Ingrida Bagdonaitė (asmeninio archyvo nuotr.) ir jos darbas „Explosion“, 40x 50, drobė, aliejus, 2020 (fotografas Douglas Atfield)
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja Ingrida Bagdonaitė (g. 1991).
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?
– Pagrindinis mano kūrybos klausimas – identitetas ir jo difuzija. Telkiu dėmesį į individualumo dingimą ir susiniveliavimą per erdves, kurios yra kultūrinės, institucinės ir diskursyvios, kažkaip „kitos“: nerimą keliančios, intensyvios, nesuderinamos, prieštaringos ar transformuojančios – heterotopijos.
Per paskutinius porą metų pradėjau labiau gilintis į namų sąvoką. Kur jie egzistuoja: ar tai geografinė lokacija, ar ji gali egzistuoti tik prisiminimuose. Mark Prince apmąstymai straipsnyje „Home Truths“ („Namų tiesos“) labai gerai iliustruoja, ką aš bandau vizualizuoti: „Tradicijos kyla iš egzistuojančių sąlygų tam tikroje vietoje, tačiau dabar per atstumą galime pasiekti bet kurio laikotarpio ar bet kurios lokacijos kultūrą. Taigi ar namai nėra tiek pat vieta, kiek informacija?“
Visa tai kyla iš asmeninės patirties. Esu emigrantė (savo pasirinkimu) jau septynerius metus, todėl visad noriu pabrėžti, kad visi šie svarstymai man labiau filosofiniai nei politiniai. Aišku, žiūrovas mano darbuose gali matyti ir politinį diskursą, tai neišvengiama, kai gyvename tokioje politiškai prisotintoje aplinkoje. Pagrindinis mano klausimas ir yra šis jausmas, buvimas „tarp“: niekada nesijausiu namie čia, o kai grįžtu namo jaučiuosi lyg svečias žinantis, jog išvyks.
Mano motyvai – mano asmeninis fotografijų archyvas, kuriomis remdamasi aš kuriu naratyvus, jose alter ego gali egzistuoti. Pirmojo karantino metu mano darbų kompozicija labai pasikeitė. Nuo stabilių, labai fokusuotų kompozicijų pradėjau kurti drobes, kuriose vaizdiniai persilieja ir nebeužpildo drobės nuo krašto iki krašto. Pirma kartą sudėliojus daugiau nei penkis motyvus ant drobės sekiau impulsą, būtinybę, dabar tai atsargiai manipuliuoti ir sudėlioti vaizdiniai. Karštligiškas bandymas sujungti tai, kas neįmanoma. Bandymas susieti, ištirti prarastą prisiminimą, praeitį, siekis išsiaiškinti, kas gal išlikti dabarčiai.
„Išeik, bet tyliai, nes mano purvinas šiuo prabus“, 117 x 91,5, drobė, aliejus, 2020 | Fotografas Douglas Atfield
„She’s home“, 117 x 183, aliejus, drobė, 2020 | Fotografas Douglas Atfield
– Kur studijavai ir kas buvo tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Baigiau bakalaurą Vilniaus Dailės Akademijoje 2014 metais. Niekada nepamiršiu, kokia svetima sostinė man pasirodė po Balsio menų gimnazijos. Pirmais metais vis savęs klausinėdavau, ką čia veikiu. Trečiais metais, pamenu, reikėjo pasirinkti dėstytoją, su kuriuo norėjai dirbti paskutinius dvejus metus baigiamajam projektui. Neslėpsiu, norėjau dirbti su Jonu Gasiūnu, nes jis puikus tapytojas. Tačiau jis pats pasirinkdavo studentus, su kuriais nori dirbti. Tada dirbau su Konstantinu Bogdanu. Per tuos dvejus metus mane šis dėstytojas užaugino kaip kūrėją, išmokė pamatyti ir nemeluoti, kaip Šaltenis sakydavo „nesimaivyti“. Dabar tikiu, kad tai buvo geriausias sprendimas, kokį būčiau galėjusi priimti.
