Algirdas Juškevičius | Kadras iš projekto „Tautodailės atspindžiai“ videomedžiagos

Nuo medinių šventųjų skulptūrų iki medinių kaušų, šaukštų, samčių, geldų. Nuo gausios istorinių ginklų medinių replikų kolekcijos, unikalių muziejinių artefaktų atkartojimo iki Užgavėnių kaukių, švilpynių, žaislų, šukų ir kitų buitinių bei apeiginių drožinių. Nėra daikto, kurio kilus užmojui nebūtų pamėginęs iš medžio išdrožti varėniškis senųjų amatų dailidystės, drožybos, žaislininkystės ir šaukščiaus amatų puoselėtojas Algirdas Juškevičius. Jo širdžiai artimi vieno žymiausių Lietuvos dievdirbių Liongino Šepkaus žodžiai apie žmogaus darbus, išgiedamus kaip paukščio giesmė. Ką laisva mintis sugalvojo, tą rankos ir padarė.

Meistras Algirdas šneka lakoniškai, trumpais esmę įvardijančiais sakiniais, lyg pati jo kalbėjimo maniera atkartotų drožėjo judesius ir lekiančių skiedrų ritmiką. „Iš tikrųjų meistrai kalba mažai. Kalba daug tie, kurie nedirba, – sako. – O geriausia, kai iš medžio gabalo skulptūra ar kitas dirbinys atsiranda labai greitai, vienu prisėdimu.“

Lankydamasis A. Juškevičiaus medžio drožybos studijoje Varėnoje, kur jis drožybos amato moko ir kitus varėniškius, matai, su kokiu talentingu, darbščiu ir atsidavusiu savo amatui meistru susidūrei – kiek daug ir kokių įvairių dalykų jis iš medžio yra padaręs.

„Pačioje pradžioje savo jėgas kreipiau į skulptūrą, domino didesnės formos, nes tuo laiku buvo tokia banga, pakilimas. 1981-aisiais nuvažiavau į Raganų kalną ir ten sukūriau vieną iš skulptūrų. Man buvo iššūkis padaryti ją didelių formų. Vėliau atėjo laikotarpis gilintis ir drožti šventųjų skulptūras – praktiškai esu išdrožęs visus Lietuvoje žinomus šventuosius. Tada atėjo dar kitų drožinių laikas. Dirbau daug Užgavėnių kaukių. Paskui susidomėjau žaislais, nes reikalingi ne vien tik rimti ir dideli, bet ir maži, emociškai svarbūs dalykai.“

Kadras iš projekto „Tautodailės atspindžiai“ videomedžiagos

Algirdas Juškevičius | Kadras iš projekto „Tautodailės atspindžiai“ videomedžiagos

Šiuo metu A. Juškevičius itin susidomėjęs istorine rekonstrukcija, vis mėgindamas atkurti tai, kas saugoma Lietuvos muziejuose, arba archeologų atrastas senienas. Drožėjas tokias replikas kuria naudodamasis tik tų laikų įrankiais ir senovės meistrų technikomis. Nemažai panašių jo dirbinių yra įsigiję muziejai.

Juškevičius rodo savo rankomis atkartotą medinę dėžutę pakuroms susidėti iš ankstyvųjų viduramžių laikų. Jos originalas neseniai buvo atrastas Norvegijoje tirpstant ledynams. „Ankstyvaisiais viduramžiais žmonės eidami kalnų perėjomis nešdavosi pintį, titnagą ir pakurų. Šį daiktą atkūriau daugmaž pagal nuotraukas, kiek įmanoma tiksliau pagal laikotarpį. Ir panašių dirbinių aš turiu labai įvairių – iš Romos, Egipto. Anuomet žmonės viską darė iš skaldytos medienos ir neturėjo šlifavimo popieriaus, todėl ir aš šių dalykų nenaudoju. Tašau kirvuku ir padailinu kaltu, kad išliktų ir paviršiaus faktūra, ir įrankių pėdsakai“, – apie savo darbo ypatumus pasakoja varėniškis tautodailininkas.

Arba štai kitas A. Juškevičiaus rekonstrukcijos užmojis – išdrožti maksimaliai didelį medinį kaušą, kuršių naudotą per šventes. Latvijos muziejuje didžiausias toks išsaugotas iš XIV a., aštuonių litrų talpos: 40 centimetrų pločio, 60 centimetrų ilgio ir 22 centimetrų gylio. Šiuo metu, apie entuziastingą sumanymą kalba A. Juškevičius, tokiam dirbiniui jis neturi tinkamos medienos, tad tam, kad pasitreniruotų ir perprastų technologiją, dirbinasi mažesnį – 25 centimetrų pločio.

„Norint, kad kaušas išeitų apvalus, reikia daryti kreivą. Bedžiūdamas jis pasislinks ir pasidarys apvalus. Kartais tokius daiktus rekonstruojant išlenda visokių įdomių niuansų: kaip žalią medį tinkamai apdoroti, kad gražiai išdžiūtų, būtų kokybiškas, neskiltų, ilgai tarnautų. Kaip padaryti puodukus atsigerti – ar šaltam vandeniui, ar kavai, didesnių formų kaušus, kurie būtų tinkami alui šventėje išgerti ar pasiųsti visiems susirinkusiems ratu, pasveikinant vienam kitą“, – pasakoja medžio drožėjas. Taip pat šiuo metu jis sustojęs ir prie daugiau nei šimto metų senumo sakralinių skulptūrų iš Žemaitijos atkūrimo. Šventoji Agota ir šventasis Izidorius (Sėjėjas) – abi skulptūros nukentėjusios. Joms A. Juškevičius rekonstruos nupuvusias detales, padarys naujas karūnas ir postamentus.

