Antanas Obcarskas ir Lauryna Liepaitė | D. Matvejev nuotr.

Liepos 14, 15 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatras kviečia į premjerą – spektaklį pagal prancūzų rašytojo Édouard’o Louis kūrinį „Kas nužudė mano tėvą“. Jauno, bet jau visoje Europoje garsaus rašytojo kūrinį stato režisierius Antanas Obcarskas, scenografė Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkė Flore Vauvillé. Šiame monospektaklyje vaidmenį kuria Gediminas Rimeika. Premjera įvyks Lietuvos medicinos bibliotekoje (Kaštonų g. 7), o liepos 15 d. bus tiesiogiai transliuojama internetu.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio scenografe Lauryna Liepaite.

– Netrukus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ premjera. Darbo pradžioje kartu su režisieriumi Antanu Obcarsku aistringai pristatėte tik keliais metais jaunesnį prancūzų dramaturgą Édouard’ą Louisą, kuris Jums labai svarbus dėl kūrinio temos. Gal galėtumėte būsimiems žiūrovams atskleisti, kuo šis kūrinys aktualus Jums asmeniškai?

– Édouard’as kalba apie žmones pasaulio paribiuose, tuos, kurių gyvenimą nulemia jų gyvenamoji vieta, socialinė padėtis, šeimos istorija, o tiksliau, tos istorijos nebuvimas. Ir aš užaugau mažame miestelyje – paskutinėje, miesto ribą žyminčioje gatvėje. Tėvai dirbo, dirbo labai daug. Mus augino televizorius arba seneliai. Ir viena, ir  kita mus padarė dar labiau alkanus tėvų meilės. Visas pasaulis buvo sutankėjęs iki begalybės, lyg visą orą jame būtų susiurbusios to mažo vaiko pasaulio problemos. Gal todėl Louis tekstas toks artimas man.

Lauryna Liepaitė | Asmeninio albumo nuotr.

Jis rašo apie savo tėvą, kuris priklausė tai tėvų kartai, kuri visiškai staiga iš vaikų tapo suaugusiais. Panašiai, kaip mūsų tėvai, rodos, per vieną naktį praradę savo gyvenimus, aukščiausios klasės specialistai, jis vieną rytą akis pramerkė pasaulyje, kur jo darbas nebeegzistavo. Užaugę per naktį, jie puolė mokytis išgyventi, o mes augom vieni daugiabučių kiemuose, ir taip augo dauguma Europos vaikų didžiausių miestų priemiesčiuose, fabrikų darbininkų kvartaluose ir mikrorajonų paribiuose. Tad mes, tie, kurie dabar tampame tėvais, neturime tokio modelio, kurio norėtume, kurį pažįstame iš filmų ar knygų, ir visiškai nežinome, kaip jis veikia realybėje. Ir tokioje nežinomybėje klaidžioja didelė dalis Europos trisdešimtmečių. Tapsmas tėvais – viena iš mūsų didžiausių krizių, supurtanti iki pašaknų. Koks mūsų tėvystės modelis? Iš kur mes ateiname? Ir šie klausimai lydi ne tik posovietinio šoko kamuojamas šalis, bet ir didžiąją dalį Europos ir viso pasaulio.

– Su Antanu Obcarsku jau susiduriate ne pirmame spektaklyje. Prieš tai kartu kūrėte „Alisą“, „Batsiuvius“. Kuo ypatingas Jūsų bendradarbiavimas? Kokius pagrindinius reikalavimus kelia šis režisierius?

– Su Antanu esam draugai. Geri draugai. Apie kūrybą mes kalbam beprotiško ilgio žinutėmis.

– Nuo ko išvis priklauso pagrindinės sceninės erdvės organizavimas?

– „Kas nužudė mano tėvą“ galima apibrėžti kaip savotišką išpažintį, buvimą nesvarumo būklėje, ar terapijos seansą. Man įdomi vizualioji šio išgyvenimo dalis: kokius namus mes matome ir kokiais dalinamės? Kokius prisiminimus mums sukuria objektai? Ar jų egzistavimas toks pat svarbus, kaip neišgyventi jausmai? Visa mūsų karta – lyg minia, žiūrinti tą pačią televizijos laidą, lyg begalinis jos atspindys. Mes visi telpame ant vienos sofos, visi panašiai užaugome. Tad galimybė žiūrovui pamatyti savo atspindį dekoracijoje – labai svarbi spektaklio dalis. Čia nebėra kur pasislėpti nei žiūrinčiam, nei aktoriui.

