Mykolė Krinickaitė-Astaškienė. | Šeimos archyvas.

Mykolė Krinickaitė-Astaškienė (1908–1954) yra viena reikšmingiausių XX amžiaus pirmosios pusės moterų kūrėjų. Jos asmuo figūravo pagrindiniuose Vilniaus teatrinio lauko kūrimosi procesuose tarpukario ir pokario metais, tačiau istorijos diskurse ši viena pirmųjų profesionalių režisierių, dramaturgių bei aktorių – beveik išnykusi. Šiame straipsnyje menotyrininkė Kamilė Pirštelytė trumpai apžvelgia savo mokslinio darbo „Mykolės Krinickaitės-Astaškienės kūrybinė biografija“ rezultatus. Istorinės rekonstrukcijos tyrimas padėjo atskleisti jos įdomaus ir sudėtingo gyvenimo aplinkybes.

„Mes norime būti laisvi ir savarankiški savo kampelyje, su savo bitėmis ir žalčiais, su savo piliakalniais ir liūnais… Kur pempės pavasarį mus lietuviškai prakalbina gyvi <…> Kris pavergėjas, kaip pašautas vilkas dykumoje, ir juodvarniai kapos jam akis.“ Viktoro Kuprevičiaus „Dzūkiuko“ muzika. Mykolės Krinickaitės ir Valerijos Čepulytės pjesės ištrauka

Lietuvos šimtmetis – puiki proga prisiminti periferinius menininkus, dėl vienokių ir kitokių priežasčių nublankusius istorijos puslapiuose. Šiandien vis dar mažai kam žinoma, kad XX a. pirmosios pusės Vilniuje gyveno ir kūrė profesionalų aktorinį bei režisūrinį išsilavinimą turinti Mykolė Krinickaitė-Astaškienė, pirmąjį spektaklį „Iš meilės“ pristačiusi jau 1935-ųjų lapkritį, o po metų inscenizavusi savo ir Valerijos Čepulytės sukurtą pjesę „Ìšmakė“, kuri tarpukario spaudoje buvo vadinama „meteoru teatro padangėje“.

Mykolė Krinickaitė – bene viena rimčiausių XX a. pirmosios pusės teatro moterų kūrėjų. Jos švietėjiška pedagoginė bei režisūrinė veikla skleidė Vilniaus ir Lietuvos nepriklausomybės idėjas lenkų, vokiečių, rusų okupacijos metais. Vilniaus totorių kilmės menininkė, gimusi sudėtingame XX a. pirmosios pusės laikotarpyje, per savo trumpą gyvenimą (1908 – 1954) atliko daugybę iškalbingų darbų: ji tapo viena pirmųjų profesionalių Lietuvos teatro moterų režisierių, dramaturgių bei aktorių, save realizavo pedagoginėje, publicistinėje ir vadybinėje srityse, polemizuodama tarpukario spaudoje teatro, valstybės bei moterų lavinimo klausimais, vertėjavo, prisidėjo prie antifašistinio judėjimo slepiant žydų vaikus. Nepaisant sudėtingo geopolitinio ir emancipacinio diskurso, menininkė įgijo platų išsilavinimą net penkiose skirtingų disciplinų institucijose, tapo pirmojo Valstybinio Vilniaus lėlių teatro įkūrėja bei puoselėtoja, viena iniciatorių Visagino saviveiklos kuopos ir bene vienintelio tarpukario laikotarpiu veikusio lietuviškai kalbančio, pusiau legalaus Vilniaus lietuvių teatro, dar plačiau vadinamo Skrajojamuoju Vaidilos teatru. Mykolės Krinickaitės vardas buvo neatsiejamas nuo Vilniaus inteligentijos veiklos – kartu su Danieliumi Alseika, Vladu Drėma, Antanu Krutuliu, Ona Miciūte, Kaziu Inčiūra, Antanu Škėma, Algirdu Jakševičiumi ir kitais menininkė kūrė lietuviško Vilniaus kultūros pagrindus, dar dalyvaudama ir skirtingų draugijų veiklose kaip kūrėja, publicistė, pedagogė, teatro reikalų instruktorė. Vis dėlto, nepaisant iškalbingų menininkės kūrybinės biografijos faktų, Mykolė Krinickaitė beveik šimtmetį slėpėsi teatro istorijos paraštėse.

