Išsipildžiusi kūrybinė karjera, arba ką gali pasiekti vienas žmogus. Lietuvos–JAV aplinkos menininkė Aleksandra Kasuba
Lietuvos–JAV aplinkos menininkė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kasuba). Skaitmeninio A. Kasubos archyvo Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje nuotr.
„Man tai buvo susidūrimas su tvirta ir kūrybinga asmenybe. Asmenybe, kuri orų, valingą darbštumą puoselėjo ir išlaikė visą gyvenimą. 1994 m. Lituanistikos kongrese pasisakydama tema „Kūrėjo alternatyvos – klientarija ir rezistencija“ Aleksandra Kasuba teigė, kad kūrėjo raidą nulemia tik jo paties nuosprendžiai ir pastangos, nesvarbu, kokioje santvarkoje gyventų“, – taip svarbiausią suvoktą tiesą, ką dovanojo pažintis su Lietuvos–JAV aplinkos menininke vizioniere Aleksandra Fledžinskaite-Kašubiene (Kasuba, 1923–2019), apibūdino Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tyrėja dr. Elona Lubytė, parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorė. Parodoje pristatomas septynių kūrybos dešimtmečių menininkės dovanotas muziejui palikimas.
„Kaip asmenybė ji buvo labai stipri, reikalui esant valinga, nesideranti, net kategoriška, kartu spinduliavusi ir daug žmogiškos šilumos. Aleksandros Kasubos orumas ir valingas darymas to, kas jai pačiai svarbu, nepriklausomybės, net ir ekonominės, pojūtis – nebūti prašytoju – formavosi tam tikrame kontekste, liberalios meno rinkos aplinkybėmis. Tačiau iš šių dienų perspektyvos žvelgiant, kai menininkams dalijamos stipendijos, Aleksandros Kasubos kūrybinė biografija duoda svarbią pamoką – kad jeigu žmogui kas nors svarbu, tai jis viską daro tik pats, nieko neprašydamas“, – šnekėjo E. Lubytė.
Ši pamoka dailėtyrininkei atrodo labai svarbi. Ką ir kalbėti apie tai, kokia, jos žodžiais, neįtikėtina profesiškai dovana tapo galimybė nuo A iki Z pereiti menininkės kūrybinės biografijos kelią, atveriant kažką nauja, nepatirta ir sau, ir kitiems.
Lietuvos–JAV aplinkos menininkė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kasuba). Skaitmeninio A. Kasubos archyvo Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje nuotr.
„Kartu tai buvo galimybė, ir, kaip sakė Aleksandra, tik nuo tavęs priklauso, kaip ją išnaudosi, – sakė parodos kuratorė. – Mūsų visuomenė yra kur kas gilesnė ir turtingesnė, negu ją matome vaizduojamą glamūrinę žiniasklaidoje. Pripažinkime, tas žiniasklaidos tarpsluoksnis, susijęs su analitiniu požiūriu į visuomeninius procesus – politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius, pas mus yra menkai juntamas. Tačiau aš tikiuosi, kad ši paroda šioje srityje atlieka edukacinį vaidmenį, papasakodama istoriją, ką gali pasiekti vienas žmogus. Ir tai nėra sėkmės istorija. Sėkmė yra tai, kas atsitinka be tavo paties pastangų. Aleksandros Kasubos atveju tai buvo ne sėkmė, bet nuoseklaus darbo rezultatas, dėl to aš vartoju talpesnį žodį – išsipildžiusi kūrybinė biografija.“
– Kuo aktuali ir vizionieriška Aleksandros Kasubos kūryba šiandien, turint omenyje tai, prie ko smarkiai gręžiasi dabartinė architektūra, pindamasi su kitais menais – prie tvarumo, harmoningos aplinkos, subtilių formų siekio, prie sąjungos su gamta, galbūt prie ryškėjančios moterų menininkių kūrybos?
– Visų pirma noriu atkreipti dėmesį, kad Aleksandros Kasubos kūrybos universalumas ir aktualumas atliepia dinamišką XX a. antrosios pusės istorinio Niujorko, tampančio nauju šiuolaikinio meno centru, kontekstą, juolab kad šiandien kyla nauja susidomėjimo banga čia vykusiais 7–8 dešimtmečių meniniais procesais, susijusiais su technologijų ir socialinių kontekstų lūžiu. Todėl į tai, ką ir kaip kūrė menininkė, nereikėtų žiūrėti kaip į visiškai unikalų, išskirtinį, vienetinį reiškinį. Šiuo atveju mes susiduriame su tam tikra vykusių procesų ir kontekstų referencija kosmoso užkariavimo eroje: informacinių technologijų pradžios, telefonijos, kompiuterijos, televizijos komunikacijos. Kasuba buvo visų šių procesų, kontekstų dalyvė, nes savo kūryboje juos referavo.
