Festivalio atidarymo salvės | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Apie Lietuvos kultūros veikėją Mariją Šlapelienę pirmąsyk sužinojau prieš keliolika metų, kuomet teko režisuoti Miko Petrausko operą „Birutė“ (pastatymas, skirtas pirmosios nacionalinės lietuviškos operos (1906 m.) šimtmečiui paminėti). Muzikine ir dramaturgine prasme gan naivokoje operoje (nereikia pamiršti, kad ji pirmoji!) Kęstučio vaidmuo parašytas aktoriui, Birutės – operos solistei. Mat kompozitorius operos partitūrą kūrė pagal turimus atlikėjus: Kęstučio vaidmeniui atlikti dainininko tuomet nebuvo, tad tekstas parašytas aktoriui; o Birutės partija skirta ypatingu balsu pasižymėjusiai dainininkei Marijai Šlapelienei.

Laikas anuomet nebuvo lengvas – opera pirmąsyk atlikta dar carinės okupacijos metais slapta, renginį pavadinus „dainų ir šokių vakaru“. Tuometiniai drąsūs operos kūrėjai gerokai rizikavo, nes galėjo būti carinio režimo „susemti“… Tuomet ir sudomino M. Šlapelienės asmenybė. Kaip Birutės atlikėja ji įėjo į Lietuvos operos istoriją – tikriausiai ne vienas matė jos nuotrauką tautiniais drabužiais, kunigaikštienės Birutės vaidmenyje.

Bet M. Šlapelienei šis vaidmuo buvo tik kultūrinės veiklos pradžia. Jiedu su vyru Jurgiu Šlapeliu vėliau tapo aktyviais kovotojais už laisvą lietuvišką žodį, įkūrė lietuvišką knygyną Dominikonų g. Marijos vyras J. Šlapelis – kalbininkas, leidėjas, žodynų sudarytojas, vertėjas, redaktorius. Be to, diplomuotas gydytojas, baigęs medicinos mokslus Maskvos universitete. Abiejų „mylimiausias vaikas“ – knygynas, įkurtas 1906 m., pora metų po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo.

Festivalio atidarymo akimirka. Marija Šlapelienė (E. Tulevičiūtė) dalija žiūrovams šermukšnio šakeles – apsaugos simbolį. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Knygynas be pertraukos veikė daugiau kaip 40 metų (1906–1949 m.), per visas penkias Lietuvos okupacijas. Užėjus lenkams, dauguma lietuvių išsikraustė – Šlapeliai liko Vilniuje. Knygynas buvo nuostolingas, bet darbo nenutraukė. Nepalūžo abu, kai 1938 m. lenkai uždarė beveik visas švietimo įstaigas Vilniaus krašte. Be to, Šlapeliai vieni pirmųjų ėmė leisti lietuviškus atvirukus ir juos platinti. Šlapelių namai anuomet tapo pogrindine Lietuvos intelektualų susibūrimo vieta. Vienas iš įsimintinų atvirukų, kuriuos M. Šlapelienė dalijo svečiams jau sovietmečiu – Vytis raudonos vėliavos fone ir užrašas: „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“… Šlapelių namui teko atlaikyti skaudžius sovietinės epochos išbandymus, jis buvo nacionalizuotas ir paverstas „komunalke“, jo savininkei Marijai (po vyro mirties) palikti tik du kambarėliai. Ten ji ir nugyveno iki gyvenimo pabaigos su savo tarnaite Apolionija… Bet ir tais nevilties laikais Marija nenuleido rankų – kruopščiai archyvavo namo istoriją, knygas, baldus, praeitį menančius daiktus, kitoje baldo ar daikto pusėje užrašydama jo gamintojo vardą, trumpą biografiją, datą, daikto istoriją. Tarsi nujausdama ir tikėdama, kad po sovietmečio ateis kitas laikas, kuomet Lietuvos istorija vėl bus prikelta.