Algirdas Juškevičius | Kadras iš projekto „Tautodailės atspindžiai“ videomedžiagos

Kadras iš projekto „Tautodailės atspindžiai“ videomedžiagos

Kiek meistras Algirdas save mažą vaiką atsimena, tiek vis peiliuku knebinėjo kokią malką, prie krosnies padėtą, ar mėgino padrožti kokią vytelę. Nors pirštai iš vaikiško nepatyrimo ir nukentėdavo, bet su aštriais įrankiais ir įgimtu polinkiu meistrauti jis niekada nesiskyrė. Ir nors A. Juškevičiaus šeimoje meistraudavo visi: ir senelis, ir tėvas, tačiau juodu labiau iš reikalo, o Algirdas vis stengdavosi padaryti tai, kas gražu, kas nematyta, nauja.

Rimtai į drožybą A. Juškevičius palinko bebaigdamas matematikos studijas Vilniaus universitete. Tada pradėjo lankytis tautodailės parodose, susipažino su medžio meistrais, pas juos mokėsi: žymųjį Ipolitą Užkurnį, Antaną Česnulį.

„Man buvo svarbiausia pamatyti, kaip jie dirba, kokią medieną, kokius kaltus naudoja, kaip pradeda, kaip užbaigia. Nes ką daryti, aš jau turėjau savo galvoje“, – prisimena A. Juškevičius. Jo mintyse, vizijoje, kaip sako, slypi ir visi brėžiniai bei eskizai – tokius pakanka nusipiešti tik kartą prieš darant daiktą pirmą kartą.

„Visą laiką ėjau prie ko nors kito. Nesustojau“, – trumpai apibūdina savo filosofiją. Ir dabar ji lydi tautodailininką – išminties dešimtmečiai bėga, o meistras neapsiriboja jo kaltams, skabtams, peiliams ar rėžtukams gerai pažįstamomis formomis.

„Man visada atrodo vertinga sukurti ką nors Kernavės archeologijos muziejui ar Valdovų rūmams, ar žmonėms, kurie užsiima edukacija, ar žaislų kolekcijai. Tai įdomiausia, o ne štampuoti tą patį“, – sako meistras. Taip pat prisipažįsta nemėgstantis dirbti elektrinėmis staklėmis ir dėl pasklindančių dulkių šlifuoti. Dar A. Juškevičiui visai ne prie širdies važinėjimas į tokias muges kaip Kaziuko – tikrosios meistrystės ten, sako, nebelikę – tik komercinis, masinis gaminių tiražavimas.

„Pagrindinis mano dėsnis – tai, ką darai, turi būti reikalinga kitiems žmonėms ir malonu sau pačiam“, – mini tautodailininkas.

Juškevičius aiškina, kad savo amatu visada stengiasi pasiūlyti žmonėms tvarių, ilgaamžių ir kokybiškų dirbinių, kurie buvo reikalingi seniau ir kurie yra reikalingi dabar. Todėl meistras nuolat drožia daug medinių šaukštų, dubenų, kaušų, kurdamas alternatyvą naudoti buityje kuo mažiau plastiko.

„Nusipirkę mano gaminių žmonės neretai po to juos perka dar ir savo draugams kaip dovanas arba kolekcionuoti. Mano medinės šukos nesielektrina ir tausoja plaukus. Moterys, kurios yra pamėginusios šukuotis medinėmis šukomis, dažnai jas perka savo draugėms, mergvakariams arba kitoms apeigoms. Lygiai taip pat ir mediniai šaukštai – kas pavalgė patogiu, lengvu mediniu šaukštu, tai nori įsigyti kitą – ar didesnį, ar mažesnį, ar vaikeliui maitinti, ar salotoms pamaišyti“, – pasakoja A. Juškevičius.

Kadras iš projekto „Tautodailės atspindžiai“ videomedžiagos

Išmintingas tautodailininkas visada gręžiasi į protėvių patirtį, ja remiasi ir stengiasi kūrybingai atkartoti. Neperpratus pačių geriausių meistrų ir jų gaminių, pačiam sukurti ką nors unikalaus yra labai sudėtinga, mąsto Algirdas. Todėl, jeigu vadiniesi amatininku, esi priverstas save truputėlį varžyti ir, kitaip nei kūrėjas profesionaliajame mene, žiūrėti į savo darbą kitaip, prisimindamas tradiciją.

„Medis yra natūrali, šilta, sveika medžiaga. Medis yra greta mūsų, jo nesudėtinga gauti, apdoroti. Smulkius medžio darbus galima dirbti netgi savo virtuvėje. Tai ir darau. To ir mokau. O kiti amatai yra sudėtingiau įveikiami“, – kalba A. Juškevičius.

Savo mokomojoje knygoje „Drožinėti paprasta“ (2018 m.), į kurią sudėjo per keliasdešimt metų kauptą tautodailininko išmintį, medžio apdirbimo pavyzdžius, A. Juškevičius sako: „Kai nuolat liečiu medį, o retkarčiais jį dar ir nupjaunu, pradedu jausti skolą gamtai ir žmonėms, tuos medžius pasodinusiems. Todėl, kai tik ateina ruduo ar pavasaris, imu 5 rankas kastuvą ir sodinu medelius. Visai nesvarbu, kad nepamatysiu jų išsikerojusių ir neprisėsiu jų pavėsyje. Kada nors, po daugelio metų, kiti galės pasidžiaugti vasarą žaluma ir pavėsiu, žiemą – šiluma, o meistrai – puikia mediena. Ratas užsidarys, o mano skolos bus išmokėtos su kaupu.“

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. Projekto partneris – bernardinai.lt