Interviu – Jurgitos Ludavičienės projekto „Skaityti juvelyriką: lietuviška versija“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Kairėje – Benas Staškauskas. Dešinėje – „Custom Head Piece For Parfume“ | Beno Staškausko nuotr.

Benas Staškauskas – juvelyras, kuriantis neįprastus objektus iš neįprastų medžiagų. Jo objektai – stambių formų, išsiskiriantys spalvomis, pavidalais ir medžiagomis: derva, silikonas, pastarasis jungiamas su metalu. Be įprastinių žiedų, auskarų ar kaklo papuošalų jis dar kuria ir objektus veidui – faux septum.

– Pirmas klausimas jau tradicinis: kaip patekai į juvelyriką?

– Dar mokyklos laikais patiko daryti kažką mažo, smulkaus, todėl iškart po mokyklos ir stojau į Telšius, VDA TF. Juvelyrika buvo pirmasis pasirinkimas, kaip atsarginį variantą dar turėjau skulptūrą.

– Pradžia tipiška, bet kūrybinis tavo kelias nelabai tipiškas lietuvių juvelyrams: Telšiai, paskui Amsterdamas, dar vėliau Reikjavikas, tada vėl Lietuva ir šiuo metu Vilnius. Ką tu išsinešei iš studijų Telšiuose?

– Sunku pasakyti. Dabar turbūt visai kitaip galėčiau viską pamatyti kitomis akimis, suvokti kitu protu, bet atsigręžus atgal, įvertinti labai sunku. Į Telšius nuvykau tiesiai po mokyklos. Tai reiškia, kad atitrūksti nuo tėvų ir prasideda pirmieji žingsniai į savo kaip asmens gyvenimo ir savo gyvenimiškos pozicijos sukūrimą. Sunku objektyviai pasakyti, ką konkrečiai davė studijos Telšiuose, o ką supratau tiesiog pats, dar būdamas „žalias“ ir mokydamasis tiesiai iš gyvenimo. Atvykimas ten buvo kaip atėjimas į pirmą klasę. Viskas nauja, viskas įdomu, dar pats nežinai, ką reikia daryti, dar pats nežinai, kas esu. Todėl Telšiai tampa tarsi antrąja šeima. Po to, baigus, jau viskas yra kitaip.

– Telšiai kaip mokymosi vieta yra labai specifinė – miestas mažas ir toli nuo centro, labai jaučiamas atskirtumas. Nelabai yra ką daugiau veikti, nei tik studijuoti. Tie patys dalykai yra ir studijų privalumas, ir trūkumas. Ko gero, dalinai Telšiai gal būtent ir suteikia progą pasižiūrėti, kas slypi tavo viduje – kol pats nežinai, kas toks esi.

– Taip, Telšių fakultete sukuriamos sąlygos laisvai bandyti save atrasti. Žinoma, norėdami pažiūrėti parodas ar turėti didesnį pramogų pasirinkimą, savaitgaliais keliaudavome į Klaipėdą ar Vilnių.

– O koks buvo tavo baigiamasis darbas Telšiuose?

– Paprastai kalbant, tai buvo šarvai. Bet tie šarvai nebuvo kokie nors senoviniai, kaip mes paprastai įsivaizduojame. Dariau kaukę, kuri kaip varinis oksiduotas šalmas apgaubė galvą iš abiejų pusių. Šarvai ant kūno buvo iš skirtingų skardos gabalėlių, tą skardą parsinešiau iš metalo laužo sąvartyno, pjausčiau atitinkamomis formomis ir spalvotai užpurškiau. Dabar ir pats nelabai suprantu, ką ten dariau. Tuo metu labai domėjausi filosofija, todėl darbe viskas buvo pagrįsta metafizika. Dabar filosofijos mano gyvenime likę nedaug, mano filosofija yra pati kasdienybė. O tada mano diplominis darbas buvo paremtas ne ypatingais technologiniais sprendimais, bet labiau teorija. Žinoma, tai buvo ne viskas; dar buvo performansas, videomedžiaga ir du dideli plakatai.

Supratimą, kad galima daryti kitaip, daug drąsiau, nebūtinai taip, kaip tau sako dėstytojai ar taip, kaip jau yra padarę kolegos, aš parsivežiau iš Talino. Trečiame kurse pusei metų buvau išvykęs į Taliną pagal Erasmus programą, ir ten gavau gana stiprų spyrį. Svarbiausia – supratau, kad daryti galima daug daugiau. Mane labai paveikė tenykštis bendras požiūris į meną, laisvumas kultūriniame gyvenime ir mene. Buvo tokia laisva, kūrybiška, atvira bendruomenė, kuri mane labai įkvėpė. Mane labiau veikė net ne juvelyrikos pasaulis, o bendrai visa kultūrinė aplinka.

