Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. gegužės 8 d. portale vilniausgalerija.lt
Kadangi Rusnė ilgą laiką gyveno tikrą salos gyvenimą (į ją patekti buvo galima tik keltu), kaip ir visos salos ji išsaugojo ir kažką daugiau, kažką sunkiai apčiuopiamo ir apibūdinamo: gamtos ramybę, pastatų autentiką, lėtą gyvenimo ritmą ir ypatingą jausmą, kurį tiesiog galima pavadinti sustingusiu laiku. Pabandykime trumpai pakeliauti po šią sustojusio laiko karalystę.
Nors Rusnėje gyvena tik maždaug pusantro tūkstančio gyventojų, vaikštant po miestelį gali pasirodyti, kad esi kur kas didesnėje gyvenvietėje. Galbūt ir vėl dėl tos pačios priežasties: ilgą laiką buvusi atskirta Rusnė turėjo susikurti savo atskirą mini pasaulėlį, kuriame visko yra po truputį: ir mažytis centriukas su XIX a. pr. evangelikų liuteronų bažnyčia, ir romantiška krantinė bei uostas, ir ne viena kavinė (ar jauki žuvies rūkyklėlė!), ir netgi mažytis daugiabučių kvartalas. Be abejo, labiausiai Rusnės dvasią kuria etnografinės medinės sodybos, kurios čia dar gyvena savo autentiškus, turistams nepaaukotus gyvenimus, o grožiu niekuo nenusileidžia sodyboms Kuršių Nerijoje. Beje, vienoje iš tokių sodybų įsikūręs ir muziejus, kuriame vaizduojama autentiška čia gyvenusios žvejų šeimos kasdienybė.
Ir nors Rusnė, kaip minėjau, savotiškas „pasaulio kraštas“, čia stovi viena kosmopolitiškiausių skulptūrų (autorius R. Kvintas) Lietuvoje. Natūralių mastelių, nuo upės didingai žvelgiantys siluetai vaizduoja garsųjį Indijos tautinį bei dvasinį lyderį Mahatma Gandį bei jo bičiulį, iš Rusnės kilusį, žydų architektą Hermaną Kalenbachą. Simboliška, tačiau šį kartą Gandis žvelgia ne į garsųjį Gangą, bet į pro Rusnę tekančią Atmatos upę (Nemuno atšaką), kuri, įgavusi naujos nuotaikos, būtent šioje vietoje atsiskleidžia ypatingu, netgi šiek tiek egzotišku grožiu. Be abejo, graži ne tik bičiulius menanti kompozicija, bet ir jos atsiradimo istorija: iš kuklaus Rusnės kaimo kilęs ir vėliau ypač praturtėjęs litvakas Kalenbachas taip susižavėjo Gandžio idėjomis, kad ilgainiui tapo ne tik aktyviu jo pasekėju, bet ir artimu bičiuliu bei pagrindiniu finansiniu rėmėju, taip prisidėdamas prie daugybės šviesių darbų.
Kas žino, galbūt šie bičiulių siluetai dideliems žygiams įkvėps ir šios kartos rusniškius?
Kalbant apie Rusnę, svarbu nesusipainioti tarp salos ir miestelio pavadinimo: pati Rusnės sala yra kur kas didesnė negu jos vienoje pusėje susitelkęs Rusnės miestelis (tiesa, buvo laikotarpių, kai Rusnės miestelio teritorijai buvo priskirta visa sala).
Kaip bebūtų, miestelis saloje nėra visiškai vienišas: netoliese pūpso ir nedidukai Šyškrantės, Pakalnės, Vorusnės ir Uostadvario kaimai. Bene garsiausias – dailiu senu švyturiu (šiandien veikia kaip apžvalgos aikštelė) pasipuošęs Uostadvaris. Dar vienas ypač įdomus objektas Uostadvaryje – XX a. pradžios vandens reguliavimo stotis, kurioje galima pamatyti, kokiais būdais vietiniai kovodavo su vandens pertekliumi milžiniška turbina pumpuodami jį iš pievų ir išleisdami atgal į upę. Panaši sistema su 20 vandens reguliavimo stočių Rusnės krašte veikia ir šiandien.
Kaip keliauti po Rusnę? Pačiais įvairiausiais būdais! Vietiniai siūlo romantiškus pasiplaukiojimus įvairiais laivais, na, o norintiems judėti savo jėgomis galima rinktis žiedinį 20 km maršrutą dviračiais arba išmėginti ne vieną netoliese esantį pėsčiųjų taką. Jeigu pasilikti norėsis ir ilgiau, būtinai aplankykite kitus pamario krašto perlus: Mingę, Ventės ragą, Kintus, Dreverną ar krašto „didmiestį“ – Šilutę.
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.