Šiame name-muziejuje prieš dešimtmetį atgimė kadaise Lietuvoje populiarių istorinių vakarų – „arbatvakarių“ tradicija (kuriuose kadaise dalyvavo ir M. Šlapelienė) – ją kūrybingai plėtoti sumanė aktorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė bei dailininkas, aktorius ir susikūrusio teatro „Arbatvakariai“ vadovas Kristijonas Siparis. E. Tulevičiūtė pasakoja, seniai turėjusi svajonę sukurti „namų teatrą“ – intymųjį, kuriame žiūrovai pasijustų tarsi savuose namuose, sėdėtų prie vieno stalo su kūrėjais, klausytųsi istorijų, kartu gertų arbatą… Svajonė išsipildė – „Arbatvakarių“ teatras prikėlė pamirštą lietuvišką žanrą, kur žiūrovai ir aktoriai pasijunta bendro veiksmo dalyviais.

O festivalis „SALVE!“ gimė kaip šio unikalaus Vilniaus teatro kūrėjų siekis į savo veiklą įtraukti ir daugiau nepriklausomų profesionalių menininkų (dirbančių teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno srityse), besidominčių ir kuriančių istorine tematika – keletui dienų juos suburti ir „įkurdinti“ Šlapelių muziejuje, taip atgaivinant „vieno Vilniaus namo istoriją“ – žodžiu, padovanoti sostinei šventę, ruošiantis jos 700 metų jubiliejui.

Pirmasis festivalis, vykęs pernai rudenį, buvo išties netikėtas – per trejetą rugsėjo dienų Vilniaus senamiestis atgijo, Pilies gatvėje skambėjo muzika, Šlapelių muziejus pasitiko praeivius šviesų instaliacijomis, žiūrovai turėjo galimybę susiburti kadaise Lietuvos intelektualų populiarioje susitikimų vietoje, dalyvauti renginiuose nedidukėje muziejaus galerijoje ir gotikiniame rūsyje po ja, stebėti istoriją menančius kamerinius spektaklius, skirtus M. Šlapelienės ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų atminimui. Nustebino kruopštus festivalio rengėjų pasiruošimas ir nuoširdumas. O sykiu neapleido savito „suokalbio“ jausmas – tarsi būtum patekęs į „kito laiko“ erdvę, valandėlei nukeliautum į praeitį ir pavaikštinėtum po kambarius, kuriuose stiprėjo ir brendo tautos laisvės ir nepriklausomybės idėja (neatsitiktinai festivalio globėju tapo 1989-ųjų Lietuvos laisvės vedlys prof. Vytautas Landsbergis).

Taigi, pirmasis festivalis džiugiai įvyko ir pavyko, išsyk tapdamas sostinės kultūros dalimi – ir, kaip sakoma, „gandas paėjo“… Žiūrovai ir svečiai linkėjo tradiciją tęsti, ir štai po metų, antrasis „SALVE!“ – jau „ūgtelėjęs“ ir vėl nudžiuginęs kūrybiškumu bei profesionalumu.

Pavadinimas „SALVE!“ festivalio rengėjų šifruojamas taip: „Su[si]kurk Artistiškai Laisvą Vilniaus Erdvę!“ – laisvės renginyje išties daug. Pirmiausia, dalyvių ir žiūrovų bendravime. Festivalio rengėjai E. Tulevičiūtė, K. Siparis ir pagalbininkai bei Šlapelių muziejaus darbuotojai – nesiskiria su žiūrovais ir svečiais visas tris dienas. Muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė kiekvienam atvykstančiam nuoširdžiausiai pasakoja Šlapelių namo istoriją ir ypatingą Lietuvos šviesuolių poros gyvenimą. Atlikėjai-festivalio dalyviai irgi betarpiškai bendrauja su žiūrovais. Nes vietos Šlapelių namuose nedaug – galerijoje, kur vyksta renginiai, jokių kulisų nėra, pasislėpti nėr kur – tad po spektaklio belieka likti su žiūrovais, išgirsti jų emocijas, šnekučiuotis kiemelyje, kuriame tuojau tave pasodina ir puola piešti karikatūristas, dailininkas Kęstutis Kazys Šiaulytis.

