Vytautas Kairiūkštis. Teisingumo rūmų bokšto Quai des Orfèvres eskizas. 1937 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvas | Vytautas Kairiūkštis. „Paryžiuje.“ 1939 m. Popierius, pastelė. 26 x 24,5 cm. | Skenavo Irena Aleksienė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Dailėtyrininko Viktoro Liutkaus straipsnyje, pasitelkus dailininko Vytauto Kairiūkščio užrašų knygutės įrašus ir eskizus, rašoma apie XX amžiaus pirmosios pusės žinomiausio Lietuvos dailės avangardisto 1937 metų kelionės į Paryžių menines patirtis. Išvykos pagrindinis tikslas buvo Tarptautinė paroda „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ (Exposition Internationale des Arts et Techniques dans la Vie Moderne), jos paviljonai, muziejai ir tuo metu veikusios parodos. Pakeliui į Paryžių ir grįžtant atgal į Kauną buvo aplankyti Berlyno, Briuselio, Antverpeno muziejai, nukeliauta į Atlanto pakrantę, Djepo (Dieppe) miestą Vandėjoje. Eskizais ir įrašais išmarginta užrašų knygelė yra autentiškas šios kelionės dokumentas, atskleidžiantis ir dailininko, ir menotyrininko interesus, jo reakcijas ir pamatytų paveikslų vertinimus. Penkių savaičių išvyka paliko vertingą medžiagą Kairiūkščio biografijos tyrimams ir dailėtyros studijoms.

Į Paryžių Vytautas Kairiūkštis pirmą kartą nuvyko 1925 metais. Ta vasaros kelionė susidėjo iš trijų aplankytų vietų – Paryžiaus, Rivjeros ir Les Sables-d’Olonne miesto Vandėjoje, prie Atlanto vandenyno. Išvyka užtruko keturias savaites. Žinoma, svarbiausia dailininkui buvo apžiūrėti Tarptautinę šiuolaikinės dekoratyvinės ir pramoninės dailės parodą (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes), kartu aplankant Paryžiaus muziejus ir tąsyk veikiančias parodas. Antroji išvyka, jau 1937 metais, taip pat turėjo pagrindinį orientyrą – Pasaulinę tarptautinę parodą „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ (Exposition Internationale des Arts et Techniques dans la Vie Moderne), kurios viename paviljonų Lietuva prisistatė kartu su Latvija ir Estija. Kairiūkštis buvo įtrauktas į Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamos kelionės Paryžiun dalyvių sąrašą. Tačiau tarp išvykusių 17-os dailininkų jo pavardės nebuvo. Grupė, kuriai vadovavo tapytojas Povilas Kaufmanas, iškeliavo liepos 4-ąją, porą dienų praleido Berlyne, o į Kauną grįžo liepos 21-ąją. Kairiūkštis išvyko vienas. Jo sprendimą, matyt, lėmė kitoks kelionės planas bei tikslai ir gerokai ilgesnė išvykos trukmė – praleido ten penkias savaites. Planuota buvo ne tik Paryžius, bet ir kitos Prancūzijos vietos, taip pat Vokietijos, Belgijos miestai. Išvyko į Prancūziją vėliau nei dailininkų grupė, užrašų knygelėje pažymėta pirmojo vizito Paryžiaus muziejuje data – liepos 21-oji. Tai buvo apsilankymas Luvre.