– Tai išties labai svarbu. Vienas žymiausių šiuolaikinių juvelyrų, olandas Ruudt Peters, paklaustas, ką galėtų patarti jauniems juvelyrams, atsakė: vienas naudingiausių ir labiausiai pasiteisinusių patarimų, kurį visą laiką duodu savo studentams, yra – domėkitės kitų sričių menais.

– Taip, tikrai taip. Vadovaujuosi ta pačia idėja.

– O kurios meno sritys tave dar domina?

– Sunku atsakyti, tam dabar nebėra laiko. Dabar labiausiai – muzika, ji netrukdo mano darbui, galiu visada jos klausytis dirbdamas. Patinka skaitmeninis menas-grafika – šioje srityje galima kurti natūralistinius objektus, kurie neparemti fizikos dėsniais ir galbūt negalėtų egzistuoti dėl savo sudėtingų formų ar spalvų gamos. Tokio tipo kūryba mane skatina domėtis technologijomis ir ieškoti būdų padaryti tai, kas dar neegzistuoja.

Kūrybinis procesas | Beno Staškausko nuotr.

Kūrybinis procesas | Beno Staškausko nuotr.

– Tavo studijos Amsterdame, Rietweldo universitete, vėliau išvykimas į Islandiją ir darbas ten suformavo paslaptingo menininko įvaizdį. Autorius, kurio darbus turi netgi Bjork. Daugelyje žurnalistinių interviu su tavimi akcentuojama būtent tai. Man tuo tarpu labiau rūpi tavo kaip menininko kelias. Galėtum man sudėlioti savotišką savo kūrybos retrospektyvą? Ne veltui klausiau apie diplominį darbą, apie pradžią – nes internetiniame puslapyje esantys darbai yra skirti pardavimui, dauguma jų nauji, o istorija tarsi lieka kažkur užmarštyje.

– Taip, savo tinklapį užregistravau 2014 m., dar būdamas Islandijoje. Tai buvo pati pradžia, pirmieji mano žingsniai, kai visai nežinojau, ar tai, ką darau, yra gerai, ar ne. Pradėjau nuo darbo su derva. Islandijoje įvyko pirmoji mano solo paroda – 80 skirtingų žiedų iš dervos ir kitų medžiagų. Vien tik žiedai, įvairūs, vienetiniai, atlikti įvairiomis technikomis. Dariau taip, kaip leido tuometinės sąlygos. Su derva pradirbau kokius keturis metus. Bandžiau tobulinti techniką, apjungti su kitomis medžiagomis, ją tvirtinti su anglies ar boro nitrito nano medžiaga, anglies ir  bazalto pluoštu, kadangi yra daugybė būdų, kaip tą padaryti. Domėjausi įvairiomis laboratorinėmis medžiagomis, tyrinėjau, kas reaguoja, kas iš mokslinės bei techninės pusės pasiteisina, o kas – ne. Žaidimų su derva buvo daug, bet garantijų, ar kas nors iš to išeis – mažai. Tuo tarpu laiko tokie eksperimentai atima labai daug. Padaryti vieną žiedą, kuriame apjungtos penkios medžiagos, trunka dvi-tris savaites. Bet kaip tada jį parduosi, kad padengtum sau šitą laiką? Sudėtinga, todėl galiausiai eksperimentų gerokai sumažinau. Norėjosi daugiau finansinio stabilumo. Tačiau dabar, kadangi dirbu ir su metalu, galiu sau leisti grįžti prie dervų, jungiu silikoną su metalu. Mane dar nuo studijų laikų domino tokio tipo medžiagos.

– Gali papasakoti plačiau? Man atrodo, tavo išskirtinumas Lietuvos juvelyrikos lauke iš dalies kaip tik ir kyla iš ypatingų medžiagų naudojimo ir ypatingo santykio su medžiagomis.