Mykolė Krinickaitė gimė 1908 metais Rygos mieste, lietuvių išeivių šeimoje. Nors tam tikrus faktus pavyko atskleisti, jos ankstyvojo gyvenimo bei šeimos detalės tebelieka miglotos. Pavyzdžiui, dėl kokių priežasčių, artėjant Pirmojo pasaulinio karo grėsmei, tėvas Liudvikas Krinickas su ne vienoje anketoje nutylėtos identifikacijos teatralės motina išvyko gyventi į Latviją, o vėliau, 1910-aisiais, į lietuvių pabėgėlių stovykla garsėjantį Petrogrado miestą, kuriame jau po kelerių metų gimė Mykolės brolis Albertas Krinickas, vienas „Vilniaus žodžio“ redaktorių. Remiantis Mykolės Krinickaitės sovietinių anketų teiginiais, iki Spalio revoliucijos ir po jos tėvas dirbo Putilovų fabrike, o motina prižiūrėjo namų ūkį. Per šį emigracijos laikotarpį Mykolė pabaigė pradžios mokyklą, o 1922 metais mirus Liudvikui Krinickui, motina abu vaikus parsivežė į Vilnių. Nauja nelaimė ištiko jau po metų, kai 1923-iaisiais iš gyvenimo pasitraukė ir motina. Taigi, būdama vos penkiolikos, Mykolė tapo našlaite ir pradėjo gyventi Vilniaus lietuvių labdarystės bendrabutyje. Kaip tik šiais lemtingais metais jauna paauglė įstojo į Vilniaus valstybinę Karalienės Jadvygos mokytojų moterų seminariją (1923–1928), įkurtą „Ryto” draugijos iniciatyva. Tais pačiais įstojimo metais mergina susipažino su Antanu Krutuliu, kitais visuomeniškais jaunuoliais ir pradėjo su jais organizuoti nelegalių slaptųjų lietuviškų vakarų tęsinį, siekdami spektakliais skleisti lietuvybės idėjas lenkėjančiuose Vilniaus kaimuose ir miesteliuose. Jau 1930 metais ši veikla subrandino Scenos mėgėjų kuopą, kuri per nepilną dešimtmetį transformavosi į profesionalų Skrajojamąjį Vaidilos teatrą, dėl politinių peripetijų ir savo patriotinės sceninės veiklos likviduotą 1944-aisiais. Apie šio teatro pradžią bei svarbų Mykolės Krinickaitės ir jos būsimo vyro Jono Astaškos vaidmenį Jurgis Blekaitis dalijosi prisiminimais: Kūrimosi mete aš nebuvau. Čia buvo tokie žmonės, kurie lietuvišką teatrą Vilnijoje kūrė sėdėdami kalėjimuose – Juozas Kanopka buvo toks žmogus, P. Žemaitis buvo toks žmogus ir J.Astaška, nors ir girtuoklis. Ir dar moteriškės kelios – M. Krinickaitė, M. Lemešytė. Vėliau kiti prisijungė. Jie buvo tikrieji to teatro kūrėjai. O mes jau vėliau. <…> O jie jau buvo tikri idealistai ir juos persekiojo lenkai už patriotines veiklas. J. Kanopka ištisai už lietuvybę sėdėjo kalėjime. Jie važiuodavo į kaimus su lietuviškais spektakliais. Atvaidindavo kokiame kluone ir lėkdavo į kitą parapiją. Policija ieško, o jie jau kitame valsčiuje.

Mykolė Krinickaitė (viduryje) su trupe prie Lėlių teatro. Apie 1944. | Šeimos archyvas.