Jis – tarsi festivalio „dvasia“, jau antrus metus stebintis atvykstančiuosius ir piešiantis žiūrovų bei atlikėjų portretus-draugiškus šaržus. O paskui iškabinantis juos muziejaus kiemelyje, kur kiekvienas gali išvysti save. Kaip tikruose namuose, kiemelyje visi gali pasivaišinti arbata su sausainėliais, pažiūrėti atvirukų parodą-konkursą (tęsiančią M. Šlapelienės kadaise leidžiamų atvirukų tradiciją), dailininkės Astos Vilhelminos Gudmundsdottir (Islandija) darbus bei Virginijaus Stančiko specialiai muziejaus kiemeliui sukurtą tapybos darbą-sekretą „Svečiai“. „SALVE!“ koncepcija atspindi būtent Marijos ir Jurgio Šlapelių įvairialypės kūrybos suvokimą – tai ir literatūra, ir teatras, ir muzika, ir vaizduojamasis menas.

Jau į rankas patekęs festivalio bukletas-programa – ypatingas, sumanytas senuoju pageltusio laikraščio stiliumi, kuriame vietoj mūsų laikui būdingų spalvotų reklaminių fotografijų – K. K. Šiaulyčio piešti atlikėjų šaržai-portretai. Festivalio programa pristatoma štai taip: „Prakalba į malonųjį žiūrovą beigi apšvieta apie vyksiančią meniškąją programą ir joje lošiančias ypatas.“ O pirmame „sykį metuose išeinančio laikraščio“ „SALVE“ puslapyje – Jono Basanavičiaus (1851–1927 m.) portretas. Šio Lietuvos patriarcho, šviesuolio, kalbininko ir daktaro atminimui ir skirtas antrasis festivalis, šįmet minimos jo 170-osios gimimo metinės.

Spektaklis „Mano Tėvynė – prie jo širdies…“. Daktaras Jonas Basanavičius – K. Siparis. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Tad festivalio pradžios simbolinė akcija – patriarcho kapo Rasų kapinėse, paminklo bei namo Bokšto g. 2 (kuriame gyveno Jonas Basanavičius) aplankymas. Ir pirmą vakarą – teatro „Arbatvakariai“ spektaklis „Mano Tėvynė – prie jo širdies…“ (rež. E. Tulevičiūtė), sukurtas J. Basanavičiaus gyvenimo motyvais ir pasakojantis apie jo lemtingą meilę čekų vokietaitei Gabrielai Eleonorai Mohl. Teatro „Arbatvakariai“ talentas ir išskirtinumas – betarpiškas ryšys su žiūrovais. Čia nėra tradiciniam teatrui būdingos „ketvirtosios sienos“, jautiesi tarsi sėdėtum su atlikėjais vienoje svetainėje prie židinio ir klausytumeisi artimų bičiulių pasakojimų…

…Video ekrane pasirodo graži jauna moteris, sugrįžtanti iš praeities ir keliaujanti per seną sodą – Eleonora Mohl (akt. Lina Krasnovaitė). Už kadro skamba Eleonoros balsas (įgarsintas E. Tulevičiūtės), prisimenančios savo vienintelę meilę – daktarą J. Basanavičių. Eleonora mirė vos dvidešimt šešerių, tad ji šiame spektaklyje – tarsi grįžtanti į praeitį siela, sustojusi prie mylimojo kapo. Į sceną netrukus įžengia ir pats J. Basanavičius (akt. K. Siparis). Neįtikėtinas persikūnijimas – išties išvysti barzdotą ir mielaširdį daktarą, atvykusį savo svečiams papasakoti apie gyvenimą ir laiką, atverti širdį…