Ji yra charakteringas išsipildžiusios kūrybinės karjeros pavyzdys, menininkė, kuriai impulsą suteikė laikotarpis, ekonominis stabilumas ir tam tikri liberalūs laisvosios rinkos dėsniai. Tai galima teigti matant jos septynių dešimtmečių kūrybos raidos sklaidą. Į Niujorką ji atvyksta lūžio metu, vėlyvąjį modernizmą keičiant postmodernizmui, veikiant amatų sąjūdžiui, kai pritaikomųjų menų praktikai pradeda domėtis konceptualiąja raiška. Menininkė buvo parodoje pristatomo sąjūdžio „Eksperimentai mene ir technologijoje“ dalyvė. Ji visą gyvenimą iki 1986-ųjų – paskutinio darbo JAV viešosiose erdvėse (granito siena, 7-asis pasaulio prekybos centras Niujorke, sugriautas teroristų 2001 m. rugsėjo 11 d.) – savo kūryboje gretino vizionieriškas, eksperimentines ir pritaikomąsias praktikas, yra įgyvendinusi daugybę kontraktinių užsakymų viešosiose erdvėse, turėjusi individualių sutarčių su statybų kompanijomis, kūrė plytų sienas renovuojant ir statant viešuosius pastatus. Šioje srityje uždirbti pinigai leido jai eksperimentuoti pačiai ir skatinti vyro, skulptoriaus Vytauto Kašubos, kūrybinius ieškojimus.
Kasuba nemėgo savo kūrybinės karjeros sieti su feministiniais sąjūdžiais, nes jai buvo svarbi meno kokybė ir dalyvavimas jo procese. Nors jos vyras buvo kviečiamas dėstyti po karo prancūzų okupacinėje zonoje Vytauto Kazimiero Jonyno įkurtoje Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, šio pasiūlymo juodu atsisakė ir tik atsiradus galimybei išvyko į Ameriką palikdami Senąją Europą, pavargusią po Antrojo pasaulinio karo. Be abejo, čia jie pirmiausia ėmėsi taikomųjų kūrybinių darbų, kurie užtikrintų galimybę išgyventi.
Būtina paminėti, kad menininkė visą laiką palaikė ryšius ir su JAV lietuvių bendruomene, ir su Lietuva. Ji priklausė tai JAV lietuvių emigrantų grupei, kurie buvo atsisukę veidu į prarastą tėvynę. Integruodamasi į Amerikos meno lauką Kasuba tapo vietos Keramikos sąjungos nare, dalyvavo bendrosiose Amerikos menininkų parodose ir buvo lūžio pereinant nuo pritaikomosios praktikos prie eksperimentinės (kurį parodos kataloge pristato jos pirmasis kuratorius Paulas J. Smithas) dalyvė. Tačiau iš tiesų menininkė visą gyvenimą veikė dviejuose laukuose – ir pritaikomajame, ir eksperimentiniame.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
– Kokią įtaką Aleksandros Kasubos pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai – atvirumui aplinkai, buveinių be stačių kampų idėjos radimuisi – turėjo jos vaikystę paženklinusi dvarininkijos tradicija, augant senelių ir tėvų dvaro aplinkoje?
– Aleksandros Kasubos gyvenimo, šeimos, kūrybinės karjeros istorija, vienąvert, mums pažįstama iš konteksto, pasakojančio, kokie likimai susiklosto žmonėms, kurie 1944-aisiais pasitraukia iš Lietuvos ir pabyra po skirtingus pasaulio kraštus. Kitąvert, svarbu ir tai, kad Kasubos kūrybinė biografija mums leidžia kalbėti apie Lietuvos dvarininkijos sluoksnį, kuris pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos, Antrojo pasaulinio karo istorinių kataklizmų iš kultūrinės sąmonės buvo ištrintas kaip ateities raidos galimybė. Tarkime, tarpukario meno modernizaciją daugiau esame pratę sieti su „Arso“, iš kaimo į miestą atėjusia pirmosios Nepriklausomybės jaunųjų menininkų karta, kuri gavusi stipendijas mokėsi Prancūzijoje. Ir nedaug turime pavyzdžių, bylojančių ne apie nuo nulio pradėtą kūrybinį išsilavinimą, bet apie stiprią, raiškią XIX–XX a. pradžios dvarininkijos kultūrinę tradiciją, kuri formavosi Lietuvai priklausant carinei Rusijos imperijai.
