Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – muzikologės Jūratės Vyliūtės prisiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Jūratė Vyliūtė. Taurusis bosas

Kai pagalvoju apie Vaclovą Daunorą, tai, žinoma, pirmiausia prisimenu jo balsą. Tas balsas toks įtaigus, galingas, kad jo neįmanoma pamiršti, jis įsirėžia į atmintį visam gyvenimui.

Tuo metu, kai jis dainavo mūsų teatre, buvo labai stipri bosų grupė: Rimantas Siparis, Abdonas Lietuvninkas, Henrikas Zabulėnas, vėliau prisijungė Vincentas Kuprys, be to, žiūrovai dar nebuvo pamiršę legendinio Antano Kučingio, nors grįžęs iš tremties jis Vilniuje mažai dainavo, daugiau – Kaune. Visi šie dainininkai labai skirtingi, kiekvieno balsas — savitas. Dabar galvoju: o kuo išskirtinis buvo Daunoro balsas, kad jis taip užburdavo? Pavadinau jį tauriuoju bosu, nes jo tembre skambėjo kažkas tauraus. To turėjo ir Lietuvninkas, bet ne taip ryškiai kaip Daunoras.

Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Man atrodo, kad tasai taurumas siejasi su charakteriu. Nepažinojau Daunoro artimiau, nežinau, koks jis buvo su šeima, draugais, buvau tik jo klausytoja, jo darbų liudininkė, todėl sunku spręsti apie jo būdą. Tačiau žinau vieną smulkmeną, kuri, man atrodo, yra iškalbinga. Nors jis buvo garsus, iškilus artistas, tačiau, kai į teatrą atėjo jauna pianistė, jis ją ėmė globoti. Jaunam žmogui nelengva patekus į pilną intrigų teatrą. Visi viską pastebi, visi liežuvingi… Ne vienas artistas man yra prisipažinęs, kaip sunku, nedrąsu buvo žengti pirmuosius žingsnius teatre. Tai štai Daunoras, pamatęs išsigandusią pianistę, ištiesė jai pagalbos ranką, paglobojo, padėjo apsiprasti. Ne kiekvienas didelis artistas pamatys nedrąsų žmogų, kuriam reikia palaikymo. Dauguma susitelkę į save.

Antras dalykas, kas Daunorą išskiria iš kitų, tai jo begalinis noras dalytis savo žiniomis. Jis stažavo Milane. Bet juk ne jis vienas! Tačiau tik jis vienas grįžęs į Lietuvą sukėlė čia vokalo sampratos revoliuciją! Jis gi buvo pasiryžęs visus išmokyti dainuoti. Reikia pripažinti, kad tuo metu mūsų vokalo pedagogika buvo mėgėjiška. Tik kai 1964 m. „La Scalos“ teatras atvyko gastrolių į Maskvą, tuomet visi supratome, kas yra tikras dainavimas, kaip turi skambėti balsas.

Tai štai Daunoras visa širdimi troško įgytas žinias įdiegti Lietuvoje kaip teisingo dainavimo mokymo metodiką. Kitas dalykas, kaip jam tai pavyko. Su kokiu pasipriešinimu jam teko susidurti! Tačiau jis nuoširdžiai to siekė, negailėjo nei laiko, nei jėgų. Jam padėjo jo ankstesnis pedagogas Zenonas Paulauskas, kuris tuo metu konservatorijoje buvo Dainavimo katedros vedėjas. Jis pirmasis pradėjo kritikuoti mūsų pedagogiką, vokalinę techniką, ieškojo žinių svetur. Na, o Daunoras jau buvo tikras profesionalas, užsimojęs sulaužyti mūsų vokalinio mėgėjiškumo štampus.

