Dešinėje – Šv. Jono bažnyčia ir varpinė | Lit. Ph. Benoist. Iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo.
„Vilniaus galerija“ dalinasi dar vien ištrauka iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova trumpai pristato architektą Joną Kristupą Glaubicą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Glaubicas Jonas Kristupas (Johann Christoph Glaubitz, apie 1700–1767), architektas. Kilęs iš Silezijos, studijavo gimtinėje ir galbūt Čekijoje. Po Vilniaus gaisro (1737) Glaubicą atsikvietė į miestą liuteronų bendruomenė. Čia jis vedė, buvo išrinktas į bendruomenės valdybą ir ligi mirties joje ėjo įvairias pareigas. Restauravo liuteronų bažnyčią, įrengė joje rokokinį interjerą (1738–1744), atstatė liuteronų bendruomenės namus (1749–1752).
Nors kito tikėjimo, Glaubicui siūlė darbo katalikai, Jėzuitų, Bazilijonų ir kiti ordinai, taip pat stačiatikiai ir žydai. Jis sukūrė puikų barokinį Šv. Jonų bažnyčios fasadą ir presbiterijos frontoną (1738–1749), įrengė 23-jų altorių ansamblį (išliko tik 10). Rekonstravo Šv. Kotrynos bažnyčią (1741–1743) ir jos Apvaizdos koplyčią (1746). Perstatė ir išpuošė Šv. Dvasios cerkvę (1749–1753), suprojektavo jai barokinį ikonostasą (1749–1750). Matyt, paaukštino Misionierių bažnyčios bokštus (1750–1756), surentė jos tapybišką prieangį (1755–1756). Pastatė plastiškų formų bazilijonų vienuolyno vartus (1761). Sukūrė neišlikusį Didžiosios sinagogos interjerą. Jo darbo yra ir Olizarų, arba Lopacinskių, rūmai (1762, dab. viešbutis „Shakespeare“ Bernardinų g. 8). Glaubicui priskiriamas įspūdingas Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas ir kai kurie kiti barokiniai Vilniaus statiniai. Jis taip pat perstatė rotušę, tačiau jos dabartinę išvaizdą lėmė Laurynas Gucevičius. Be to, Glaubicas pastatė nemažai bažnyčių Baltarusijoje (Polocke ir kitur).
Nors dėl kai kurių kūrinių priskyrimo Glaubicui buvo ir tebėra ginčijamasi, aišku, jog jis buvo labai produktyvus, genialių sugebėjimų architektas, iš esmės sukūręs specifinį vilniškį baroko variantą, nulėmęs dabartinį Vilniaus senamiesčio vaizdą — su galingais kupolais, dinamiškais bokštais, grakščiais ir subtiliais frontonais, fasadais bei interjerais. Jo neabejojamai žymus indėlis į Europos meną dar nėra deramai įvertintas.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 101)