Aleksandra gimė ir augo dvarininkų šeimoje, jos mama Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė pratęsė XVIII a. Jekaterinos laikais į Lietuvą atvykusios grafų Zubovų giminės liniją. Menininkės kūrybinės karjeros kontekste, plėtojant architektūros kaip socialinio eksperimento temą, įdomios ir svarbios tampa Zubovų šeimoje iš kartos į kartą perduodamos kultūrinės tradicijos, kurias Aleksandra perėmė savo vaikystėje. Neatsitiktinai savo vienoje pirmųjų knygų „Tiksintis vaikas“ (Child Ticking, 2001) atsisakiusi darbų viešosiose erdvėse menininkė pradeda rašyti atsiminimus iki šešerių metų gyvenant savo senelių Zubovų Ginkūnų dvare.
Štai kodėl parodoje atsiradusi linija, skirta šioms aplinkybėms. Zubovai, dar vadinamieji „raudonieji Zubovai“, puoselėjo socialdemokratiškas kultūrines tradicijas. O Aleksandros tėvas Jonas Fledžinskas Zubovų dvare dirbo buhalteriu, čia jis susipažino su šeimininko dukra, savo būsima žmona Aleksandra Zubovaite. Vėliau juodu kartu studijavo Berlyne, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Krymą dėl jos sveikatos reikalų ir čia stačiatikių cerkvėje susituokė. Tačiau Aleksandra buvo krikštyta kaip Romos katalikė.
Aleksandros senelis Vladimiras Zubovas buvo grafų Zubovų palikuonis, jos močiutė Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė – kilusi iš kultūriniu požiūriu gana raiškios Žemaitijos bajorų šeimos. Ši moteris viena pirmųjų Lietuvoje baigė Bestuževo kursus, tuo metu vienintelę aukštąją mokyklą moterims Rusijos imperijoje. Ten susipažino su Vladimiru Zubovu, abu kartu dar lankė Mendelejevo paskaitas. Žodžiu, Sofija Bilevičiūtė buvo Apšvietos epochos asmenybė, rašiusi grožinę literatūrą ir didaktinius tekstus: Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas jos darvinistine dvasia parašytas auklėjamasis traktatas šeimai apie tai, kaip puoselėti ir plėtoti šeimyninius santykius gyvenant santarvėje. Dar ji domėjosi spiritualizmu ir auklėjo vaikaičius panteistine dvasia, ugdė jų jautrumą gamtai bei aplinkai.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
Svarbu ir tai, kad spaudos draudimo laikais Zubovai savo dvaruose buvo įkūrę slaptas lietuvių mokyklas, kuriose savo baudžiauninkų vaikus mokė lietuvių kalbos. Šeimoje buvo kalbama lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, nors Aleksandrą ir jos seserį bei brolius (šeimoje iš viso buvo keturi vaikai, trys iš jų 1944 metais pasitraukė į Vakarus), kaip įprasta tokioje terpėje, augino guvernantės. Vaikystėje vaikams pasakos buvo sekamos vokiečių kalba, šešėlių teatro spektaklius jie irgi statė vokiškai, o motinos guvernantė airė juos mokė dar ir angliškai. Vėliau, Aleksandrai jau esant gimnaziste, tėvas į dvarą kviesdavosi savo partnerių vaikus arba atvykstančius studentus, kad atžalos galėtų praktikuotis anglų kalbą.
Kalbų mokėjimas menininkei padėjo ir traukiantis iš Lietuvos į Vakarus, ir atvykus gyventi į Ameriką. Jau septintojo dešimtmečio pradžioje ji savo dienoraštį pradėjo rašyti angliškai. Archives of American Art Smithsonian Institution, kur saugomi Aleksandros Kasubos dokumentai, randame jos susirašinėjimus anglų kalba su įvairių meno institucijų vadovais, kuratoriais, užsakovais, čia menininkė buvo labai gerai organizuota. Šiuos gebėjimus, kaip dabar madingai pasakytume – savivadybos gebėjimus, taip pat estetinę klausą ji paveldėjo iš šeimos, nes Fledžinskai savo vaikus įtraukdavo į namų ūkio reikalus, Aleksandra savo tėvui padėdavo tvarkyti kontoros knygas.