Grimuojant karaliaus Pilypo vaidmeniui Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“ prieš TV filmavimą 1984 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Tie du pavyzdžiai, man atrodo, atskleidžia, kad Vaclovas Daunoras pirmiausia buvo taurus žmogus, pasirengęs padaryti ką nors gera dėl kitų, ne tik rūpintis savo karjera ir gerove. Todėl ir vadinu jį tauriuoju bosu. Tas taurumas skamba ir jo balse.

Aš mačiau jo visus vaidmenis, bet Pilypas „Don Karle“ visus pranoksta. Buvo daug gerų bosų, jų yra ir dabar. Jie gali gražiausiai padainuoti Pilypo ariją. Viskas teisingai, visos natos gražiai skamba, kantilena puikiausia. Bet nejaudina. O kai Daunoras dainuodavo tą ariją, net šiurpas krėsdavo! Fiziškai jautei to žmogaus tragizmą. Toks tragiškas patosas, kad jau niekada iš atminties neišdils.

Prisimenu visus jo vaidmenis. Net ir tuos, kurie jam turbūt buvo primesti, netiko jo balsui. Pavyzdžiui, Margiris „Pilėnuose“. Taigi čia baritono partija! Vytautas Klova specialiai taisė partiją, žemino vokalinę liniją, kad Daunoras galėtų dainuoti. Arba Eskamiljas „Karmen“. Taigi čia ne jo balsui, ne bosui. Nesuprantu, kodėl jam skirdavo tuos vaidmenis.

O štai jo Don Bazilijus buvo nuostabus. Čia jau jo vaidmuo, jo balso stichija. Ir Mefistofelį pamenu. Vos tik išeidavo į sceną, iškart publiką pavergdavo. Regis, nieko dar nedaro, o visų akys jau įsmeigtos į jį. Turėjo tą nepaaiškinamą savybę, begalinį įtaigumą. Tą pat galima pasakyti ir apie Boriso Godunovo vaidmenį, nors kaip Godunovas man labai įstrigo ir Rimantas Siparis – jo vaidyba tiesiog sukrėsdavo. Bet Daunoro Pilypui niekas negalėjo prilygti, jis toks ir išliko neprilygstamas.

Don Bazilijus Gioacchino Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Po spektaklio sveikina Žaneta ir Virgilijus Noreikos 1969 m. | Šeimos archyvo nuotr.

Koncertinėje scenoje jis atrodė ne toks įdomus. Į jo rečitalius žmonės plūsdavo, bet repertuaras buvo nedidelis. Gal jam mažiau tai rūpėjo? Dainuodavo harmonizuotas liaudies dainas, rusų romansus, neapolietiškas dainas, dar kai ką. Įspūdingai atlikdavo Beethoveno „In questa tomba oscura“ [„Giliame kape“], irgi niekas jam neprilygo. Na, ir į lietuvių muzikos istoriją įėjo su Vytauto Jurgučio „Kareivio laiškais“. Čia buvo tas atvejis, kai po jo atlikimo jau sunku patikėti kitu dainininku. Taip tas kūrinys ir išliko atminty su Daunoro balsu.

Sykį su juo ir Sofija Jonaityte važiavome į koncertą Jurbarke. Prisimenu, kad jam patiko koncertuoti, bendrauti su publika. Tose išvykose klausytojai jį dievino, mat su paprastais žmonėmis bendravo nuoširdžiai, draugiškai.

Yra dainininkų, kurie visomis išgalėmis kuria savo kultą. Daunoras nė iš tolo neturėjo tokių savybių. Priešingai, išvis nesirūpino savo įvaizdžiu, kaip dabar sakoma. Ir vis tiek buvo kultinis! Žmonės jį mylėjo, susirinkdavo pasiklausyti jo balso iš kaimelių, iš vienkiemių. Matyt, veikė ne tik balsas, bet ir charizma. Kai jis išeidavo į sceną, visi nuščiūdavo. Atrodydavo, kad visa jo esybė dainuoja, jis visas būdavo kūriny, net jei tai paprastutė liaudies daina.

2015 m. lapkritis

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 208-2010).

Fotografijos iš knygos „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“