Vis dėlto ankstyva mėgėjiška raiška, kurią neretai lemdavo skurdi ekonominė padėtis, Krinickaitės netenkino. Didelės ambicijos teatro srityje 1928 metais, iškart po seminarijos baigimo, jauną moterį pastūmėjo profesionalaus meninio išsilavinimo link. Kartu šalia pedagoginio darbo, neatsiejamo nuo patriotinių užkulisių Jono Basanavičiaus kultūros mokykloje (1929–1933) bei Švenčionių skyriaus mokytojų valdyboje (1933), moteris pradėjo studijuoti Vilniaus dramos mokykloje (1932–1935), aktorinės meistrystės mokėsi privačiai pas Čoenovo trupės aktorių Kremenieckį, kelerius metus dirbo Lenkų eksperimentiniame teatre (1934–1936), eksternu išlaikė egzaminus Varšuvos teatro institute (1935–1936), baigė pusmečio režisieriaus kursus Maskvos GITIS’e8 (1948). Su studijomis derindama pedagoginį bei aktorinį darbą, jau 1936-aisiais menininkė atsisveikina su mokytojyste, kurios metu su vaikais statydavo spektaklius, ir tampa pastovia teatro kūrėja. Tik įgijusi  tinkamą meninį išsilavinimą Mykolė Krinickaitė 1935 metais debiutuoja kaip režisierė bei dramaturgė, pjeses rašydama kartu su mokslininke Valerija Čepulyte. Literatūriniai kūriniai, tokie kaip „Užauginai kovotojus“ (1937), „Tarp lūšnų“ (1937), „Maištas apkasuose“ (1938) ir daug kitų, turėjo aiškiai išreikštą patriotinę bei humanistinę mintį, siekį ne tik įkvėpti kovai, bet ir lavinti žmones, akcentuoti opias temas leidžiantis į istorinę romantinę, dienos aktualijų, psichologinio realizmo poetiką, tyrinėjant laisvės kovotojų, knygnešių, Pirmojo pasaulinio karo prievolininkų likimus, dviprasmiškus ir todėl tragikomiškus ryšius bei stereotipus tarp skirtingų socialinių sluoksnių – kaimiečių ir miestiečių, idealistų inteligentų bei „juodžemiškosios fuzijos“. Vertingi jos liudijimai leido atskleisti ir autoritetus, pasižymėjusius bendromis tendencijomis (Richardas Wagneris, Friedrichas Schilleris, Sigrid Undset, Henrikas Ibsenas, Stefanas Żeromskis, Fiodoras Dostojevskis, Ferenzas Lisztas), bei kelti skirtingas prielaidas, kodėl Mykolė Krinickaitė rinkosi tam tikrą meninę filosofiją, o į savo bei visuomenės santykį žvelgė gana niūriai, nestokodama atviros kritikos ir savo, ir visuomenės atžvilgiu: <…> Pataikauti visuomenei nenoriu, o mūsų visuomenė literatūros, kurioje atsispindi jos ydos, – nemėgsta ir nėra linkusi jos remti. Kritika auklėja rašytoją, todėl rimtą kritiką vertinu ir gerbiu.<…> Lietuvos literatūros indėlis gražus, dėl jo reikia tik pasidžiaugti. Lietuvos literatų tarpe yra daug ne tik stiprių talentingų menininkų, bet ir kilnių žmonių, kurie šalia tautiškų <…> problemų sprendžia humaniškas, aktualias visai žmonijai. Lietuvos prozoje ir poezijoje yra daug vertingų meno kūrinių. Silpniau išsivystė per šį dvidešimtmetį Lietuvos drama.<…> Nepalankiai sunkios politinės gyvenimo sąlygos, tragiška ir beviltiška Vilniaus krašto jaunosios kartos ateitis yra viena svarbiausių dvasinio sunykimo priežasčių.<…>Pasiektais savo kūrybos rezultatais nesidžiaugiu, bet ir nesigėdinu.