Vytautas Kairiūkštis Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. 1937 m. | Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Šios kelionės vienas svarbiausių ir įdomiausių „liudininkų“ yra būtent dailininko užrašų – eskizų knygelė, kurioje jis Paryžiuje žymėjosi lankytas parodas, muziejus, dailininkų pavardes, kūrinius, komentavo paveikslų savybes, piešė miesto vaizdus. Tai kartu ir puikus šaltinis, parodantis tapytojo meninius interesus, kūrinių vertinimų pobūdį, tapybos prioritetus, taip pat – emocines reakcijas rašant komentarus. Knygutėje likę užfiksuoti ir įspūdžiai iš pakeliui aplankytų Berlyno, Antverpeno, Briuselio muziejų. Komentarus rašė spontaniškai, sunkiai įskaitoma rašysena, pynėsi lietuvių, rusų, lenkų kalbos, retai pažymėdavo paveikslų pavadinimus. Svarbus įrašas yra padieniui užfiksuoti vizitai į Pasaulinės parodos paviljonus ir parodas, savotiška Kairiūkščio „darbotvarkė“. Sąrašas sudarytas tikriausiai iš atminties, jau aplankius didžiumą numatytų objektų, nes vizitų suvestinė atsidūrė knygelės pabaigoje, po eskizų ir pastabų apie kelionės metu aplankytus muziejus ir kūrinius; sąraše atsiradę supainiotų datų. Suprantama, kad autorius po kelių savaičių kelionės įspūdžių galėjo pamiršti ir painioti tikslias apsilankymų muziejuose ar parodose datas. Taigi – „darbotvarkė“.

VII.21, trečiadienis – Louvre; VII.22, ketvirtadienis – L’art Indépendant; VII.23, penktadienis – Expositiones de’arte Français; VII. 24, šeštadienis – Chefs d’oevres des l’Art
Français; VII.25, sekmadienis – Louvre, Notre Dame; VII.26, pirmadienis – El Greco; VII. 27, antradienis – L’ art Indépendant; VII. 28, trečiadienis – Exp. Internacionale; VII.29, ketvirtadienis – Louvre; VII. 30, penktadienis – Chefs d’oevres des l’Art Français. Muzika; VII. 31. Šeštadienis – Van Gogh, „Paris“, Louvre – vakare; VIII.1, sekmadienis – Versailles. Exp. XVIII et jardin; VIII. 2 – Exp. Internationale; VIII. 3, antradienis – L’art Catalogne; VIII. 4, trečiadienis – Paris; VIII. 5, ketvirtadienis – Exp. Internationale ir Chefs d’oevres des l’Art Français; VIII. 6, penktadienis – (nepažymėta – V.L.); VIII. 7, šeštadienis – Chantilly; VIII, sekmadienis (dailininkas nepažymėjo dienos, skaičių 8 nukeldamas į pirmadienį, todėl tolesnės datos supainiotos – V.L.) – Louvre (XIX a. tapyba); VIII. 8, pirmadienis – Salon d’Hiver, Ecole de B.A; Moulin Rouge; VIII. 9, antradienis – Musée du Jeu de Paume. (Folies Berger); VIII. (10, 11 dienos nepažymėtos – V.L.); VIII. 12, trečiadienis – Louvre; VIII. 13, ketvirtadienis – Exp. Internationale (Jugoslavija, Rumunija); VIII. 14, penktadienis – Exp. Internationale, L’art graphique et peinture, L’art Indépendant. Kìtos kelionės į Prancūziją dienos buvo skirtos išvykai prie Atlanto vandenyno, aplinkinių muziejų lankymui ir grįžimui namo.

Pasaulinės parodos paviljonų, kaip ir muziejų, apžiūra dailininkui buvo nelengva: apsistojęs pas pažįstamus užmiestyje, ne Paryžiuje, objektus lankė pėsčiomis, dienos metu neturėjo mieste poilsio vietos, ir apie tokį nepatogumą jis užsimena pirmuosiuose atvirlaiškiuose motinai Julijai WichertKairiūkštienei ir seseriai Halinai. Tapytojui pagalbininke kurį laiką buvo sesers vyro, Latvijos tapytojo Ģederto Eliaso sesuo, tuometinio Latvijos Respublikos pasiuntinio Prancūzijoje Fēlikso Cielēno, žmona. Svarbia finansine parama Kairiūkščiui pasitarnavo gauta asmens akreditacijos (korespondento) kortelė, kuri leido nemokamai lankytis muziejuose ir parodose. Be to, jis turėjo pažymėjimą, suteikiantį 50 proc. bilieto tarifo nuolaidą keliaujant geležinkeliu. Savotiška pagalba keliauninkui buvo ir maisto siuntinukai, sesers atsiunčiami iš Rygos.