Zubovai, o vėliau ir Fledžinskai, dar tradiciškai muzikuodavo: šeimyniniame kvartete mama skambino fortepijonu, Aleksandra griežė violončele, Lietuvoje pasilikęs jos brolis Jurgis Fledžinskas tapo profesionaliu altininku, griežė „Lietuvos“ kvartete.
Aleksandra Kasuba mokėdavo išsireikalauti savo. Vienąvert, tai lėmė jos bendros charakterio savybės, kitąvert – vaikystėje ir jaunystėje išugdytas dėmesys aplinkai, tau padedantiems žmonėms, vidinis pasitikėjimas savimi, baimės neturėjimas, minėtas kalbų mokėjimas – visa tai padėjo jaustis saugiau ir priimti gyvenime sprendimus, kurie vedė menininkę rezultato, matomo parodoje, link. Svarbiais jos asmenybės impulsais tapo atvirumas pasauliui, imlumas, smalsumas, noras įsitraukti, iš dvarininkystės kultūros atkeliaujantis kosmopolitizmas (dėl to parodoje svarbiais eksponatais tampa jos kiniška sodo kėdutė ir prancūziška žakardinė staltiesė). Kitu svarbiu veiksniu jos, kaip menininkės, raiškai tapo po Antrojo pasaulinio karo Niujorko iš Paryžiaus perimtas tarpukario meno centro vaidmuo. Aleksandra visiškai atsivėrė šio dinamiško miesto naujoms galimybėms.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
– Papasakokite apie savo pažintį ir bendravimą su menininke. Kokiomis aplinkybėmis Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ji nusprendė padovanoti savo sukurtų darbų kolekciją (nuo ankstyvosios tekstilės, plytelių pano, mozaikų, tapybos, akvarelių, darbų JAV viešosiose erdvėse projektų, jų brėžinių iki erdvinių aplinkų – tampriųjų buveinių, architektūros, taip pat Naujosios Meksikos dykumoje pasistatyto gyvenamojo namo su svečių rezidencija modelių ir 8000 skaitmeninių vaizdų archyvo)?
– Mūsų pažinties su Aleksandra Kasuba istorija aiškiai liudija, kokia kaita per 30 Nepriklausomybės metų įvyko humanitarinių mokslų srityje, konkrečiai dailėtyroje. Su menininkės kūryba buvau pažįstama dar XX a. pabaigoje, kai kolegių daktarių Ingridos Korsakaitės ir Laimos Laučkaitės kvietimu rengiau apžvalgą apie lietuvių išeivijos skulptorių kūrybą. Anuomet Kasubos, kaip vienos labiausiai pažengusių ir su laiko tendencijomis susisiejusių postmodernisčių, kūryba, jos tampriųjų audinių buveinių kontekstas taip ir liko man iki galo nesuprastas. Trūko bazinių žinių, sprendimus lėmusių aplinkybių supratimo.
Ir tik tvarkydama menininkės Elenos Urbaitytės-Urbaitis, irgi šiaulietės, pažįstamos su Aleksandra, palikimą, bendraudama ir su jau amžinatilsį dailėtyrininku Stasiu Goštautu, pirmą kartą išgirdau apie menininkės darbus JAV viešosiose erdvėse, XXI a. pradžioje Naujosios Meksikos dykumoje pasistatytą Akmenų Kalvos namą. Pirmą kartą jai parašiau 2012-aisiais, prireikus duomenų rengiant Urbaitytės-Urbaitis parodą. Tačiau tąsyk mūsų susirašinėjimas neišaugo į ilgalaikiškesnį ryšį – galbūt dėl to, kad domėjausi kito menininko kūryba.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
Vėliau Niujorke gyvenančiai lietuvių dailėtyrininkei Sandrai Skurvidai, kuri pažinojo menininkę, su „Baltų lankų“ leidykla išleidus Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kasubos 1988–1992 m. laiškų knygą (2008), kilo pasvarstymas pristatyti šių asmenybių draugystės ir intelektinio dialogo istoriją Venecijos bienalėje. Tačiau ši idėja taip ir liko neišplėtota, o netrunkant kilo naujas sumanymas: 2013 m. su Nacionalinės dailės galerijos vadove Lolita Jablonskiene nutarėme pasiūlyti Aleksandrai Kasubai savo projektą pristatyti galerijos vestibiulyje.
