pixabay.com nuotr.
Nuo pirmųjų sėkmingų eksperimentų XVIII a. pradžioje, iš dalies atskleidusių elektros savybes, ši dar menkai pažįstama jėga kaitino fizikų vaizduotę. Elektra kaip fizikos reiškiniu XVIII a. viduryje susidomėta ir Vilniuje. Būdavo rengiami įvairūs eksperimentai, teatrališki pasirodymai ir netgi mėginta elektrą pritaikyti gydymui! Šio naujo metodo griebėsi tiek mokslininkai, tiek dvasininkai, tiek ir įvairūs šarlatanai.
Architektas ir matematikas Tomas Žebrauskas, studijavęs Prahos ir Vienos universitetuose, parsivežė įvairių „matematinių instrumentų“ brėžinių, tarp jų buvo ir elektrostatinės mašinos schema. Vadovaujami profesoriaus Vilniaus meistrai netrukus tokią mašiną sukonstravo, o vėliau ji tapo vienu iš daugelio eksponatų Žebrausko įsteigtame vadinamajame matematikos muziejuje. Ten buvo galima pamatyti elektrometrą, pneumatinę mašiną ir optikos bei akustikos prietaisų, skirtų demonstruoti įvairiausius fizikos reiškinius.
Neregėti aparatai – masalas didikams
Vis dėlto būtent elektrostatinė mašina kėlė itin didelį susidomėjimą. Ja atliekami teatrališki fizikos eksperimentai stebino didikus, o šie rėmė mokslininkus brangiomis dovanomis.
1753 m. gegužę matematikos muziejuje kelis kartus lankėsi Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Radvila „Žuvelė“ bei gausus būrys kilmingųjų. Jie domėjosi elektrostatine mašina bei kitais instrumentais ir stebėjo eksperimentus. Kiek vėliau etmonas padovanojo akademijai iki šių dienų išlikusį brangų teleskopą.
Praėjus keleriems metams muziejaus eksponatus apžiūrėjo universiteto observatorijos fundatorė Elžbieta Oginskytė-Puzinienė – ji „susipažino su elektros ir pneumatinės mašinų bei kitomis eksperimentinės fizikos paslaptimis“.
Gydymas elektra – europinė naujovė
Kaip daugelyje Europos miestų, Vilniuje elektrostatines mašinas XVIII a. mėginta pritaikyti gydymui. Eksperimentavo gausybė žmonių – nuo pripažintų fizikų ir profesionalių gydytojų iki įvairiausio plauko šarlatanų, kurie mėgino pasinaudoti lengvatikiais ir žadėjo stebuklingomis srovėmis bei kibirkštimis išgydyti net pačias sunkiausias ligas.
Kai kurie vilniečiai fizikai išsamiai susipažino su tokio tipo bandymais, o netrukus patys pradėjo mąstyti apie šios dar menkai pažįstamos jėgos pritaikymą gydymui. Be to, jie į lenkų kalbą vertė svarbiausius elektros fenomenui skirtus veikalus.
Įdomybė: Ypač pasižymėjo kunigas ir eksperimentinės fizikos profesorius Juozapas Mickevičius – garsiojo lenkų, lietuvių ir baltarusių poeto dėdė. Jis nepaliko teorinių veikalų apie elektros gydomąsias savybes, bet ėmėsi drąsiai taikyti šį kontraversišką gydymo metodą mėgindamas sugrąžinti sveikatą tiems, kam nebepadėjo įprasti vaistai.
Profesorius J. Mickevičius ilgus metus buvo atsakingas už Vilniaus universiteto (tuo metu ‒ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos) fizikos kabinetą ir jo rinkinius. Jo rūpesčiu kabinete atsirado elektroforinė mašina ir ne vienas specialus prietaisas, skirtas įvairių kūno dalių – liežuvio, akių, dantų ir kt. – elektrizavimui. Visa tai į Vilnių pargabenta iš Londono, kur anuomet „matematinių instrumentų“ gamyba klestėjo.
Kaip gydoma elektra
Greičiausiai būtent šios mašinos veikimą aprašė žinoma Abiejų Tautų Respublikos elito ponia, valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionienė Liudvika Byševska. 1786 m. pavasarį ji viešėjo Vilniuje, lankėsi akademijoje, o įspūdžius pateikė kelionės dienoraštyje: „Įėjome į fizikos paskaitų auditoriją; čia garbioji ponia Kotryna Lopotienė su savo seserimi elektra gydėsi dantų skausmą.“
Daugiau žinoma apie kitą J. Mickevičiaus surengtą gydymo elektra seansą 1787 m. pavasarį. Jį aprašė nežinomas autorius: „Kad elektra labai naudinga gydant gausybę ligų, nauju ir gyvu eksperimentu patvirtino jo mylista kunigas Mickevičius, Akademijos eksperimentinės fizikos profesorius. Kai buvo mąstoma apie retą ligą, dėl kurios visas žmogaus kraujas subėga į galvą, rankas ir kojas, […] ir kai kiti gydymo būdai pasirodė esantys nenaudingi ir net pavojingi, jo mylista kunigas Mickevičius pasitelkė elektrą, kuri davė tokį gerą rezultatą, kad, elektrizavus minėtas kūno dalis, žmogus, nors ir kenčiantis nuo staigaus priepuolio, tarsi iš sapno pabudo, pakilo sveikas ir žvalus.“
Nežinia, ar ligonis visiškai pasveiko ir kiek dar buvo tokių, kuriuos J. Mickevičius mėgino gydyti elektra. Aišku tai, kad šiais dviem seansais eksperimentai nesibaigė, o gydomosiomis elektros savybėmis domėjosi ir jaunesni J. Mickevičiaus kolegos.
Po kelių dešimtmečių Vilniuje išleistas fizikos profesoriaus Stepono Stubelevičiaus veikalas „Elektros poveikis gyvūnų būsenai“, kuriame autorius teoriškai aptaria galimybes taikyti elektrą medicinoje ir pateikia patarimų būsimiesiems praktikams, pasiryžusiems pasinaudoti gaivinančiųjų kibirkščių galia.
Teksto autorius – Martynas Jakulis.
Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.