Dailininkui orientuotis padėjo parodos rengėjų išleistas laikraštis „Programme quotidien“ („Kasdienė programa“) su visos Pasaulinės parodos valstybių paviljonų išdėstymo Trocadero sode, Marso lauke ir kitose Paryžiaus vietose planais, teatro, kino, muzikos koncertų repertuaru, restoranų adresais. Nors Kairiūkštis autobiografijose yra nurodęs, kad prancūzų kalbą moka „silpnai“, tačiau ją buvo įvaldęs pakankamai, dar gyvendamas 1921–1932 metais Vilniuje gaudavo meno leidinių prancūzų kalba, naudojosi prancūziškais parodos bukletais, katalogais, darė juose atžymas, kalbos patirties gavo ir 1925 metų kelionėje į Paryžių. Baltijos valstybių paviljonas buvo įsikūręs Palais de Chaillot papėdėje, Trocadero sodo zonoje, netoli Suomijos, Siamo, Danijos, Austrijos paviljonų. Nors Baltijos valstybių paviljonas dailininko aplankytų vietų sąraše nepaminėtas, manau, kad Kairiūkštis jį vien iš smalsumo aplankė. Pasižymėjo knygelėje specialiuosius paviljonus: Palais de l’electricité su Raoulo Dufy nutapytu milžinišku pano, La pavillion de la solitarité Nationale (su daug dekoracijų įžymesnių dailininkų), Norvegijos paviljoną, pasibraukdamas kataloge jauno norvegų tapytojo Arne’s Ekelando (1908–1994) ir natūralisto (!), akademiko Christiano Krohgo (1852–1925), tapytojos Ragnhild Kaarbo (1889–1949), trečiajame dešimtmetyje lankiusios Fernand’o Léger ir Amédée Ozenfant’o studijas Paryžiuje, pavardes. Avangardistą labiau sudomino (pasibraukė kūrinius) Edvardo Muncho grafika, bet ne tapyba. Aplankė katalonų X–XV amžių laikotarpio meno parodą, nusipiešė medinį XIII amžiaus Kristaus biustą.

Vytauto Kairiūkščio eskizai užrašų knygelėje. Dešinėje – Lepic gatvės motyvas. 1937 m. | Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Užsirašė: Primityvus Ispanijos menas XII–XIII šimtm. Turi daug figūrų medinių, vaizduojama Kristus, Marija su kūdikiu Jėzum… Skulptūros labiau stilizuotos (kaip Lietuvoj), ir labiau išmarginta tonais. Yra Bizantijos įtakoje, bet pati primityvo forma turi daug panašumo su lietuviškais dievukais. Deja, knygelėje dailininkas nepaliko jokio įrašo apie gigantiškus, vienas priešais kitą stovėjusius Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos paviljonus, tad neaišku, ar juose apsilankė.

Miela Hale! Šiandien rengiausi parašyti ir gavau Tavo atviruką. Paryžiuje <…> esu nuo trečiadienio (liepos 21 d. – V.L.). Visai nekaršta, vakarais net truputį vėsu. Buvau Louvre ir vakar „Petit Palais“. Tuojaus eisiu į „L’art France“ parodą (išsiųsiu Tau rytoj poryt iškarpas apie ją). Paroda „Petit Palais“ labai įdomi (turėta galvoje čia veikusi paroda „Les Maitres de L’art Indépendent, 1895–1937“ su Picasso, Bonnard’o, Matisse’o ir kt. kūriniais – V.L.). Korespondento pažymėjimas kaip tik leido man įeiti nemokamai <…>. Prabėgus savaitei, vėl parašė atvirlaiškius motinai ir seseriai. Pastarajai trumpai nusakė aplankytas parodas, kasdienius rūpesčius ir padėkojo už gautus maisto siuntinius: Miela Hale! Šiandien savaitė, kaip esu Paryžiuje. Ar išlaikysiu čia mėnesį – tai galima abejoti, nes vaikščiojimas labai vargina, tuo labiau, kad dienos metu negalima grįžti namo ir atsiilsėti (tai gal didžiausias nepatogumas, jei gyveni užmiestyje). Labai Tau dėkoju už šiuos siuntinius: sviestą ir sūrį. Sviestą greit baigsiu „lupti“, sūrio paliksiu sau mažesnį gabalą, o didesnį atiduosiu <…>. Didžiausią įspūdį padarė tai „L’art chefs d’oevres des l’art Français“, iš tikrųjų yra puikiausių dalykų. Surinkta čia, kaip tur būt žinai, iš daugelio kraštų: Anglijos, Rusijos, Belgijos ir t. t., ir iš Prancūzijos provincijų <…>.