– Man visuomet labai patiko varis, oksidai, įvairios spalvos. Dar besimokydamas Telšiuose, dariau ikonas, kurios buvo labai lengvai paraižytos ant varinių plokščių, o paskui degintos, kaitintos skirtingose temperatūrose, kad būtų galima išgauti tapybiškumą. Diplominio darbo kaukė taip pat buvo iškalstyta iš vario plokštės ir oksiduota žaliu oksidu. Kai būdamas III kurse, su Dainium Bendiku 2009 m. dalyvavau „Mados infekcijoje“, dariau aksesuarus ir batų apkaustus iš visokių medžiagų, kokios tik buvo po ranka – ir derva, ir lateksu, ir apdirbta oda…

– Tas dervos pasirinkimas kilo labiau iš noro tyrinėti, ar dėl spalvų pomėgio?

– Dėl abiejų priežasčių. Visada norisi kažką padaryti kitaip, nesinori bristi ten, kur viskas jau padaryta. Negaliu sakyti, kad derva – mėgstamiausia mano medžiaga, bet ji tikrai įdomi. Labai įdomi jos istorija, kilmė, tai, kad ji išgaunama iš naftos. O nafta juk irgi yra iš fosilijų, kurios kadaise buvo atskira gyvybės forma, ir paskui suiro. Mane traukia ta medžiagos metamorfozė, kai ji iš vieno objekto tampa kažkuo visiškai kitu, o tu paskui perkuri ją į dar kažką naujo. Kaip sakoma: iš dulkių kilęs, dulke pavirsi. Man naftos ciklas yra labai įdomus, ji išties yra tarsi juodasis auksas.

„FS-4“ | Beno Staškausko nuotr.

– Tavo solo parodoje „Tikrasis auksas – viduje“ galerijoje „Argentum“ 2018 m. didžiausią įspūdį kaip tik ir darė ta medžiagos filosofija. Sąmoningas jos pasirinkimas ir argumentavimas, kodėl būtent ši medžiaga tau svarbi. Tiek dervos pasirinkimas, tiek jos naudojimas yra išskirtiniai lietuviškame juvelyrikos kontekste. Bet yra dar vienas dalykas, kas tave išskiria iš kolegų – tai ėjimas į tarpdiscipliniškumą ir darbų pateikimas. Kiekvienam darbui, be fotografijos, dar sukuriama virtuali aplinka, speciali terpė, kurioje veikia ir judesys, ir trimatis vaizdas, ir muzika – taip pateikimu formuojama papildoma kokybė. Kiek tau svarbus šitas, pavadinkime, postprodukcijos etapas?

– Studijų metu nesupratau, kad tai svarbu. Bet kai pradėjau kurti ir bandyti pragyventi iš kūrybos, supratau, kad neužteks tik padaryti darbą ir jo nuotraukas. Reikia tą darbą iškomunikuoti. Aišku, smagiausia dalis yra suprojektuoti ir padaryti darbą, visa kita jau ne taip įdomu, džiaugsmo ten daug mažiau. Bet pats padarymas užima daugiausia 30 procentų. Visa kita jau yra postprodukcija: reikia gražiai, tvarkingai nufotografuoti, kad nei spalvos, nei forma nesiskirtų nuo originalo, kad būtų galima iškart atpažinti. Būtinai reikia ir video, nes vien fotografijos pagalba aš negaliu parodyti savo darbo. Mano darbai dažniausiai nėra klasikinių ar įprastų formų; jie turi daugiau dimensijų, jie iš kiekvieno rakurso atrodo kitaip. Dėl to niekuomet nepakanka vienos nuotraukos.

– Visuomet stengiuosi pažiūrėti tavo Instagramo paskyroje pristatomus darbus, nes jie kaskart atrodo kaip trumpo vaizdo klipo fragmentas, labai įspūdingi, paveikūs. Spalvos pomėgis, masyvios formos, ir drauge – žaidybiškumas. Atrodo, kad nuo juvelyrikos, sukurdamas jai tam tikrą specifinę aplinką, tu pereini į judesio menus.

– Bet juvelyrikos juk ir neįmanoma atskirti nuo judesio, nuo fizinio pasaulio, nuo judančių objektų, nes tuos darbus žmonės turi užsidėti ir nešioti. Kitaip tai nebėra juvelyrika, o labiau mažoji skulptūra. Aišku, tai diskutuotinas klausimas. Bet aš savo darbus labiau sieju su nešiojama juvelyrika. Tegul tas nešiojimas ir nekasdienis, bet jis privalo būti, nes kitaip darbas neatlieka savo funkcijos.

– Tau svarbu, kad dėvėtojas perskaitytų koncepciją, kuri lėmė darbo atsiradimą?