Spektaklio metu ekrane praslenka dokumentiniai J. Basanavičiaus gyvenimo kadrai, scenografija neįmantri – stalelis ir dvi kėdės, ant stalo – istoriją menantys daiktai: monetos, vaistažolių dėžutė, mažas sesers „karstelis“, kurį herojus su meile įdeda į seno stalo stalčių. Ir ankstyvieji obuoliai – J. Basanavičiaus vaikystės „obuolių ridenimo“ žaidimas, kurį pasakotojas pasiūlo pažaisti žiūrovui (pridurdamas apie puikų liaudišką vaistą: „Pauostęs obuolį – pasveiksi“). Ir gimtajame Ožkabalių kaime aptinkami retežėliai ir kantička, kurią irgi gali paliesti kiekvienas veiksmo dalyvis – drauge pagiedoti. Žiūrovai sėdi už ilgos užstalės, tarsi kokioje giminės šventėje – keliauja kartu su pasakotoju į Maskvą (kur J. Basanavičius mokėsi medicinos), vėliau į Prahą, kur ir sutiko nuostabiąją mūzą, su ja kartu – į Bulgariją… Drauge išgyvena Eleonoros Mohl, „gražiausios ir geriausios pasauly“, ankstyvą mirtį, kurios J. Basanavičius ilgėsis visą likusį gyvenimą…

Spektaklis „Mano Tėvynė – prie jo širdies…“. Daktaras Jonas Basanavičius – K. Siparis. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Vakaras-spektaklis negali nejaudinti, regint tokį atviraširdį pasakotoją, riba tarp teatro ir tikrovės išnyksta. Aktorius kalba tarsi savo, tarsi J. Basanavičiaus vardu. Pasakojime nestinga humoro: ekrane pasirodžius J. Basanavičiaus gimnazijos klasės nuotraukai, K. Siparis paklausia: „Na, ir kuris čia aš?“ Kažkas iš žiūrovų sako: „Pats gražiausias!“ „Na, kad pats gražiausias, tai jau aišku! Bet… vis tik, kuris?“

O spektaklio pabaigoje, atlikėjui palikus sceną, iš tamsos pasigirsta balsas: „…Devintųjų nepriklausomybės metų minėjimo dieną, 18 val. 50 min. mirė daktaras J. Basanavičius…“ Ekrane – dokumentiniai išlikę J. Basanavičiaus laidotuvių kadrai. Ir prie jo kapo vėl stovinti jaunutė E. Mohl, sugrįžtanti čia vėl ir vėl, nes „mano tėvynė – prie jo širdies…“… Po spektaklio abu aktoriai (K. Siparis ir L. Krasnovaitė-Siparienė), scenoje nesusitikę spektaklio metu, išeina kartu nusilenkti žiūrovams. Vaidinime, regis, jokių įmantrybių, bet nuoširdu ir gilu – nūdienos teatre išties reta ir jau retro tapusi vertybė.

Dar vienas spektaklis, padovanotas „Arbatvakarių“ teatro – „Aitvarų lauktuvės“. Dviejų personažų – „senjorų“ (aktoriai Kristijonas Siparis ir Virginija Kuklytė) dialogas, bylojantis apie praeinantį laiką, sukurtas kitos istorinės asmenybės – Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio dukters Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės prisiminimų motyvais. Čia vėl žiūrovus džiugina charizmatiškasis K. Siparis ir žavioji spektaklio „primadona“ – V. Kuklytė, akimirksniu persikūnijanti ir į pasipiktinusią močiutę, ir į vaiką, ir į romantišką damą iš nostalgiškos praeities…

Spektaklis „Aitvarų lauktuvės“. Aktorė Virginija Kuklytė. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Spektaklis „Aitvarų lauktuvės“. Virginija Kuklytė ir Kristijonas Siparis. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Apie J. Basanavičiaus darbus bylojo teatro „Labas“ spektaklis „Apie vėles, žemėj klajojančias“, sukurtas pagal J. Basanavičiaus ir N. Vėliaus surinktas ir užrašytas mitologines sakmes (J. Basanavičius savo rinkinį „Iš gyvenimo velnių ir vėlių“ paskyrė būtent mylimajai E. Mohl). Jame netrūko humoro ir liaudiško „siaubo“, prijaukinto charizmatiškų aktorių Neringos Varnelytės ir Vitalijos Mockevičiūtės (joms atitarė muzikantai Darius Mockevičius ir Paulius Kovalenko). Festvalio metu vaikams skirtoje programos dalyje taip pat buvo pasekta J. Basanavičiaus surinktos tautosakos motyvais sukurta pasaka „Stebuklinga pati“ („Stalo teatras“). Ją aktorė ir režisierė Saulė Degutytė išradingai interpretavo, pasitelkdama „magnetines lėles“, veikiančias ant šaldytuvo durelių. Po spektaklio ir mažieji žiūrovai turėjo galimybę patys pasigaminti magnetinę lėlę.