Jau pirmas įrašas Louvre atvirai rodo Kairiūkščio susižavėjimą Giorgionės „Kaimo koncertu“: vienas didžiausių šedevrų! Medžių spalva! (smaragdinės, vietomis nepaprastai intensyviai), kūno spalva (iš kairės figūros, nepaprastai intensyvios auksinė–geltona). Rusų kalba užsirašė pastabas apie pamatytą Monet paveikslą: Nepaisant impresionizmo dėsningumo paskirstant ir tamsias, ir šviesias spalvų dėmes – Monet visgi fragmentuoja kompoziciją. Jo didieji paveikslai – tai išdidinti etiudai (?). Apžiūrėjęs atvirlaiškyje Halinai paminėtą parodą „L’art chefs d’oevres des l’art Français“ („Prancūzijos dailės šedevrai“), užrašų knygutėje dvikalbe komentuoja baroko dailininko Claude’o Lorraino paveikslus: daug tikros saulės, poezijos. Местами возвышается до космического ощущения мира и природы. Didelis (darbštus) meisteris. Tačiau apie Cézanne’o kūrinį pastaba trumpa ir šalta: его живопись – нечто безрадостное. Renoiro tapybai, priešingai, lietuvis rusų kalba negaili susižavėjimo žodžių: Tai gyvenimo džiaugsmas: gili, tapybiška ir tuo pačiu giliai kultūringa, žmogiška (išmintinga?). Kiek dviprasmiškai lenkų kalba komentuojamas Delacroix paveikslas: jo koloritas – kažkas akademiška: duslūs (neįsk. – V.L.) tonai, nors išoriškai išraiškingi! Keista, kad kovodamas prieš akademizmą, neišgalėjo visiškai įveikti jo kolorito… Yra naujas, išdėstydamas spalvų dėmes: laisvas, nelauktas, (neįsk. – V.L.)… (lieka kažkiek akademiku?).

Vytauto Kairiūkščio eskizas užrašų knygelėje pagal Nicolas Poussine’o paveikslą „Leda ir gulbė“. | Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Paskirstęs buvimo laiką muziejų ir parodų lankymui, Kairiūkštis nepamiršo esąs ir dailininkas: piešė pastele ir eskizavo knygutėje tiltus per Seną, garsiąją Rue Lepic Montmartre, miesto pastatus. Stovėdamas prie Saint Michel tilto, pastele nupiešė Senos upės ir Naujojo tilto (Pont Neuf) panoramą su tolumoje kyštelėjusiais Louvro stogais. Perėjęs tiltą, knygelėje eskizavo Teisingumo rūmų (Le Palais de Justice) pietinį bokštą prie Quai des Orfèvres, po to motyvą pakartojo ir pastele. Nukako ir į Montmartrą, nusipiešė ir pastele pakartojo Lepic gatvės pradžios motyvą su stovinčiu automobiliu. Kitaip nei lankydamasis Prancūzijoje 1925 metais, dailininkas šioje kelionėje nenaudojo aliejinių dažų. Iš Paryžiaus jis nuvyko ir į Condé muziejų, įsikūrusį apie 40 km į šiaurę nuo sostinės, Chantilly pilyje, turintį puikias Italijos ir Prancūzijos senosios dailės kolekcijas. Žinių apie šį muziejų buvo gavęs iš Halinos, kuri jame su vyru Eliasu lankėsi povestuvinėje kelionėje 1933 metų vasarą. Užrašų knygutėje išlikęs šiame muziejuje pamatyto baroko tapytojo Nicolas Poussino paveikslo „Leda ir gulbė“ („Leda et le cygne“) eskizas su pasižymėtomis paveikslo spalvomis ir jų vietomis kompozicijoje. Paskui Kairiūkštis pakeitė savo išvykų kryptį: keletą dienų paskyrė kelionei prie Atlanto vandenyno, į Normandiją, Djepo miestą. Halinai rugpjūčio 4-ąją parašė: Laikas bėga labai greit, jau dvi savaitės, kaip aš Paryžiuje. Tur būt už 3–4 dienų važiuosiu į Dieppe – pasižiūrėt pakeliui Rouen ir pasilikt 2–3 dienas Dieppe (taip pat – paišyti). Labai džiaugiuos, kad daug gražaus meno galiu matyti čia. Jaučiuos sveikas. Bučiuoju ir sveikinu. Vytolis. Sustojimas Ruane, be abejo, susijęs su miesto katedra: Kairiūkštis norėjo pamatyti daugsyk Claude’o Monet tapytą įspūdingą Cathédrale Notre-Dame fasadą. Tačiau knygelėje eskizų iš kelionės į Djepą nėra. Nuo Atlanto vandenyno dailininkas vėl sugrįžo į Paryžių ir jau planavo kelionę atgal į Lietuvą, numatydamas, kad sustos Belgijoje ir Vokietijoje. 1937 metų rugpjūčio 14 dienos atvirlaiškis Halinai: Rytoj jau važiuoju į Belgiją (Briuselį, Gentą, Briugę ir Antver[peną], kur manau išbūti 5–6 dienas, paskui jau Berlyne 1–2 dienas, ir namo. Siunčiu labų dienų Tau <…>).