– Iki šiol matyti Jūsų scenovaizdžiai skirtingi, kaip ir statomi tekstai. Tačiau įdomu, kas lemia vienokio ar kitokio medžiagiškumo pasirinkimą? Juk su režisieriais apkalbėta idėja paprastai neapsprendžia naudojamų medžiagų autentikos.

– Aš visada atsispiriu nuo pjesės. Vienokia ar kitokia tekstinė medžiaga padiktuoja ir scenovaizdį. Spektaklis yra vienas, viską sujungiantis, kūrinys. Man svarbu jam nepakenkti. Man svarbu matyti žmogų, kuris toje dekoracijoje gyvena veiksmo metu. Tad visad simpatizavau tuščio juodo kubo idėjai, turbūt todėl mano visi darbai skirtingi, vis bandau į tą juodą erdvę atnešti kuo mažiau ir kuo autentiškesnių daiktų.

Scenovaizdžio maketas | Laurynos Liepaitės nuotr.

Spektaklio repetecija | Laurynos Liepaitės nuotr.

– Kuo skiriasi scenografo užduotis, kuriant monospektaklį ir spektaklį, kuriame vaidina daugiau aktorių?

– Asmeniškai aš nejaučiu jokio skirtumo.

– Su aktoriumi Gediminu Rimeika kūrybinėje erdvėje susitinkate taip pat nebe pirmą kartą. Spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“, neabejoju, itin svarbus šiam jaunam aktoriui. Kokias užduotis sau kėlėte, bandydami priartinti kūrinį prie aktoriaus?

– Nuo repeticijų pradžios mes visi trys buvome labai atviri vienas kitam. Kiekvieną mūsų susitikimą lydėjo asmeninės vaikystės istorijos, asmeninės patirtys, ilgos diskusijos, kaip sukurti tą žmogų, kuris gali gyventi toliau be to vaikystės traumų rinkinio, gulinčio jam po kojomis. Kas jam yra laisvė? Ką mūsų vaikystės ir paauglystės patirtys su mumis padarė? Šie klausimai visada buvo šalia, ir iš to dėliojosi tas laisvo, kitokio pasaulio piliečio portretas.

Spektaklio repetecija | Laurynos Liepaitės nuotr.

– Jūsų užduotis gana sudėtinga: repetavote vienoje erdvėje „Kablyje“, premjeriniai spektakliai vyks Lietuvos medicinos bibliotekoje (Kaštonų g. 7), vėliau spektaklis kraustysis į savo tikruosius namus – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Tai erdvė, kuri dar tik statoma. Galvojant apie skirtingas erdves, kaip Jūs suderinate mastelį, kompozicinius dalykus? Kita vertus, tai truputį panašu į ikipremjerines šio spektaklio gastroles. Kiek tai Jums svarbu?  

– Visą šitą žemėlapį mes jau turėjome pradėdami, tad aš nuo pradžios žinojau, kokį kelią dekoracija turės nukeliauti, kol atsidurs savo salėje. Repeticijų procese kažką aukojam, kad galėtume repetuoti bent su daline dekoracija, nes tai labai svarbu bendram veiksmui. Be to, su šiuo kūriniu turėjome neeilinę prabangą teatre, nes dažniausiai jau su baigtine ar dalinai baigtine dekoracija galima repetuoti truputį daugiau nei kelias savaites iki premjeros, o šiuo atveju mes turėjome net kelis mėnesius.

Taip, tai šiek tiek primena gastroles, bet mes buvome tam pasiruošę ir puikiai susidorojome su šiomis sąlygomis.

– Gyvenate ne mieste. Ar gyvenimo sąlygos ir vieta turi įtakos kuriant scenovaizdžius? 

– Taip, galvoje atsiranda švara. Mažiau dirgiklių, tiek tekstinių, tiek vaizdinių. Diena yra tokio ilgumo, kokio yra, nes po to stoja tiesiog aklina tamsa, jokių miesto atšvaitų, tik lėktuvai danguje primena, jog netoli yra kažkas daugiau.

– Dėkui. Linkiu geros premjeros!