Nepaisant sudėtingos geopolitinės padėties, nuolatinių okupantų ribojimų bei persekiojimų, pesimistinio požiūrio į ateitį, Mykolei Krinickaitei pavyko nemažą dalį savo kūrybos inscenizuoti teatro scenoje bei leistis į stilistines paieškas. Šios paieškos menininkės biografiją išskaidė į du kūrybinius etapus – ankstyvojo (realistinės teatro krypties) ir vėlyvojo (simbolistinės lėlių teatro krypties), kurių perėjimą iš vieno į kitą lemia dvejų metų profesinė pauzė, prasidėjusi Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 metais. Ištekėjusi už vaidiliečio Jono Astaškos, šios pertraukos metu menininkė susilaukė sūnaus Algimanto Astaškos, o po gimdymo kurį laiką dirbo lietuvių kalbos lektore Liaudies universitete. Visgi jau 1941-aisiais grįžo į Vaidilą su nauju tikslu – kurti pirmąjį lietuviškai kalbantį lėlių teatrą Vilniuje, savo realistinės krypties patriotinę tematiką perkeldama į simbolistinį lėlių žanrą, kupiną ezopinės kalbos. Šis teatras neoficialiai veikė 1941–1952-aisiais, ofcialiai – 1944–1949 metais. Jos pirmieji spektakliai, kukliai pavadinti bandymais („Eglė žalčių karalienė“, 1941; „Du narsuoliai“, 1942; „Sigutė“, 1943), susilaukė daug dėmesio vietinėje spaudoje. Keletas recenzentų akcentavo, jog bilietai išperkami per pirmas dienas, į perpildytas Vaidilos lėlių teatro sales mieliau renkasi suaugę nei vaikai – jie, suaugusieji, tamsoje braukia ašaras, visas šurmulys paskęsta tyloje, užgrojus jautrioms lietuviškoms dainoms ar suskambus M.K. Čiurlionio
muzikos sonatoms, pasigirdus tapybiškoms bei metaforiškoms pasakoms, apeliuojančioms į būtinybę neprarasti vilties karo akivaizdoje. Jau greitu metu spaudoje pasirodo raginimai atsiskirti nuo Vaidilos, sukuriant savitą lėlių teatro autonomiją. Šiuos tikslus 1944 metais įgyvendino sovietinė valdžia, suteikdama lėlių teatrui valstybingumo statusą, turėdama savų interesų nuo mažumės propaganda ugdyti silpniausią grandį – vaikus. Tačiau to Krinickaitė, rodos, iškart nesuprato, į pirmųjų metų repertuarą įtraukdama formaliai ideologijos neatitinkančias, patriotines pjeses. Betgi naujas politinis diskursas palaužia ir ją. Jau 1946 metais, valdžios susirinkime, moteris apkaltinama nepagrįstais argumentais, ji atsisako savo autorinių darbų. Būsimi spektakliai prižiūrimi griežtos cenzūros, kurią Krinickaitė bando apeiti ezopine kalba, statydama dviprasmiškus spektaklius, regis, apeliuojančius į rezistencines kovas. Pavyzdžiui, silpnųjų miško žvėrelių tematika, kurie susivienija ir įveikia piktuosius miško plėšrūnus, kartojasi net kelių skirtingų pjesių naratyvuose. Tais pačiais metais gaisras sunaikina didžiąją dalį patalpų ir rekvizito. Po kelerių įtemptų metų einant laikinosios direktorės bei meno vadovės pareigas, matant kraupias sovietizacijos pasekmes, skaudžias jos pažįstamų ratui, Krinickaitė sudaro sau pragaištingą sutartį su sovietine valdžia dėl laikinųjų Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos Teatro ir Muzikos įstaigų skyriaus viršininkės pareigų, 1948-ųjų sausį yra komandiruojama į Maskvos GITIS’o režisūros kursus ir po kelių mėnesių mokslų už režisūrinį darbą apdovanojama LTSR Aukščiausiosios Tarybos garbės raštu. Po pusmečio Krinickaitė grįžta į Vilnių ir pradeda eiti kelerius metus trunkančias viršininkės pareigas.

Pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, ji bando išsaugoti beveik dešimtį metų puoselėtą lėlių teatrą, – mat visos aplinkybės teatrą veja link likvidacijos. 1949-ųjų rudenį Mykolė pristato paskutinį savo spektaklį – „Lapės gyvenimas ir mirtis“, kuris dviprasmiškai apeliuoja į tremties ir prarastos laisvės tematiką, o vos po kelių mėnesių sovietinė valdžia, pasinaudodama pakitusia Valstybinio lėlių teatro administracija, likviduoja teatrą, esą šis nepateisinęs lūkesčių. Menininkei iš dalies pavyksta veiklą išsaugoti, gaunant leidimą lėlių trupę prijungti prie Kauno jaunojo žiūrovo teatro, o trupės vadovo pareigas perleidžiant savo jau tuo metu buvusiam vyrui Jonui Astaškai, su kuriuo išsiskiria iki likvidacijos dėl smurtinio atvejo šeimoje bei tai lėmusių alkoholizmo problemų. Tais pačiais metais menininkė suserga sunkios formos tuberkulioze. Dėl šios ligos, o gal ir dėl vaiko bei jį globojančios inteligentiškos Valiūnų šeimos (Jono Astaškos sesers šeima) saugumo moteris su savo mažamečiu sūnumi Algimantu bendrauja laiškais ir nebesimato. Remdamasi įstatymais, pabrėždama laikinumo veiksnį susitarime dėl viršininkės pareigų bei sudėtingą sveikatos būklę, 1950-aisiais menininkė prašo užsitarnautos meninės pensijos ir atleidimo iš darbo, tačiau LTSR valdžia šį prašymą įvykdo tik 1952 metais, menininkę įpareigodama dirbti „Tarybinės moters“ redaktoriaus pavaduotoja. Tuo pačiu laikotarpiu žurnale pasirodo jos straipsnis, kanoniškai šlovinantis Staliną – tai paskutinis Mykolės Krinickaitės gyvenimo rašinys, tarsi paneigiantis viso gyvenimo patriotinę bei visuomeninę veiklą, anksčiau deklaruotą nuomonę apie okupantus bei gėdingą kolaboravimą. Menininkė miršta 1944-ųjų rugsėjo 4 dieną izoliuota nuo visuomenės infekcinėje ligoninėje, o vos po ketverių metų jos buvęs kolega Balys Lukošius tose pačiose Arklių gatvės patalpose pratęsia kadaise tenai pradėtą veiklą, Vilniui pristatydamas naują lietuviškai kalbantį teatrą „Lėlė“.