Aplankė Antverpeno, Briuselio muziejus, apie sustojimus Gente ir Briugėje atžymų knygelėje nėra. Antverpeno Karališkajame dailės muziejuje jo nepasitenkinimą sukėlė XIX amžiaus tapyba: <…> skyrius tapybos XIX šimt. – tai nuostabus įrodymas, kad XIX šimt. menas visiškai nustojo meno pagrindų. Muziejaus skyrius– tai šlamšto rinkinys. Что не картина или художник – то удивительная дрянь!.. Visame skyriuje – 2–3 įdomesni paveikslai. 1. Autopor[tretas]. Van Gogh, 2. (įrašas nutrūksta – V.L.). Briuselio Karališkajame dailės muziejuje vėl aštri lietuvio dailininko nuomonė apie XIX amžiaus tapybą: tai Tretjakovo galerija, o XIX amžiaus belgų dailės skyrius – tai (neįsk. žodis – V.L.) nuosmukis! Anekdotų tapyba, tai „šlykštynė“ su nuotaikos pretenzija. Stoka spalvų ir linijų kompozicijos. Pasižymėjo Johno Constable’io debesų etiudą (Etude de Ciel): pilkai melsvas, žalsvas, truputį gelsvas. Nepaprastai gražus ir subtilus, lyg Čiurlionies nuotaika. Antverpeno ir Briuselio muziejuose, kaip ir Paryžiuje, pastabas rašė greitu tempu, trūkčiojančia rašysena, kaitaliodamas kalbas. Nesant paveikslų pavadinimų, neaišku, kokius kūrinius Kairiūkštis pamatė ir komentavo. Tačiau knygutėje pažymėtos flamandų dailininkų Jano Siberechtso (1627–1703): tamsus, bet gražiai ir stipriai sukomponuotas, lyg holandų…), Jacques’o d’Arthois (1613–1686), Joachimo Beuckelaer (c. 1533–c. 1570/4), pastarojo mokytojo Pietero Aersteno (1508–1575), Jano Sanderso van Hemesseno (c. 1500–c. 1566) pavardės ir dailininkų paveikslų komentaras: Figūrinės kompozicijos, pamėgimas daiktų (nature morte), Italijos įtaka (Paul Veronese, Tintoretto), bet didesnis realizmas, pabrėžimas formų, raukšlių, lokalinės spalvos rodo jo gerą flamandų ir renesansinės italų tapybos įtakos išmanymą, mokėjimą lyginti tapybos mokyklas. Panašiai lyginamas ir vokiečių tapytojas Carlas Eduardas Ferdinandas Blechenas (1798–1840): vok. romantikas. Italijos peizažai, vietomis rimtas, lyg rusų A. Ivanovas (eina nuo flamandų, Rubenso (?) ir ieško „naujų“ romantiškų efektų. 

