Vytautas Anužis – Mustafa Mondas, Matas Sigliukas – Laukinis Džonas. „Puikus naujas pasaulis“. Rež. Gintaras Varnas. VJT. 2021 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Valstybiniame jaunimo teatre rugsėjo 3 d. įvyko režisieriaus Gintaro Varno naujausio spektaklio „Puikus naujas pasaulis“ premjera. Tai vieno svarbiausių XX a. anglų literato, ryškios meno, kultūros asmenybės Aldouso Huxley‘io to paties pavadinimo distopinio romano inscenizacija. Premjeros akivaizdoje – pokalbis su puikaus naujo pasaulio Valdytoją Mustafą Mondą įkūnijančiu aktoriumi Vytautu Anužiu.

– Gerbiamas Vytautai, Jūsų pirmasis vaidmuo Jaunimo teatre, kaip jaučiatės?

–  Puikiai. Jaunimo teatro pastate Jepichodovą vaidinau Kristiano Smedso spektaklyje „Vyšnių sodas“ (Teatro informacijos ir edukacijos centro ir „Kristian Smeds Ensemble“ projektas, 2008–2010). Šiame teatre dirba mano mylimi, gerbiami aktoriai. Daug jaunų žmonių iš akademijos. Jovita Jankelaitytė, Sergejus Ivanovas, Dovilė Šilkaitytė – žmonės, su kuriais esame vaidinę, su kitais susitinkame filmuojantis. Koridoriuose prasilenkiu su Aleksu Kazanavičiumi, kuris man itin brangus.

Jaunimo teatras – legendinis Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus teatras. Prisimenu seniai žiūrėtus jų spektaklius, taip pat savo gastroles, Jaunimo teatre vaidintą Praną Žarėną „Jasone“ (rež. Algirdas Latėnas, KDT, 1993). Tai graži, maloni vieta. Labai gera atmosfera. Šilti santykiai. Visi teatro padaliniai  dirba puikiai. Tai dar vienas teatras mano kūrybinėje biografijoje.

–  Gintaro Varno „Puikiame naujame pasaulyje“ įkūnijote jo Valdytoją – Mustafą Mondą. Papasakokite, kas jis.

–  Mustafa Mondas – labai įdomus personažas. Jis apima visas idėjas, iš kurių Huxley‘is konstruoja utopinį pasaulį. Visada stengiuosi, kad mano kuriami vaidmenys būtų gyvi, o ne idėjiniai schemų įsikūnijimai, funkcionuojantys dramaturginėje medžiagoje.

„Puikus naujas pasaulis“. Režisierius Gintaras Varnas. Valstybinis Jaunimo teatras. 2021 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Mondas ilgą laiką keitėsi manyje. Pagrindinės jo charakterio ir ideologijos nuorodos – Mondo atsivėrimo scenoje su Laukiniu Džonu, Bernardu, Votsonu. Ten išsakytos mintys leidžia suvokti Mondą kaip žmogų, asmenybę, o ne kaip vienplanį funkcionierių valstybės veikėją. Jis sako: „Kadaise buvau visiškai neblogas fizikas. Gal net pernelyg neblogas, nes labai greitai supratau, kad visas mūsų mokslas tėra virimo knyga, kurioje išdėstyta tradicinė virimo teorija niekam nevalia suabejot, o prie receptų sąrašo nieko nevalia pridėti be vyriausiojo virėjo leidimo. Dabar aš esu vyriausias virėjas. Bet kadaise aš buvau tik smalsus indų plovėjas. Pamėginau virti savarankiškai. Netradiciškai, neleistinai. Tai yra: užsiimti tikruoju grynuoju mokslu… Man leido pasirinkti – arba tremtis į salą, kur aš galėsiu tęsti grynojo mokslo studijas, arba tarnyba pasaulio valdytojų taryboje su perspektyva ateityje užimti vyriausiojo Valdytojo postą. Aš pasirinkau antrą. Kartais dėl to gailiuosi… Tarnauti laimei, ypač kitų žmonių laimei – ne savo, – yra daug sunkiau negu tarnauti tiesai, ypač jeigu netarnauji aklai.“

Spektaklyje ne vienas Mondo monologas, bet šis ypač svarbus: jame Mondo pasirinkimo drama  – vos ne kaip religijoje, – atsisakyti pasaulietinio gyvenimo vardan Tiesos arba tarnystė Pasauliui ir žmonėms. Šis likimo jam skirtas išbandymas paliko neišdildomą žymę. Mondas visą gyvenimą prisimena turėtą pasirinkimo galimybę. Nepaisant vidinių prieštarų, jis kaip karys tarnauja savo pasirinkimui – tarnauja kitų žmonių laimei. Aišku, galima suprasti kitaip ir sakyti, kad žodžiai: „Aš tarnauju kitų žmonių laimei“ – tėra demagogija, bet tokia Mondo interpretacija būtų gana primityvi. Ir kiti Huxley’io tekstai, kuriuose veikia Mondas, leidžia manyti jį esant intelektualų žmogų, kuriam nesvetimas humoro jausmas, saviironija, improvizacijos azartas. Juk kiek daug galime prisiminti asmenybių, tarnavusių rėžimui, kokiai nors idėjai ir patyrusių praregėjimus, išgyvenusių moralinius, dvasinius virsmus.