– Aš stengiuosi palikti darbą kaip galima atviresnį įvairioms interpretacijoms, nesistengiu įpiršti tam tikros vienos idėjos, dėl to dažniausiai ir nenaudoju labai atpažįstamų konkrečių formų. Būna, kad mano darbai žiūrovams siejasi su koralais, su gėlėmis, kartais su tam tikrais organais, kartais žmonėms kyla erotinės asociacijos; įvairios tos mintys. Ir man tas atvirumas ir skirtingas perskaitymas patinka.

– Kiek mačiau tavo darbų įvairuose kontekstuose, tu juos visada apibūdini kaip statement piece. Ne kaip papuošalą, ne kaip aksesuarą. Galėtum plačiau pakomentuoti, kodėl naudoji šitą įvardijimą?

– Aš nekuriu minimal piece, todėl lieka tik statement piece. Labai mažai mano darbų yra minimalistiniai, tokie, lyg ant žmogaus atsirastų maža dekoro dalelė. Mano kūriniai kur kas artimesni skulptūrai. Tiksliau – jie tampa žiūrovo dalimi, išaugančia į skulptūrą ant žmogaus. Statement piece man atrodo natūralus to, ką darau, apibūdinimas.

– Tavo kūriniai išties suteikia dėvėtojui tam tikrą statusą; žmogus su tavo kūriniu negali likti nepastebėtas, net jei jis ir labai paprastas. Kiekvieną kartą tai yra tam tikra pozicija, tam tikras estetinis, vizualinis pareiškimas. Kalbant apie darbų skulptūriškumą, man jie šiek tiek primena XX a. 7-8 dešimtmečių Amerikos menininkų juvelyriką. Tuo metu buvo kuriami labai skulptūriški, labai masyvūs darbai. Ar tu save sieji su kokia nors šiuolaikinės juvelyrikos tradicija? Turi kokių nors autorių, kurie tau daro įspūdį?

– Ne. Tiesiog kuriu taip, kaip įsivaizduoju, nežinau, ar tai siejasi su kokiu nors laikotarpiu, ar ne. Studijų laikais man patikdavo archeologinės iškasenos, korozijos paveikti organiniai objektai. Mane labai žavėdavo supratimas, kad juose matomas ne tik žmogaus prisilietimas prie medžiagos, bet ir gamtos natūralumas, juose atsirandantis atsitiktinumas, virpesys, gyvybė. To stengiuosi palikti ir savo darbuose. Tačiau negalvoju apie jų sąsajas su kokia nors epocha, laikotarpiu ar stiliumi.

Studijų metais labai žavėjo Joseph Beuys, Matthew Barney skulptūros estetika bei jų pasirinktos kūrybos komunikacijos formos. Iš fotografijos patiko Joel-Peter Witkin, Andres Serrano, iš teatro – Romeo Castellucci.

– Kad ir kaip ten būtų, tavo kūryboje daug daugiau natūros, o ne kultūros įtakos.

– Turbūt taip.

– Tu darai veidui neįprastus objektus – faux (arba fake) septum, nosies papuošalą. Aš čia matyčiau tam tikrą poslinkį teatro link, atrodo, kad šitie papuošalai yra skirti dėvėtojui kaip personažui. Kokia filosofija slypi už šito tipo papuošalų?

„FS-14“ | Beno Staškausko nuotr.

– Tai tarsi mini kaukė, nežinau kaip dar kitaip galėčiau įvardinti. Aš pats per daug negalvoju, tiesiog paimu ir darau. Nesinori apsiriboti vien tik žiedais, norėjosi pažiūrėti plačiau. Niekuomet per daug neteikiu prioriteto auskarams, arba kūno dalims, kurias reikia praverti. Jeigu ausis ar nosis – norėčiau, kad ji būtų nepraverta. Todėl mano kūryboje daug faux septum, nereikalaujančių praverti nosies, juos gali nešioti bet kas. Atsirado jie gana paprastai: turiu draugą, dirbantį su Snapchat filtrais, o tarp jų būna ir tokių, kurie skirti veidui. Jis pasiūlė pabandyti padirbėti kartu. Pabandžiau projektuoti kompiuteriu, tačiau galiausiai vis tiek nusprendžiau kurti tikrus, fizinius darbus, o ne filtrą. Kompiuterinį filtrą sukūriau tik vieną, tačiau jis man patiko mažiau, nei tie tikrieji darbai. Manyčiau, kad mano darbas su fizine medžiaga apriboja mano laisvę kurti skaitmenines formas, kurios nesivadovauja patogumo nešiojant supratimu bei fizikiniais dėsniais. Taigi viskas išsivystė priešinga linkme: iš pradžių atsirado fikcija, o paskui – tikras objektas.

