Mikalojus Konstantinas Čiurlionis | Miesto preliudas, 1909 m.
„Vilniaus galerija“ dalinasi dar vien ištrauka iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova trumpai pristato lietuvių kompozitorių, dailininką, kultūros veikėją Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Čiurlionis Mikalojus Konstantinas (1875–1911), lietuvių dailininkas. Gimė Varėnoje, vargonininko šeimoje. Motina Adelė Radman (Radmanaitė) buvo vokiečių kilmės; abu tėvai namuose kalbėjo lenkiškai, nors mokėjo ir lietuviškai. 1877 ar 1878 m. Čiurlionių šeima persikėlė į Druskininkus, kur Mikalojus Konstantinas, penkerių metų sulaukęs, pradėjo skambinti. Mokėsi Mykolo Kleopo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje (grojo fleita), 1894–1899 m. studijavo Varšuvos muzikos institute, 1901–1902 m. – Leipcigo konservatorijoje.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis | S. Fleury nuotr., 1908 m.
Grįžęs į Varšuvą, vertėsi privačiomis pamokomis. Tuo metu subrendo jo susidomėjimas daile: 1904–1906 m. jis lankė Kazimierzo Stabrowskio vadovaujamą Varšuvos dailės mokyklą, ten patyrė simbolizmo ir jugendo stiliaus įtaką (vienas iš jo mokytojų buvo Ferdynandas Ruszczycas). Keliavo po Kaukazą, Vokietiją, Austriją. Nelankė gimnazijos, itin daug skaitė ir tapo plačiai išsilavinusiu žmogumi (mėgo Fiodorą Dostojevskį, Edgarą Allaną Poe, Ernstą Theodorą Amadėjų Hoffmanną, Friedrichą Nietzschę, Bibliją, indų sakralines knygas). Laikėsi kairiųjų politinių pažiūrų, buvo artimas lenkų socialistų partijai.
1907 m. Čiurlionis persikėlė į Vilnių. Persikėlimas sutapo su dviem svarbiais sprendimais: jis nutarė skirti savo gyvenimą tapybai ir įsitraukė į lietuvių kultūrinį sąjūdį. „Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos ir rengiuosi parašyti lietuvišką operą“, — skaitome Čiurlionio laiške broliui Povilui (1906). Lietuvių kalbos jį mokė Sofija Kymantaitė, 1909 m. pradžioje už jo ištekėjusi (vėliau Sofija Čiurlionienė tapo žinoma lietuvių rašytoja).
Čiurlionis dalyvavo pirmojoje (1907) ir antrojoje (1908) lietuvių dailės parodose, 1907 m. prisidėjo prie Lietuvių dailės draugijos įsteigimo, vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui. Tačiau jo savotiški, gerokai pranokstantys vietos žiūrovų išsilavinimą ir skonį tapybos darbai Vilniuje neturėjo didelio pasisekimo. „… buvo tokių, kurie, žiūrėdami į mano paveikslus, juokais trūkę, o gal vos keletas šį tą pajuto, suprato“, – rašė Čiurlionis savo varšuviškei pažįstamai Bronisławai Wolman (1908). Klausiamas, kas pavaizduota viename jo „nesuprantamame“ paveiksle, jis, anot pasakojimų, atšovęs: „Automobilis.“
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis | Jūros sonata. Finale, 1908 m.
Nors lietuvių, taip pat lenkų ir rusų spauda jo kūrybą įvertino veikiau teigiamai, 1908 m. Čiurlionis nusprendė ieškoti pripažinimo didesniame ir modernesniame kultūros centre – Petrapilyje. Čia jo novatorišką tapybą entuziastiškai priėmė rusų dailininkai iš grupės „Мир искусства“ („Meno pasaulis“) – Aleksandras Benua, Mstislavas Dobužinskis ir kiti, taip pat rašytojai ir kiti kultūrininkai simbolistai. Čiurlionis ėmė dalyvauti parodose, jo paveikslai pradėjo įgyti ir tarptautinį garsą. Tačiau 1910 m. jis susirgo psichikos liga. Gydėsi ligoninėje prie Varšuvos, ten ir mirė. Jo palaikai buvo atgabenti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse, aukščiausioje Literatų kalnelio vietoje.
Čiurlionis laikomas vienu iš abstrakcionizmo pradininkų, gal net pačiu pirmuoju tos krypties tapytoju, nors dauguma jo kūrinių figūriniai, operuoja mitologiniais ir asmeniniais simboliais, dažnai susiliesdami ir su siurrealizmu („Pavasario sonata“, „Jūros sonata“, „Žvaigždžių sonata“, „Zodiako ženklai“, „Žiema“). Jo tapyba, ypač
vėlyvoji, pasaulio dailės istorijoje unikali tuo, kad remiasi struktūrinėmis analogijomis su muzika. Beveik visi paveikslai saugomi jo vardo muziejuje Kaune (1957 m. įsteigta Čiurlionio galerija ir Čikagoje). Apie 15 metų po Antrojo pasaulinio karo Čiurlionis Lietuvoje buvo nutylimas, jo paveikslai apšaukti dekadentiškais ir bemaž neeksponuojami, bet 1961 m. draudimai pašalinti, jis tapo svarbiu lietuvių tautinio identiteto ir kūrybinio pajėgumo simboliu. Šiandien dažnas meno istorikas skiria jam vietą šalia XX a. tapybos didžiųjų reformatorių – Vasilijaus Kandinskio ir Kazimiro Malevičiaus.
Dar 1913 m. Georgijaus Sedovo ekspedicija pavadino Čiurlionio vardu kalnus Arktyje (Prano Juozapo žemėje), o 1964 m. jo vardą gavo beveik 6 km viršukalnė Pamyre (Tadžikistane). 1975 m. Čiurlionio vardas suteiktas dangaus kūnui — maždaug 11 km skersmens asteroidui.
Čiurlionis buvo ir profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkas, parašęs vertingų simfoninių veikalų, pjesių fortepijonui, fugų, pirmąjį lietuvišką styginį kvartetą. Įdomi, nors negausi yra jo grožinė proza.
Vilniuje Čiurlionis gyveno Savičiaus g. 11 (ten 1995 m. atidarytas memorialinis kultūros centras). Tame name jis nutapė kai kuriuos savo brandžiausius kūrinius. Manoma, kad ten pas jį pirmą kartą apsilankė Sofija Kymantaitė. Kitas su Čiurlioniu susijęs namas — Vilniaus g. 12. Jo vardu pavadinta Naujamiesčio gatvė, vedanti į Vingio parką. Vilniaus architektūrinis peizažas atpažįstamas Čiurlionio paveiksle „Miesto preliudas“ („Vytis“, 1909).
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 202-204)