Susipažinusi su erdve menininkė išsakė norą įgyvendinti šioje vietoje nerealizuotą 1975 m. projektą „Spektro užuomina“. Taip mano pavasarinę kelionę į Niujorką papildė skrydis į Albukerkę, kur susitikusios su menininke suderinome šio projekto įgyvendinimo eigą. Taip 2014 m. pabaigoje Nacionalinės dailės galerijos vestibiulyje buvo pristatyta jos skulptūrinė tampraus audinio ir neono šviesos instaliacija „Spektro užuomina“. Rengiantis šiam projektui NDG architektas Aleksandras Kavaliauskas buvo nuvykęs pas menininkę dešimties dienų vizito, kurio metu ši jį apmokė dirbti su tampriaisiais audiniais, paaiškino, kad toks buveinių be stačių kampų kūrimo procesas yra labiau intuityvus, rankų jautrumo rezultatas. Čia svarbu paminėti, kad savo tampriųjų audinių aplinkas Kasuba kūrė nesinaudodama kompiuteriu. „Spektro užuominą“ su ja įgyvendinome per nuotolį, nes tuo metu menininkė jau nebekeliavo, buvo išsikėlusi iš savo Akmenų Kalvos namo Naujosios Meksikos dykumoje į senjorų pensioną Albukerkėje.
Kadangi projektas buvo sėkmingas ir sulaukė publikos susidomėjimo, kilo pasvarstymas parengti renginio katalogą. Taip 2017 m. pirmą kartą nuvykau į Archives of American Art Smithsonian Institution susipažinti su Kasubos šiai įstaigai perduotais dokumentais. Šios kelionės metu antrąsyk lankantis pas menininkę ji pasvarstė, kad norėtų savo darbus padovanoti mūsų muziejui.
Be abejo, džiaugsmingai palaikiau idėją ir tapau šio darbų atgabenimo į Lietuvą proceso koordinatore. Menininkė pati apmokėjo visas išlaidas – kolekcijos pakavimo, transportavimo, draudimo, ekspertavimo. Kai 2018 m. liepą šis lobis pasiekė Lietuvą, tapo aišku, kad rengsime ne pirmąją Kasubos instaliaciją dokumentuojantį leidinį, o naują parodą su katalogu. Paskutiniai menininkės darbai Lietuvą pasiekė 2019-ųjų vasario pabaigoje, o kovą Aleksandra Kasuba iškeliavo anapilin.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
– Parodos anotacijoje jūs rašote, kad ši unikali, savo vientisumu ir vizionieriškų polėkių išsipildymu analogų mūsų modernizmo raidoje neturinti istorija liudija menininkės nuostatą, kad „kūrėjo raida yra nulemta tik jo paties nuosprendžių ir pastangų, nesvarbu, kokioje santvarkoje jis ar ji gyventų“. Kuo ši išsipildžiusių galimybių istorija Jums svarbi asmeniškai kaip dailėtyrininkei?
Paskutiniams menininkėms darbams pasiekus Lietuvą gavau jos laišką, kuriame rašė, kad dabar ji jau galinti pailsėti, o toliau prasideda mūsų darbas. Tai galimybė jums, parašė ji. Tik dabar suprantu, ką reiškia antroji jos frazės dalis – ar pasinaudosime ir kaip pasinaudosime…
Iš tikrųjų susidomėjimas paroda, ir ne tik Lietuvoje, nepaisant pandemijos, didelis. Tai, kad ją pristatėme ne 2019-aisiais, kaip planuota, o 2021-aisiais, mums sudarė galimybę praplėsti rašančių autorių katalogui lauką – ir Amerikos architektūros istorikų, ir menininkės amžininkų. Tai liudija, kaip pasikeitė menotyrininko galimybės naujosios Nepriklausomybės kontekste. Be jau minėto Archives of American Art, kuriame dar lankiausi 2018, 2019 m., turėjau galimybę susipažinti su Bruklino archyve saugoma medžiaga apie parodas, kuriose Kasuba dalyvavo, su School of Visual Art Niujorke, kur ji dėstė porą metų, dokumentais, aplankyti visus jos darbus viešosiose erdvėse, pabendrauti su architektais, jos amžininkais, architektūros istorikais – ir ne tik su Kaziu Varneliu, kuris istoriškai su ja susijęs ir buvo vienas pirmųjų paskaitininkų, Lietuvos publikai pirmojo projekto metu pristačiusių Kasubos karjerą. Jo tekstas irgi publikuojamas kataloge.