Pamenu, kartą po bakalauro grįžau aplankyti studijų kolegės Donatos Minderytės akademijoje, tuo metu studijuojančios magistrantūroje. Sutikus Bogdaną buvo taip gėda, kad netapiau, nekūriau, buvau atitrūkus nuo visko. Tada jis man davė mažą dovaną, tarkime, talismaną – degtukų dėžutę iš Venecijos bienalės. Dar dabar ją tebeturiu. Po poros metų jis man parašė rekomendacini laišką stoti į magistrantūrą ir pridėjo palinkėjimą: „Žinau, kad įstosi.“ Taip gera žinoti, kad kažkas tavimi tiki. Su didesne drąsa pradėjau magistrą Norwich University of Arts. Ten sutikau puikų dėstytoją Desmond Brett – skulptorių, kuris man labai priminė Konstantiną Bogdaną savo dėstymo stiliumi, plačiomis žiniomis ir mokėjimu klausytis. Abu dėstytojai padėjo auginti mąstymą, kvestionavimą ir suvokimą to, ką darai, ir taip sukūrė stiprius pagrindus žingeidžiai, eksperimentaliai, keistis pasiruošusiai praktikai.
„At midnight“, 117 x 183, aliejus, drobė | Fotografas Douglas Atfield
– Koks didžiausią įspūdį tau palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtum aplankyti ateityje? Kokios tavo lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?
– Visų pirma, labai džiaugiuosi ir esu maloniai nustebinta MO muziejumi. Pastato architektūra ir programa puiki! Ir tikrai nenusileidžia kokybe užsienio muziejams. Be to The Origin of Species: 1990s DNA buvo puiki paroda! Būtinai turiu paminėti paskutinę Vilniuje aplankytą parodą – Donatos Minderytės Translation Error, kuri maloniai nustebino. Donata Minderytė man viena stipriausių jaunųjų tapytojų Lietuvoje!
Paskutinės įsimintiniausios parodos: Marinos Abramowich retrospektyva Cleaner Belgrade, Šiuolaikinio meno muziejuje. Labai sužavėjo jos archyvinės ekspozicijos su inspiraciniais užrašais. Lee Bull paroda Crash Gropius Bau galerijoje Berlyne. Viena svarbiausių Korėjos menininkių… Kokia moteris! Inspiracija! Taip pat didžiulį įspūdį Rinus van der Velde paroda KÖNIG galerijoje Berlyne. Jo darbai man įkvėpimas, buvo labai smagu pamatyti juos gyvai. Be to, pats galerijos pastatas, brutalistinės architektūros auksas – buvusi St. Agnes bažnyčia!
Taip pat Olafur Eliasson In Real Life paroda Tate Modern galerijoje Londone. Pati darbų forma man nėra vizualiai labai priimtina, truputį paviršutiniška – labiau konceptuali, tačiau šio menininko pozicija globalinio atšilimo ir užterštumo klausimais ragina susimąstyti, kiek menininkas turi galios paveikti visuomenę.
– Ar tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų dailės, meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis? Kurioje medijoje jautiesi laisviausiai?
– Laisviausiai aš jaučiuosi tapydama. Tačiau manau, kad tarpdiscipliniškumas labai svarbus ir paremia tapybą, gali ją papildyti. Publikacijos taip pat puikus būdas papildyti tapybą, suteikti jai konteksto, padėti žiūrovui skaityti darbus. Per paskutinius metus išleidau dvi tiriamąsias fotografijų esė. Vienoje iš jų, pavadinimu „Namai“, aplankiau visus pastatus, kuriuos vadinau namais išvykus iš gimtųjų namų, ir fotografavau jų fasadus. Jų archyvą sujungiau su asmeninio 35 mm fotografijų archyvo nuotraukomis, atliktomis tuose namuose. Šis projektas buvo labai meditatyvus būdas suvokti tapyboje man svarbius klausimus. Besilankant buvusiuose namuose jaučiausi kaip „stalker‘ė“ (ang. persekiotoja), bandanti vaikytis praeities vaiduoklius.