Pavasarį Jaunimo teatre rodėme „Puikaus naujo pasaulio“ eskizą: tada Mondas buvo pernelyg dramatiškas, gal netgi tragiškas, aiškinantis pasauliui savo dramą. Negerai jaučiausi, nes tai buvo netiesa. Ėjo laikas ir aš suvokiau, jog Mondas yra ne tokios moralės žmogus, kad aiškintų kitiems savo pasirinkimus ir jaudintųsi dėl aplinkinių vertinimų. Jo konfliktas yra vidinis, gilus. Ir tas monologas yra grynai asmeninis atsivėrimas pačiam sau, o ne teisinimasis prieš kitus. Tai jo akistata su pačiu savimi. Atrodo: paprasti dalykai, bet kol atrandi ir pasuki kita linkme… O dar, prisimenant kaip Mondas keitėsi… Pačioje repeticijų pradžioje jis buvo labai „savas-paprastas“. Ir vaidinti taip lengva – tekstų „paklodės“ tik eina, visi viską supranta… Bet yra tiesos „cerberis“, kuris nepaleidžia ir neatleidžia: „Ne tai! Nei tu džiūgauk, nei ką – ne tai! Nepraeisi!“ Ačiū Dievui, tai suveikė ir apėmė vidinis azartas – noriu surasti Mondo tiesą. Atsiverdami saugome savo dvasią, nes yra dalykų, kurių ji, vadinasi ir tu, tiesiog negali ištverti, iškęsti – numirsi nuo galingo smūgio begalvodamas. Taip ir šiuo atveju. Mondas peržiūri visa tai, ką padarė saugodamas savo dvasią, ir drauge skatina save eiti pasirinktu keliu. Nes jeigu sustos – mirtis. Nuo galingo praregėjimo smūgio.

„Puikus naujas pasaulis“. Režisierius Gintaras Varnas. Valstybinis Jaunimo teatras. 2021 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Puikus naujas pasaulis“. Režisierius Gintaras Varnas. Valstybinis Jaunimo teatras. 2021 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Visur rankioju trupinius Mondui. Pats Huxley‘is gi yra iš kultūrinio elito giminės. Kelios kartos motinos ir tėvo linijose – žymūs rašytojai, dailininkai, mokslininkai, daug davę savo laikui. Huxley‘is studijavo Itono koledže, kuris minimas knygoje, vėliau pats jame dėstė prancūzų kalbą. Jo mokinys – George Orwellas. Huxley‘is – nepaprastai įdomi asmenybė. Išvažiavęs į Ameriką, susidomėjo Rytų išmintimi, dvasinėmis praktikomis, bendravo su Krishnamurti, vėliau dalyvavo atliekant įvairius bandymus su psichotropiniais vaistais – meskalinu, aprašė tai eseistiniuose tekstuose „Suvokimo durys“ (“Doors of Perception”), „Dangus ir pragaras“ (“Heaven and Hell”)

Huxley‘į traukė mistinis pasaulis, žmogaus sąmonės paslaptys, labai giliai buvo į tai pasinėręs. Nors save laikė agnostiku! Rašytojų kūriniuose yra daug jų pačių asmenybės. Ir tai, kuriant Mondą, buvo svarbu.

– Huxley‘is laikomas tikriausiu vizionieriumi. Jūsų matymu, kiek dabartyje esama, kiek dabartis artima, o gal jau virtusi tuo puikiu nauju pasauliu?

– Utopijas žmonės rašė nuo seniausių laikų. Legenda apie Atlantidos salą, jos apraiškos pasirodo jau nuo Antikos – Platono „Valstybė“, vėliau – XV a. Thomo More‘o garsioji „Utopija“. Kai kurie literatūros tyrinėtojai sako, kad šių laikų valstybių konstitucijas… galima priskirti utopijoms! Jos parašytos utopiškai!

Visais laikais žmogus turėjo svajonę, kuri skatina mąstyti, ieškoti, bandyti. Jos kryptis aiški – rojaus sukūrimas Žemėje. Graikų kalba utopija reiškia „idealu“, lotyniškai – „neegzistuoja, nėra“, taigi tokia ideali neegzistuojanti vieta. Tačiau utopijų kūrimas, tikint žmonijos pažanga, bandant sutvarkyti visuomenę, turbūt yra prasmingas. Bet rojaus Žemėje nėra.

Dovilė Šilkaitytė – Linda. „Puikus naujas pasaulis“. Rež. Gintaras Varnas. VJT. 2021 m. | D. Matvejevo nuotr.