Praplėsti supratimą apie menininkės kūrybą man padėjo ir Vytauto Kašubos dukterėčia Viktorija Kašubaitė-Matranga, su kuria 2019 m. kartu lankėmės archyve Vašingtone ir peržiūrėjome menininkės dokumentus. Būdama dizaino istorikė, gerai išmananti kontekstą, šaltinius, ji prisidėjo papildant katalogą naujais informaciniais šaltiniais, kuriuos man, ne per daug gerai žinančiai to laikotarpio Amerikos realijas, būtų buvę sudėtinga pateikti.
Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.
Be to, mūsų muziejui Kašubaitė-Matranga padovanojo menininkės bibliografijos leidinius, visą periodiką, kurioje buvo rašoma apie jos kūrybą, didžiąsias monografijas – taigi dabar šalia unikalios kolekcijos turime ir biblioteką, ne tik meno kūrinius, bet ir skaitmeninių vaizdų, dokumentų, saugomų Archives of American Art Smithsonian Institution, archyvą. Kuo man ši istorija asmeniškai svarbi? Kad dailėtyrininkų, muziejininkų bendruomenė tarptautiškai gali įsijungti į vieną procesą ir jame dalyvauti kolegiškai. Ir tai svarbu ne tik tarptautiniu, bet ir vietos lygmeniu. Pavyzdžiui, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus darbuotoja Vilma Karinauskienė man padėjo pažinti Zubovų šeimos paveldą, aptikti jungtis su Aleksandros prosenelio Aleksandro Zubovo turėto koklių ir plytų fabrikėlio Aleksandrijoje istorija. Atrasti ir pikantiškų istorinį pasakojimą susiejančių detalių – kad Aleksandra mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, kuri buvo pastatyta iš jos prosenelio miestui padovanotų plytų. Taip tarp šių skirtingų vieno menininko kūrybinės karjeros pasakojimų atsirado nauja – prosenelių plytų ir Aleksandros plytų sienų – jungtis.
Dar svarbu paminėti, kad Kasubos palikime svarbūs ir jos tekstai. Jų įtraukta ir į katalogą. Čia yra ir vienas pirmųjų jos tekstų, parengtas kaip pasiūlymas projektui aplinkoje sąjūdžiui „Eksperimentai mene ir technologijoje“ – tai 1970 m. iliustruotas tekstas „Įrengimai sielai“. Jo herojus yra ėjikas – personažas, kurį pirmą kartą sutinkame menininkės 1950-ųjų piešinyje ir vėlyvuosiuose koliažuose. Iš dabarties žvelgdama į jos kūrybos retrospektyvą, sakyčiau, kad šis tekstas yra vertybinės, panteistinės, humanistinės jos pasaulėžiūros manifestas. Šis leidinys, grafiškas teksto ir vaizdo derinys, buvo labai svarbus menininkei, ir tai liudija, kad pirmasis jo rotoprintinis leidimas buvo eksponuojamas jos Gyvenamojoje aplinkoje, kuri 1971–1972 m. buvo įrengta jos studijoje Manhatene ir buvo viešai prieinama publikai.
Rengiant parodą mums kilo idėja šį leidinį pritaikyti naujose medijose, kontekstuose, veikti tarpdiscipliniškai, kaip ir pačiai menininkei buvo būdinga. Taip radosi sumanymas bendraujant su jaunųjų architektų, programuotojų ir kompiuterinių žaidimų komanda sukurti parodą komunikuojantį žaidimą. Jį galima atsisiųsti į savo išmanųjį įrenginį nusiskenavus specialų kodą ekspozicijoje ar atsisiuntus iš interneto svetainės Utilityforthesoul.com. Šis kompiuterinis žaidimas, Lietuvos rinkoje smarkiai išsiskiriantis iš kitų, buvo įvertintas 2020 m. kompiuterinių žaidimų konkurse „LT Game Awards“.
Parodą „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje galima pamatyti iki birželio 6 d.
