Augustas Gornatkevičius | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kovo pradžioje pasibaigęs Vilniaus mažojo teatro tęstinio projekto „DramaTest“ atviras kvietimas į šį teatrą pirmą kartą atvedė keturis jaunus kūrėjus, iš kurių savo kūrybinį procesą šią savaitę pradėjo pirmasis – režisierius Augustas Gornatkevičius. Augusto rankose – kino ir teatro pasaulyje jau puikiai pažįstamos jaunosios kartos dramaturgės Teklės Kavtaradzės pjesė „Kadencija“, pas režisierių metų pradžioje pakliuvusi dar nė nebaigta.

Dienoraščio forma apie iš dalies fiktyvius, iš dalies autobiografinius išgyvenimus pastarųjų kelių metų laikotarpyje pasakojanti pjesė per ateinančias dvi savaites taps eskizu, su kurio pagalba Augustas Gornatkevičius viliasi pradžioje su aktoriais, o po karantino – galbūt ir su publika persvarstyti mūsų visų santykį su savo pačių nesena praeitimi bei asmeninio laiko istoriškumu.

– Tavo dalyvavimas „DramaTest“ gausus pirmų kartų – tai ne tik tavo pirmas kartas kuriant Vilniaus mažajame teatre, bet ir dirbant su Teklės kūryba; pati pjesė dienos šviesą taip pat išvys pirmąsyk. Kaip ši nauja medžiaga atsidūrė tavo rankose ir kas paskatino pasirinkti būtent ją?

– Vien pats projekto pavadinimas „DramaTest“ suponuoja, kad tai yra dramaturgijos – galimai visai naujos – bandymų erdvė, tad nusprendęs dalyvauti atvirame kvietime norėjau paieškoti kokios nors naujos lietuvių dramaturgų medžiagos, ko nors, kas būtų dar nematyta, nestatyta, negirdėta. Specialiai netradicinių formų dramaturgijos neieškojau – tiesiog parašiau kelioms dramaturgėms ir paprašiau pasidalinti, jei turi parašiusios ką nors į stalčių. Pačiam buvo įdomu susipažinti su šių dienų kontekstu, juolab, kad neretai ir dirbu su jauna lietuvių dramaturgija – esame daugiau ar mažiau bendraamžiai, kalbame ta pačia kalba.

Ieškodamas, ką pasiūlyti „DramaTest“, skaičiau ir klasikines pjeses, tačiau pasijutau klasikos atsivalgęs. Galbūt tai – toks gyvenimo etapas, galbūt – pandemijos pasekmė, bet norėjosi kažko visiškai šviežio, ne įprasto pasakojimo, o naujos formos. Taip Teklės pjesė ir atsirado mano rankose: ji pasakė turinti vieną nestatytą ir dar net nepabaigtą pjesę, aš ją paskaičiau, labai susižavėjau ir štai mes čia.

– „Kadencija“ iš kitų pjesių išsiskiria dienoraščio forma. Ar esi pats kada nors savo gyvenimą fiksavęs tokiu būdu?

– Kaip tik neseniai apie tai galvojau ir prisiminiau, kad esu rašęs dienoraštį gal vieną kartą gyvenime, dešimties ar vienuolikos metų. Vėliau net ir dėstytojai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra sakę: „Rašykit dienoraštį, tai labai padeda“, bet pats nežinau, kodėl tuo patarimu nesinaudoju. Visgi dabar gilindamasis į pjesę vis susimąstau, kad galbūt reikės pradėti tai daryti, nes dienoraštis – labai įdomus dalykas: tai tarsi fizinis įrodymas praėjusių metų, praėjusio laiko, tavo paties brandos. Manau, jog svarbu turėti galimybę atsiversti ir pasižiūrėti, kas kadaise buvo svarbu. Kartais anksčiau kilusios idėjos kaip šmėklos prisikelia antram gyvenimui. Dėl to iš naujo persvarstau dienoraštį kaip ritualą.