Rašytoją Joną Biliūną (jo žmona Julija Biliūnienė-Matijošaitienė draugavo su Marija Šlapeliene ir lankydavosi jos namuose) priminė spektaklis „Laimės žiburys. Daugtaškis“, sukurtas aktorių ansamblio „Degam“ (aktoriai Jovita Jankelaitytė, Šarūnas Gedvilas, Rokas Petrauskas, režisierius G. Liutkevičius) – tai jaunosios kartos žvilgsnis į J. Biliūno kūrybą, pasitelkiant šiuolaikinio žmogaus pamąstymus: kas yra tikroji laimė, o kas – šiuolaikinių medijų deklaruojamas iliuzinis „laimės įvaizdis“ ir kokios žmonių baimės trukdo jiems kopti į „laimės žiburį“? O moterų rašytojų G. Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Žymantienės-Žemaitės gyvenimus, taip pat lietuviškos dramaturgijos ištakas priartino edukaciniai vaidybiniai filmai „Graži prigimties daina“ ir „Prakalbome. Amerika pirtyje“ (apie pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 1899 m. gimimą). Juos sukūrė aktorių iš Panevėžio – mamos ir dukters (Eleonoros Matulaitės ir Eleonoros Koriznaitės) – duetas.

Be dėmesio neliko ir patys mažiausi žiūrovai, dalyvavę koncerte „Aštundienis“, kurį sukūrė aktorės Saulė Sakalauskaitė ir Greta Šepliakovaitė (teatras „Pradžia“) – apie dieną, kurios kalendoriuje labai trūksta visiems…

Koncertas vaikams „Aštuntadienis“. Aktorės Saulė Sakalauskaitė ir Greta Šepliakovaitė su žiūrovais. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Paskutinis festivalio spektaklis – „Poetė“ („Solo“ teatras) buvo skirtas prieštaringas diskusijas tebekeliančios asmenybės, poetės Salomėjos Nėries gyvenimui ir kūrybai. Aktorei Birutei Mar (ir šių eilučių autorei) buvo išties džiugu festivalį pabaigti S. Nėries poezijos gaida, taip pat priminti jos nevienareikšmį likimą. Pasak po spektaklio priėjusių žiūrovų ir svečių, S. Nėries gyvenimo atgarsiai paskutiniąją „SALVE!“ dieną buvo tarsi simboliški: prisiminti poetės likimą tampa vėl savaip aktualu šiandien – kuomet taip aštrėja žmonių susipriešinimas. Ir spektaklio „žinutė“ privertė suklusti: ne teisti, bet priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra – pamėginti jį suprasti. O taip pat – klausytis savo širdies, išlikti savimi. Nes gyvenimas toks trumpas… „Kas gi pasaulis? Tik kibirkštėlė… Kas gyvenimas mūsų? Tik valandėlė…“ – rašė dienoraštyje keturiolikmetė S. Nėris.

…

Festivalių sėkmė – tai ir jų sukurta atmosfera arba tai, kas vyksta „aplink“ pagrindinius renginius. Ją kūrė minėtos parodos, pokalbiai, piešimo pleneras kiemelyje… Taip pat į gatvę iš Šlapelių namų sklindanti bosanovos muzika, atliekama Vytauto Mikeliūno, Domanto Slipkaus ir Vyčio Nivinsko. Ir Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įrašyti garsai ir vaizdai…

Gatvės teatro pasirodymas „Arrived“. Aktoriai Jūratė Širvytė-Rukštelė ir Adrian Schvarzstein. | Rūtos Krasnovaitės, Kristijono Sipario, Birutės Mar nuotr.