„Home“ | Asmeninio archyvo nuotr.
„Home“ | Asmeninio archyvo nuotr.
„Home“ | Asmeninio archyvo nuotr.
Kitas projektas „Shrine for home“ (ang. Šventykla namams) atliktas karantino metu. Tuometinės aplinkybės privertė staiga pakeisti gyvenamąją vietą ir paklausti: kas yra namai? Išsiunčiau užklausą draugams, pažįstamiems: paprašiau nufotografuoti ant grindų sudėtus daiktus, kurie yra nepakeičiami jų gyvenime. Jei, pavyzdžiui, būtų gaisras, kokius daiktus išgelbėtum? Tai, ko negali vėl nupirkti, įkainoti… Po to surinkau fotografijų kolekciją, kuri buvo suarchyvuota, buvo parengta publikacija. Manoji kolekcija taip pat buvo eksponuojama po stiklu su publikacija šalia.
Kitų disciplinų darbai man dažnai daro įtaką ir įkvepia labiau nei tapyba: Francis Alys performansai ir idėjos, Linos Scheynius ir Sebastiao Salgado fotografijos, Rinus van der Velde piešiniai ir instaliacijos ar Anselm Kiefer instaliacijos ir skulptūros. Tai tik keletas pavardžių…
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Didžiausias, mano manymu, iššūkis yra būti išgirstam, pastebėtam, kai aplink tiek triukšmo. Atrasti savo publiką ir įsijungti į diskursą, kuriame tavo praktika įgauna teisingą svorį ir gali augti apsupta bendraminčių. Tik keletas laimingųjų yra pastebėti galerijų ir globojami. Didžioji dalis menininkų turi būti patys sau ir pardavėjai, ir kuratoriai, ir verslininkai. Ką jau bekalbėti apie begales aplikacijų, paraiškų rašymus.
Kalbant apie krizes, manau, esu turėjusi tik vieną, kuri truko ketverius metus. Po bakalauro vaikiausi meilę ir atsidūriau Anglijoje. Gan romantiškai skamba, tačiau tuo metu mano praktikai tai nieko gero nedavė, nepaisant kelionių autostopu po Europą. Išvykus ir atidūrus visiškai priešingoje aplinkoje, be kolegų, pažinčių, kasdienių pokalbių apie darbus, panirau į visišką stagnaciją. Piešdama tiesiog verkdavau, nes negalėjau nieko padaryti. Tik po keleto metų supratau, kaip neapgalvotai pasielgiau. Galbūt mano tapyba būtų buvusi linksniuojama, kaip ir kolegų Lietuvoje…
2017 metais išvykau į Nepalą ir per tas dvi savaites vaikščiojimo kalnuose suvokiau, kad turiu studijuoti magistrą. 2018 metais įstojau į Norvičo menų universitetą ir supratau, kad atsidūriau aplinkoje, kur vėl galiu kurti, turiu studiją, dalyvauju projektuose, vėl jaučiuosi savimi. 2019 metais dalyvavau „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų parodoje, kas suteikė pasitikėjimo, kad ryšys su namais niekur nedingo ir aš visada būsiu Lietuvą atstovaujanti menininkė.
„Shrine for home“, 2020 | Asmeninio archyvo nuotr.