– Paminėjai tai, kad kartais anksčiau kilusios idėjos gali vėl tapti aktualiomis. Visgi neretai pastebima, jog nemažai jaunosios kartos gyvena savotiško korporatyvinio pozityvumo burbule, kuriame skatinama gyventi čia ir dabar, žvalgytis tik į ateitį, o praeitis tampa savotiškai vengtinu dalyku. Koks tavo paties santykis su praeitimi – tiek asmeninėje, tiek profesinėje, kolektyvinėje plotmėje? Kiek tau svarbu apie ją kalbėti?     

– Mes galime, kaip sakai, kaip siūlo korporatyvinis pasaulis, nežiūrėti į praeitį, ją paleisti, tačiau ji niekur nedingsta – tos šmėklos, idėjų ar kitais pavidalais, vis tiek pasiveja. Kita vertus, vis tiek galime pastebėti, kad viešojoje erdvėje turime labai daug diskusijų apie praeitį: kaip ją suvokiame, įprasminame, kaip vertiname praeities įvykius. Šias temas liečiu ir kai kuriuose kituose savo darbuose, man įdomu, kaip galime vertinti istoriją, kiek tai įmanoma daryti tik per savo prizmę, kiek turime būti susipažinę su laikmečio kontekstu.

Grįžtant prie pjesės – joje man įdomiausia yra tai, kad joje atliekama nesenos praeities analizė. Mes net nesuvokiame, kad šis ką tik prabėgęs laikas jau yra praeitis. Analizuodamas medžiagą galvojau apie tai, kad gyvename milžiniško informacinio srauto sąlygose ir yra įvykių, kurie tuo metu, kai vyksta, atrodo labai dideli ir turintys milžinišką reikšmę, tačiau po metų jaučiamės taip, lyg jų nebūtų buvę. Nepaisant to, praeities dulkės išlieka. 2019 metais degė Paryžiaus katedra – tuo metu tai buvo milžiniškas įvykis, o prieš kelias dienas jį prisiminiau tik žiūrėdamas serialą, nufilmuotą Paryžiuje jau po gaisro, tik tokios popsinės nuorodos dėka.

Labai įdomu, kad per laiką tarsi atsisijoja, kas kiekvienam iš mūsų iš tikro buvo svarbu. Tuomet pamatome, kad tokie iš pirmo žvilgsnio grandioziniai globalūs dalykai, kaip, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo – tikro psicho, Karaliaus Ūbo – atėjimas į valdžią, kuris kadencijos pradžioje vertė jaustis taip nesaugiai, yra praeinantys ir išgyvenami. Žvilgsnis iš ateities, žvilgsnis post factum leidžia kitaip reflektuoti tokius įvykius. Nemanau, kad galime atsisakyti praeities, tačiau mums reikia nuolat ją tikrinti, reflektuoti, ar tai, kas buvo svarbu vakar, vis dar yra svarbu šiandien.

– Netrukus turėsi progą pasitikrinti ir dar vieną dalyką – kaip po karantininės pauzės sekasi sugrįžti į gyvą darbą komandoje. Tam skirtas gana trumpas laikas, vos dvi savaitės. Kaip dažnai savo kūrybiniame gyvenime tenka statyti darbus tokiu sparčiu tempu? Ar esi režisierius, turintis aiškią savo sistemą, leidžiančią dirbti greitai ir produktyviai, ar mieliau renkiesi improvizuoti reaguodamas į situaciją?

– Dirbti tenka labai įvairiai. Aišku, trumpiausi procesai dažniausiai vyksta akademijoje ar įvairiose dirbtuvėse, kur eskizą kartais tenka sukalti ir per pusantros dienos. Kartais toks greitas tempas bei tam tikri laiko rėmai iš tiesų leidžia savotiškai atsipalaiduoti ir nepersistengti analizuojant kiekvieną smulkmeną. Esu linkęs į pakankamai demokratišką kūrybinį procesui, bet visko būna. Kartais labai aiškiai žinau konkrečias scenas, kurios turi atrodyti būtent taip ir ne kitaip, o visa kita gali būti sugalvota drauge su aktoriais. Kartais einu į procesą ir visiškai aklai; aišku, visada esu pasiruošęs analizę, susipažinęs su kontekstu, bet kūrybinė komanda taip pat gali labai daug atnešti bei pasiūlyti.