Dar vienu linksmu už namo-muziejaus sienų vykusiu festivalio „akcentu“ tapo improvizuotas gatvės teatro pasirodymas „Arrived“, sukurtas lietuvės choreografės, šokėjos ir režisierės Jūratės Širvytės-Rukštelės bei jos partnerio Adrian Schvarzstein – argentiniečių kilmės ispanų aktoriaus, komiko, cirko ir teatro režisieriaus, žinomo pasaulyje „gatvės teatro“ kūrėjo. Festivalio svečiai Pilies gatve sekė paskui du atvykėlius „iš praeities“, vilkinčius XX a. pradžios drabužiais, nešinus senais lagaminais (iš kurių sklido žavinga retro muzika). Jiedu išlipo pro Šlapelių namo langą (lyg kokie F. Felinio filmo personažai) ir pateko į „ateitį“… Su džiūgaujančia žiūrovų minia iš paskos du keistuoliai iš praeities žingsniavo Pilies gatve iki Rotušės, švelniai provokuodami praeivius ir dovanodami jiems džiugias staigmenas – pavyzdžiui, padengdami stalelį gatvėje ir nuo kito kavinės stalelio „paskolindami“ butelį vyno. Iš parko suolelio suimprovizavę „masažo stalą“ ir atlikę praeiviui „raminantį seansą“. Užtvėrę kelią skubančioms mašinoms arba – atidarę mašinos dureles ir šiltai apkabinę nustebusį vairuotoją. Apglėbę ir gintarinių papuošalų pardavėją Pilies gatvėje, o prie jos kojų kreida ant grindinio užrašę, kad šiandien gintarai dalijami nemokamai! („Today gratis!“)… Arba net paskanavę garnyro iš kavinėje pietaujančios damos lėkštės mažomis, iš užančio ištrauktomis savo šakutėmis.

Apspitę aktorius žiūrovai su nuostaba laukė, kaip gi praeiviai reaguos į linksmas ir subtilias jų provokacijas. Vieni į akciją įtraukti dalyviai piktinosi, kiti šypsojosi arba pratrūkdavo juoku. Minia džiūgavo. Nejučia pagalvojau: juk šios akcijos atlikėjai, vilkintys istoriniais kostiumais, prie Vilniaus senamiesčio architektūros labiau dera, nei mūsų – šiandieninių žmonių – minia!

Na ir, paskutinis „SALVE!“ vakaras: dalyvių ir svečių kelionė iš Šlapelių namų-muziejaus į „Senatorių pasažą“ Dominikonų g. 11 (kur ir buvo M. Šlapelienės puoselėjamas knygynas). Tuo pačiu keliu, kuriuo kadaise Marija kasdien žingsniavo Vilniaus grindiniu… Čia, prigužėjusiame svečių ir žiūrovų kiemelyje – iškilminga uždarymo ceremonija su flamenko šokio improvizacija „Marijos prisikėlimas“, skirta M. Šlapelienei (atliko solistė Agnė Pakarklienė, flamenko klubas „Tientos“). Po jos, ligi žvaigždėtos nakties – koncertas „Džiazo klasika ir improvizacijos“, kurioje skambėjo Vytauto Labučio, Eugenijaus Kanevičiaus ir Arkadijaus Gotesmano bei saksofonų kvarteto „Keturi vėjai“ atliekama muzika…

Stebint festivalio renginius, žiūrovus, įkvepiančią atmosferą – kilo mintis, jog festivalis galėtų plėstis ir tapti nebe „vieno Vilniaus namo“ istorija, bet galbūt ir kūrėjų kelione – iš vieno istorinio namo į kitą… Gal ir ne tik Vilniaus. Juk tiek turime Lietuvoje šviesuolių, kurių gyvenimus verta prisiminti ir prikelti šiandien, semtis iš jų išminties ir įkvėpimo savo kūryboje…

To ir norėtųsi palinkėti „SALVE!“ kūrėjams – kad jų sumanyta Vilniaus kultūros šventė tęstųsi ir kitąmet, kad plėstųsi jos geografija, atsirastų vis naujų rėmėjų, o sykiu – kad išliktų tokia pat šviesi ir subtili festivalio „aura“, vis naujus istorinius klodus atveriantis festivalio turinys.

SALVE – kūrybai, Vilniaus miestui ir puikiam, sostinei labai reikalingam festivaliui!

2021 m. rugpjūtis

Tekstas publikuotas kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ Nr. 27 (1392), 2021-09-10