„Shrine for home“, 2020 | Asmeninio archyvo nuotr.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
– Man labai svarbu būti nepriklausomai. Nesu buvusi bedarbė po bakalauro baigimo. Ir magistro metu dirbau. Užtrukau, kol radau aukso vidurį ir suvokiau, kad galiu dirbti tik dienas per savaitę. Aišku, sudėtinga, visi tai žino. Sakoma: „Jei esi tapytojas, gyveni kaip už du.“ Tikra tiesa! Kai pradedi skaičiuoti, kiek išleidi už porėmius, studiją, dažus, teptukus, terpentiną ir pan. O norisi ir keliauti, pamatyti. Parodos, konferencijos, renginiai… Esu gavusi bene milijoną kartų girdėta patarimą: tapyk portretus, peizažus, specialius užsakymus – parduosi. Bet man neįdomu. Manau, yra pilna puikių menininkų, kuriuos tai domina ir kuriems labai gerai sekasi tai daryti. Ir nematau nieko blogo tame. Tikrai nesmerkiu. Kalbant apie pardavimus, esu pati blogiausia savo darbų pardavėja. Kartą parodos atidaryme vienas žiūrovas labai norėjo nupirkti mano drobę, bet aš ką tik buvau ją nutepusi ir tiesiog negalėjau parduoti. Mano laimei, pirkėjas labai norėjo to paveikslo, todėl paliko savo kortelę, įkalbėjo susisiekti, kai būsiu pasirengusi su darbu atsisveikinti. Po pusmečio drobė iškeliavo į Šveicariją.
– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kiek daugmaž darbų sukuri per metus ir kiek jų sukūrei iki šiol?
– Šiuo metu mano studija yra „Outpost studios“ (Norvičas, Jungtinė Karalystė). Tai didžiausias menininkų vadovaujamas studijų kompleksas rytų Anglijoje, kuriame yra 80 menininkų studijų. Taip pat komitetas kviečia kuratorius ir organizuoja parodas „Outpost galerijoje“. Laukiau šios studijos metus, gavau ją po sėkmingos aplikacijos. Studijos veikia kaip labdaringa organizacija ir gauna paramą iš kultūros ministerijos, dėl to nuoma labai įkandama, tačiau patekti didelė konkurencija.
Savo studija nesidalinu su niekuo, man labai svarbu turėti savą kampą. Stengiuosi būti studijoje bent tris dienas per savaitę (tris dienas dirbu darbe, dėl kurio galiu apmokėti sąskaitas ir tapyti). Ir net jei nesinori dirbti, visad užsuku bent kavos atsigerti. Staiga bespoksant į darbus net nesuvoki, kaip teptukas jau rankose. Tai galbūt ta kavos puodelio, tik atėjus į studiją, būtinybė ir būtų ritualas, be kurio neapsieinu.
Dirbu greitai, bet nesu labai produktyvus žmogus. Paveikslai man gimsta lėtai. Mažesnio formato drobės gali nusitepti per porą dienų, bet štai su paskutiniu didesnio formato darbu jau dirbu tris mėnesius. Tapau taip pat, kaip skaitau knygas – vienu metu kuriu kelias drobes. Neįsivaizduoju, kiek darbų jau esu nutapiusi, būtų įdomu suskaičiuoti. Mamos palėpė pilna darbų, tapytų Lietuvoje. Dabartinė studija taip pat pilnėja.
Studija | Asmeninio archyvo nuotr.
Studija | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
– Šiuo metu fokusuojuosi į darbą studijoje. Tapyti. Tapyti. Tapyti. Magistro metu atkasiau įdomių klausimų ir norisi juos plėtoti bei tyrinėti. Ruošiuosi menininkų kolektyvo TBA Artist Collective, kurio narė esu, kuruojamai parodai tema „Ambasada“. Taip pat šiuo metu dalyvauju projekte Unreal estates, kuriame buvau pakviesta dalyvauti kuratorės iš Londono Amanda Lwin. Dirbame kartu su poete Ellison Skinner.
Didesnis užmojis, kuris kirba galvoje jau kurį laiką, yra sukurti bendrą projektą tarp Anglijos ir Lietuvos. Projektą, kuris kvestionuotų sienos idėją ir ką mums, menininkams, ji reiškia. Savotiška inspiracija, kilusi iš dabartinės politinės situacijos (Brexit) magistrantūros studijų metu. Tai noras sujungti praeitį ir dabartį, dvejus namus, kolegas iš abiejų pusių pokalbiui… Bet nenoriu per daug plėstis, kol viskas tik planuojama…
Daugiau I. Bagdonaitės darbų rasite autorės asmeninėje svetainėje arba instagrame.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