Vytautas Kairiūkštis. „Tiltas per Seną.“ 1937 m. Popierius, pastelė. 23 x 27 cm. Skenavo Irena Aleksienė. | Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Kelionėje į Prancūziją dukart (nuvykstant ir grįžtant) buvo sustota Berlyne – aplankyti Altes ir Kaiser Friedrich muziejus. 1937 metų liepos 19 dieną, keliaujant į Paryžių, apsilankyta Altes muziejuje. Pasižymėjo Constable’io paveikslą: <…> studija. Koloritas – šviežias! Primena Monet! Kompozicija užbaigta! Dangus ypač gražus. Namo spalvos permatomos: pilkai fioletinės. Suprantama, kodėl padarė įtakos Corot ir vėliau impresionistams! Trumpa pastaba apie Courbet paveikslus „Bangos“ ir „Natiurmortas su zuikiu“: Koloritas tamsus, technika vietomis užkankinta. Žalias tonas – nemalonus. Toliau eidamas, užsirašė pastabą apie Cézanne’o natiurmortą „Gėlės ir kriaušės“ (1890): Fono koloritas – „atsilikimas“ – neįdomus. Ir kitas – pilkas – (neįdomus?) (nuobodus?). Sustojo prie Claude’o Monet paveikslo „L’Été“ („Vasara“, 1874) – ankstyvesnis: pilkas, bet labai subtilus, spalvos permatomos, puikiai atjaustos šviesios ir tamsios dėmės. Įspūdį prie Manet nutapyto Rueilio sodo peizažo (1882) palydėjo glausta išvada: убедительность пятен ir paprastumas. Altes muziejuje eskizavo Georgo Friedricho Kerstingo (1785–1847) paveikslą „Vainikų pynėja“ (1815), po piešiniu pasižymėdamas svarbiausias kūrinio spalvų vietas.

Grįžtant rugpjūčio 21 dieną sustota Berlyne apsilankant Kaiser Friedrich muziejuje. Apie Adriaeno Brouwerio peizažus su figūromis: laisva technika, gražios spalvos; Salomoną
van Ruysdaelį: švarus spalvose!; Lorenzo Veneziano: Bizantijos technika, bet laisva kompozicija (dangus – auksinis, bet peizaže ir figūrų judesyje – daugiau realizmo ir švarumo). Šviesos „blikai“, kaip ikonose; Tintoretto: Nuostabus portretas! Pastabos apie Rembrandtą gerokai platesnės, daugiaplanės: holandų dailininkas – tai „dangus“ ir „žemė“. Rimtumas tono, giliai tapybiškos ir kartu nuotaikingos kompozicijos principas. Rimtas ir tragiškas. Muzikališkas (toningas) linijų veikimas. Vietomis „sunkus“ koloritas. Peizažas – lyg labiau lyriškas. Неожиданность удара в композиции… (neįsk. – V.L.)“. Toliau tęsinys gretutiniame lapelyje: Nelauktas, naujas požiūris, kokio nematome pas kitus olandus (?) (neįsk. – V.L.). Lyg nenori pripažinti žinomus, visuotinai priimtus klasikos pagrindus, tačiau dėka kultūros ir dvasinės ramybės lieka klasiku… (neįsk. – V.L.) Lankantis Kaiser Friedrich muziejuje, atsirado gana platus Ticiano neįvardyto paveikslo komentaras lenkiškai: <…> kas jame yra? Ramybė ir geniali linijos ir tamsiai šviesių dėmių pusiausvyra. Paslėpta (?) linijos konstrukcija (klasikinė). Subtilumas – taip pat genialus (kaip peizažas „Miegančioje Veneroje“). Koloritas šiltas (auksinis) su nedidele dangaus spalvos ir pilkai žalia dėme (pilkai žalsvi šešėliai). Impresionistinis santykis su detale (linija, forma ir šviesiomis, ir šaltomis dėmėmis).