– Žiūrėdama į tavo modelius su faux septum, galvoju apie būtybes iš kokio nors filmo, kokius nors pusiau fantastinius gamtos padarus, pusiau žmones, pusiau elfus ar undines, sunku net įvardinti tą įspūdį.  Bet iš tiesų tavo kūrinių formos labai barokiškos, jos sudėtingos, bet jos yra visų pirma gamtiškos.

– Turbūt taip, jos gamtiškos, nes gamta man yra pagrindinis inspiracijos šaltinis, ir nuo jos vis tiek nepabėgsi, nes pats esi jos dalis. Ir nelabai padarysi kažko kito, nei gamta yra sukūrusi.

– Bet tu tas gamtos formas vis tiek perkeiti; tavo darbuose galima įžiūrėti judančias žoles, jūržoles, labai sudėtingą gamtos pasaulį, bet tai vis tiek yra antrinė gamtiška realybė.

– Viskas iš intuicijos. Tiesiog maketuoji formas ir žiūri – tave ji veikia, su tavimi komunikuoja ar ne. Sakyčiau, viskas vyksta gana paprastai ir intuityviai.

– Ar galėtum papasakoti apie darbo kūrimo procesą? Tu eskizuoji, darai modelius, kaip viskas vyksta?

– Dabar visiškai perėjau prie kompiuterinės grafikos, viskas projektuojama kompiuteriu ir po to spaudžiama. Spauda iš vaško, tada liejimas, rankinis apdirbimas ir taip toliau. Anksčiau visas mano darbas būdavo daromas tik rankomis, pradedant nuo plastelino, gipso ar modelino formos, po to silikono ar kitos gumos formos nuėmimas, liejimas ir taip toliau. Dabar apjungiu visas žinias ir naudoju išvien, priklausomai nuo kuriamo dirbinio sudėtingumo ir medžiagų pasirinkimo.

„Flwrng“ | Beno Staškausko nuotr.

– O tau svarbus rankų darbas, tas grynasis amatas, kai tu sėdi ir kažką darai savo rankomis?

– Taip, man būtina dirbti rankomis.

– Maniau, sakysi, kad visiškai nesvarbu.

– Ne, svarbu. Tiesiog žinau, kad nebegrįšiu prie darymo rankomis nuo A iki Z, nes nematau tame tikslo, kai galima daug įdomesnių ir įmantresnių formų padaryti projektuojant. Be to, darant ne vienetinius darbus, o limituotą tiražą, daug paprasčiau yra reprodukuoti. Tačiau visi darbai nėra visiškai vienodi kaip tik dėl to, kad įdėta daug yra rankų darbo. Tarkim, spausdinama printeriu, ir po to liejimas, bet pats apdirbimas, šlifavimas, litavimas jau yra rankinis. O ir pats skaitmeninis projektavimas nebūna generuojamas kompiuterio, bet projektuojamas rankiniu būdu, tad manau jau ir sunku techniškai atskirti, kas yra “rankų darbas”, o kas – ne.

– Reiškia, rankų darbo visai nemažai. O postprodukciją irgi pats darai?

– Taip, viską pats.

– Ir kiek tada laiko užima sukurti vieną darbą nuo… iki?

– Paskutinis žiedas, kurį dariau, užtruko mėnesį laiko. Patį žiedą padaryti ir suprojektuoti, aišku, užėmė gal 7-10 dienų, per 3-4 dienas įgyvendini, o po to visą kitą laiką atima fotografavimas ir panašūs dalykai, nuotraukų korekcija, kad viskas atrodytų taip, kaip iš tikrųjų turi atrodyti, o ne per tamsiai ar ne per šviesiai – yra galybė niuansų.

– Kad ir kaip moderniai skambėtų – kompiuterinis projektavimas, liejimas, fotografavimas, filmavimas, bet besiklausant vaizduotėje iškyla viduramžių amatininko dirbtuvės modelis. Tu ieškai, tyrinėji, kuri darbus, tada užsakovas gali parašyti tau per tavo interneto svetainę, bet žmogus tam tikra prasme vis tiek ateina pas tave asmeniškai, kad ir virtualiai – ir tada gauna tą vieną kūrinį. Viskas.

– Taip. Smalsu pamatyti, kaip šis amatas kis ir vystysis po kelių dešimčių metų.