Juozo Miltinio dedikacija Mykolei Krinickaitei: „Jeigu mano naivumas galėtų atsverti tavo beprotišką protingumą, aš beveik galėčiau pasilikti…“ | Šeimos archyvas.

Mykolė Krinickaitė buvo spalvinga, humaniška ir, rodos, griežta asmenybė. Jos platus išsilavinimas, drąsa nesibaiminant skirtingais klausimais garsiai išsakyti nuomonę, įskaitant atsakomybę nepriklausomybės kovose, feminizmą, meno istoriją, siekį ugdyti ir remti žmones, neturinčius jokios paramos, gerinti teatro bei literatūros kokybę, kelia nuostabą. Jos intelektu žavėjosi Juozas Miltinis, vaidyba – Antanas Krutulys, o moterišką palaikymą savo draugyste ar kūryba suteikė tokios žymios moterys kaip Valerija Čepulytė, Ieva Simonaitytė, Sofija Čiurlionienė, Ona Miciūtė, Veronika Žižmaraitė, Salomėja Nėris. Suvokdama teatrą kaip visų meno sričių sintezę, pasitelkdama veikėjų šaržą dėl savotiško žiūrovų atsiribojimo efekto, Mykolė Krinickaitė ieškojo kelio, kuris apjungtų turinį su grožiu, pamoką su sąmoningumu, realizmą su simbolizmu. Taigi jos tekstuose juntamas noras išsiveržti iš realistinės krypties drabužio, ir perėjimas į simbolistinį lėlių pasaulį atskleidė ne tik stilistinius skirtumus, bet ir šiems etapams būdingas ideologines bei estetines bendrybes. Abiejų laikotarpių metu menininkė Lietuvos teatro laukui pristatė devyniolika režisūrinių darbų, dešimt dramaturginių veikalų bei daugiau nei dvidešimt šešis vaidmenis. O vos per dvidešimtmetį, susižavėjusi meno kaip pasipriešinimo bei ugdymo idėja, teatro kova prieš okupaciją bei socialinę diskriminaciją, Stasio Ušinsko pirmaisiais marionečių bandymais, ankstyvuoju darbu su vaikais statant mokyklinius spektaklius, skatinama žinomų inteligentų, tarp jų ir teatro kritikų, Lietuvai pristatė pirmąjį lietuviškai kalbantį Valstybinį Vilniaus lėlių teatrą. Nors menininkės gyvenimas truko trumpai, o gyvenimo pabaigoje tragiškos aplinkybės ją privertė atsisakyti savo lietuviškos kūrybos, patriotinių polėkių bei mirti izoliacijoje nuo visuomenės, totorių kilmės lietuvės kūrybos istorinė rekonstrukcija padėjo atskleisti jos svarų indėlį Lietuvos teatro kontekste bei praplėsti šio konteksto ribas. Mykolė Krinickaitė rašė: <…> Nenutautino lietuvės ilgametė baudžiava, iš sakyklos svetima kalba skelbiamas Dievo žodis nei baisūs rusų priespaudos laikai <…> kaip ji „Aušros“ ir „Varpo“ laikais stojo kartu su vyrais kovon su priešu dėl savo lietuviškų teisių. Vienos jų gabeno iš Prūsų lietuvišką spausdintą žodį <…>. Kitos, pasisodinę savo mažyčius prie ratelio, mokino skaityti iš uždraustų lietuviškų elementorių. Visa tai mums sako, kad anų laikų kaimo moteris gražiai įsirašė Lietuvos atgimimo kovų istorijon. <…> Dabarties lietuvė pasidarė mažiau jautri, daugiau abejinga gyvybingiems tautos reikalams <…>. Rausti reikia ir dėl to, kad motina nesipriešina, kai jos sūnus įsirašo dėl blizgučių ar kokių kitų materialių išskaičiavimų svetimon organizacijon. <…> Norėtųsi juk, kad Vilniaus lietuvė ateities istorijoje būtų minima kaip kovotoja dėl lietuviško žodžio, lietuviškų teisių Vilniaus krašte.

Taip ir regiu, kaip kažkur Žvėryne, prie stalinės lempos, juos užrašė niūriai į ateitį žvelgianti trisdešimtmetė idealistė, nė neįtarianti, kokia tolima kelionė laiku šių žodžių laukia, kokiu simbolišku linkėjimu jie taps, kurstant nenuslūgstančią įkyrią mintį: kiek dar praeityje likę jūsų, neišgirstųjų?

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Kamilė Pirštelytė (2018 m., nr. 4)