Vytautas Kairiūkštis. „Paryžiaus gatvė.“ 1937 m. Popierius, pastelė. 27 x 24 cm. Skenavo Irena Aleksienė. | Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Kairiūkščio kelionių eskizuose ir pastabose pynėsi dvi – tapytojo ir menotyrininko – prigimtys. Po Paryžiaus ir sustojimų Antverpeno, Briuselio ir Berlyno muziejuose knygelėje atsirado dešimtys italų, prancūzų, belgų, olandų, anglų įvairių laikotarpių dailininkų pavardžių, daug vien keliais žodžiais užrašytų pastabų apie paveikslus. Jam ypač imponavo Italijos renesanso tapytojai, spalvos, judesio, linijos meistrai (Tintoretto, Ticiano), lygiai kaip ir subtilių gamtovaizdžių, tapybinių etiudų kūrėjai, tapybos technikos virtuozai (Constable, Monet). Neabejotinas dailininko dėmesys Rembrandtui, jo tapybos savybių pripažinimas; galbūt šioje kelionėje menotyrininko galvoje jau brendo idėja po keleto metų patyrinėti didžiojo olando ofortus ir atvirkštinės kompozicijos ypatumus? Renesansas tuo tarpu užėmė išskirtinę vietą Kairiūkščio pažiūrose, savo trečiojo dešimtmečio avangardinių konstrukcijų ir mauduolių kompozicijų ištakas jis taip pat matė šios epochos dailėje. Paryžiuje į jo dėmesio lauką pateko ir moderniosios dailės kūrėjai, pirmiausia impresionistai. Trumpose Kairiūkščio pastabose justi dailėtyrinis išprusimas, vardijamų tapytojų ir jų kūrinių palyginimų laukas, meninių – stiliaus, kolorito, linijų, technikos – sąsajų įžvalgos: apie Daubigny – vietomis technika ir koloritas lyg Corot; Constable’is – Primena Monet!; Gaspard’as Dughet, baroko tapytojas, matytas Condé muziejuje – Peizažai arti Pusseno, daugiau realizmo(detalėse); Girolamo Savoldo, Venecijos mokykla – spalvos stiprios ir gama kaip pas Tintoretto!; „Pieta“ – koloritas arti Tintoretto, bet blogesnis! (ir lyg flamandų); Filippino Lippi – visa technika ir stilius Botticellio ir kt. Kaip matyti iš kelių pastabų, Kairiūkščio kritikos sulaukė XIX amžiaus dailės pavyzdžiai muziejų ekspozicijose, nors iš trumpų komentarų vargu ar galimi platesni apibendrinimai. Tačiau dauguma eskizų buvo paskatinti pirmiausia smalsumo žymėtis paveikslų kompozicijas, judesius, spalvų išdėstymą ir jų įspūdį.

Dailininką ypač domino vaizdų komponavimo būdas, linijų ritmas, judesio ypatybės, tai neabejotinai padėjo jam rašant tekstus apie kompoziciją ir (jau pokaryje) dėstant šią discipliną Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Impresionistų pavyzdžių pasikartojimas ir palankus jų kūrinių komentavimas knygutėje nestebina: Kairiūkštis, net ir priklausydamas „avangardistų rangui“, neslėpė savo simpatijų šiai srovei ir atskiriems autoriams. Ir jo paties XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos tapyba bei pastelės nestokoja šviesiõs, intymiõs nuotaikos. Gal keistoka, kad kelionių užrašuose Cézanne’o tapyba komentuojama santūriai, pastabų apie muziejuose ir parodose matytus kubistų ar Picasso paveikslus apskritai nerandame, nors pastarojo dailininko ką tik nutapyta „Gernika“ buvo eksponuota Ispanijos paviljone. O kubistų kūrinių Kairiūkščiui patikusiose ir kelissyk aplankytose parodose „L’art chefs d’oevres des l’art Français“, „L’art Independent“ bei „Musée du Jeu de Paume“ buvo. Priežastis: kubizmas lietuviui avangardistui jau buvo praeitis.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Viktoras Liutkus (2020 m., nr. 3).