Šnekant konkrečiai apie šį darbą, į jį eisiu labai atvirai. Visų pirma noriu paprasčiausiai pasikalbėti su aktorių komanda, su kurios didžiąja dalimi pirmą kartą bendrausiu ir dirbsiu, bei išsiaiškinti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia laiko sąvoka, ar tie žmonės dažnai tai reflektuoja, ar rašo dienoraščius. Ši pjesė apima 2017-2021 metų laikotarpį, tad bus labai įdomu pasikalbėti su komanda apie tai, koks šis laikas buvo jiems, kas pasikeitė jų gyvenime. Man labai svarbu komanda ir jos idėjos.

– Su kokiais aktoriais bei kitais kūrėjais pasirinkai dirbti prie savo eskizo ir kodėl būtent šie žmonės tapo tavo komandos dalimi?        

Prie šio eskizo dirbs scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė, o muziką kurs Jokūbas Tulaba – jie yra mano kūrybiniai bendražygiai nuo pirmų studijų metų, laiko patikrinti žmonės, kaip ir eskize vaidinsianti aktorė Gabrielė Ladygaitė, kuri buvo mano kursiokė. Labai įdomu, kad dalį komandos puikiai pažįstu šešis ar septynis metus, o su dalimi komandos bendrausiu ir dirbsiu pirmą kartą gyvenime: tai – Vilniaus mažojo teatro trupės aktoriai ir aktorius Deividas Batavičius. Aktorių komandą formavau laiko temos rėmuose – pasirinkau tris poras aktorių iš skirtingų kartų. Minėti Gabrielė ir Deividas atstovauja jauniausią kartą, aktoriai Daumantas Ciunis ir Gintarė Latvėnaitė – viduriniąją kartą, na, o Larisa Kalpokaitė ir Mindaugas Capas – jau vyriausios kartos aktoriai. Man įdomu suprasti, kaip pjesės tekstą priima skirtingos kartos ir ar mes per šį dienoraštį galime atrasti bendrumų.

Politinis laukas, viešoji erdvė dažnai mums bando įpiršti idėją, kad laikas atskiria, kartos skiriasi, egzistuoja didžiuliai jų konfliktai; visuomenė sensta, tad atsiras dar didesni pleištai tarp jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių… Visgi man atrodo, kad visus kamuoja tos pačios baimės, tos pačios vienatvės. Manau, kad tylos ir akistatos su savimi akimirką savo dienoraštį visi rašytume panašų – tai mano hipotezė, su kuria į šį darbą einu kaip į tyrimą. O jeigu taip iš tiesų yra, tai reiškia, kad mes galime susikalbėti ir sukurti ryšį, net jei mūsų amžius skiriasi tris kartus. Būtent tokį tyrimą noriu atlikti per Teklės tekstą.

– Kokių dar lūkesčių turi šiam „DramaTest“ etapui?

– Be abejonės, norėtųsi, norėtųsi, kad tas testas pavyktų ir eskizai išaugtų į spektaklius. Man nebūtina, kad mano hipotezė pasitvirtintų – jei bendras darbas parodys, kad yra visiškai kitaip, kursime spektaklį būtent apie tai. Norisi, kad eskizas, o po to – galbūt ir spektaklis visų pirma atrastų savo kalbą, formą ir galėtų pakviesti publiką kalbėtis.

Paprastai stengiuosi įsivardinti savo spektaklių tikslinę auditoriją – pakankamai dažnai tai būna mano kartos žmonės. Tuo tarpu „Kadencijos“ atveju labai norėtųsi, kad spektaklis tiestų tiltus tarp kartų ir kviestų diskusijai. Nors dažnai sakome, kad gyvename neramiais laikais, jie tokie buvo ir prieš du, ir prieš dešimt metų, tad norėtųsi per spektaklį pasiūlyti šiokį tokį nusiraminimą ir per grįžimą prie savirefleksijos, dienoraščio, vienatvės būsenos leisti vieni kitiems suprasti, kad didysis konfliktas nėra su kitais žmonėmis – nebent su pačiu savimi.

Ačiū už pokalbį!