvažiavo nuo moters, bet prieš važiuodamas į priekį, jis šiek tiek pasistūmėjo atgal ir dar labiau užvažiavo ant moters. Keli vyrai pagriebė sužeistą moterį ir nunešė.“

Loreta Asanavičiūtė mirė ligoninėje. Sakoma, prieš mirtį ji paklausė: „Ar aš dar galėsiu tekėti?“

Gindami televizijos bokštą žuvo dar trylika nepriklausomybės kovotojų: Virginijus Druskis (1969–1991), Darius Gerbutavičius (1973–1991), Rolandas Jankauskas (1969–1991), Rimantas Juknevičius (1966–1991), Alvydas Kanapinskas (1952–1991), Algimantas Petras Kavoliukas (1939–1991), Vytautas Koncevičius (1941–1991), Vidas Maciulevičius (1966–1991), Titas Masiulis (1962–1991), Alvydas Matulka (1960–1991), Apolinaras Juozas Povilaitis (1937–1991), Ignas Šimulionis (1973–1991) ir Vytautas Vaitkus (1943–1991). Jie palaidoti Antakalnio kapinių panteone, po mirties apdovanoti pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiais, jų vardais pavadintos Vilniaus gatvės. Jų auka, sukrėtusi pasaulį, priartino Vilniaus ir Lietuvos išsivadavimą bei SSRS žlugimą.

Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 346)

Knygą įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose sostinėje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!