Nesu utopijų žinovas, tačiau besigilindamas supratau, kad būtinoji utopijos egzistavimo sąlyga – nekintanti konstrukcija.  Huxley‘io „Puikiame naujame pasaulyje“ Mondas nuolat kartoja: „Pastovumas, pastovumas, pastovumas“. Viename monologe jis sako: „…tie vargšai, gyvenę prieš Fordo erą, – prieš atsirandant tam naujajam pasauliui, – buvo ir pamišę, ir nedori, ir nelaimingi. Jų pasaulis neleido jiems į gyvenimą žiūrėti lengvai, neleido būti sveikiems ir laimingiems, vertė juos visą laiką jaudintis. O kai žmogus jaudinasi, ir dar vienas, atskirtas nuo kitų, ar jis gali būti pastovus? Pastovumas, pastovumas, pastovumas. / Civilizacija susideda tik iš pastovių visuomenės narių.“ Kalbėdamas apie mokslą, Mondas taip pat akcentuoja pastovumą:  „Permainos yra grėsmė pastovumui. Todėl labai dažnai mes ir mokslą turime traktuoti kaip priešą ir laikyti jį prirakintą geležine grandine ir su antsnukiu – netgi mokslą. Mokslą, kuris gali sugriauti savo paties padarytą gerą darbą. Štai kodėl mes taip ribojame mokslinių tyrimų mastus ir leidžiame mokslui užsiimti tiktai kasdienėmis, neatidėliotinomis problemomis. Pastovumas, pastovumas, pastovumas.“

Pastovumas yra vienas tų dalykų, kuriam reikalingos aukos. Kad visuomenė būtų pastovi, reikalinga auka. Viename pirmųjų susitikimų su Laukiniu Džonu, kada jis ištaria: „Otelas“ geresnis už tuos jūsų jutiminius kinus.“ Mondas pritaria: „Žinoma, kad jis yra geresnis. Bet tokią kainą mes turėjome sumokėti už pastovumą. Mes turėjome rinktis tarp visuotinės laimės ir tarp to, ką anksčiau vadino didžiuoju menu. Mes paaukojome didįjį meną. Vietoj jo turime jutiminį kiną ir kvapų vargonus.“  Džonas klykia: „Betgi jie nieko neduoda.“ „Duoda, – Mondas aiškina, – patys save ir daug malonių pojūčių publikai.“

Ar mes ne ten einame? Aišku, kad ten. Čia ir yra tas Huxley‘io pranašiškumas – nežmoniškas! Viskas dabar – švelniai, maloniai, lengvai, patogiai. Netgi moralinės nuostatos, bendravimo normos visuomenėje yra nuolaidžiaujančios, „patogios“. Negalima sviest pirštinės niekšui. Negalima jo netgi pavadinti tikruoju vardu. Apkaltintas bus ne jis, o tas, kuris ištarė tą žodį. Vengiama konflikto, dėl patogumo aukojama tiesa. Taip kalba Mondas: „Visuomenei nereikia jūsų kilnumo ir didvyriškumo. Čia politinio nemokšiškumo simptomai. Gerai sutvarkytoje visuomenėje nėra progos pasirodyti kilniu arba didvyrišku. Tik ten, kur karai, kur konfliktai tarp pareigos ir tarp jausmo, kur reikia ginti savo mylimus žmones, ten, kur reikia spirtis pagundoms, – ten galbūt jūsų kilnumas ir didvyriškumas gali turėti kažkokią prasmę. Pas mus nėra konfliktų. Pas mus nėra karų. Mes dedame visas pastangas, kad niekas per daug neįsimylėtų. Todėl, kad aistra ir neurastenija gimdo nepastovumą. Nepastovumas – grėsmė civilizacijai, o civilizacija neįmanoma be daugybės malonių ydų. Jeigu kas nors blogai, visuomet yra soma.“ Huxley‘io „Puikiame naujame pasaulyje“ visas problemas išsprendžia soma.  „Soma yra idealus narkotikas, turintis visus svaigalų ir krikščionybės privalumus, ir neturi nė vieno iš jų trūkumų. Bent jau pusę moralės  visada gali nešiotis buteliuke.“

Matas Sigliukas – Laukinis Džonas. „Puikus naujas pasaulis“. Rež. Gintaras Varnas. VJT. 2021 m. | D. Matvejevo nuotr.

Štai toks pasaulis pastatytas ant pastovumo ir permainų baime pagrįstos valdžios. Paskutiniame pokalbyje Džonas klausia: „Paaukojot meną, paaukojot mokslą, ką dar paaukojot?“ Mondas atsako: „Religiją, žinoma. Buvo tai, ką vadino Dievu.“ Parodo Naująjį ir Senąjį Testamentą. „Mano  seife yra Dievas, o ant lentynų – Fordas.“  Mondas – Pasaulio Valdytojas, leidžiantis įstatymus, todėl gali slapčia skaityti Shakespeare‘ą, Senąjį Testamentą ir visus kitus didžiuosius kūrinius.

Mondas cituoja vieną religinį traktatą: „Mes nepriklausome sau patiems, kaip mums nepriklauso tie daiktai, kuriuos mes turime. Mes savęs nesukūrėme. Mes sau ne šeimininkai. Mes esame Dievo nuosavybė. Argi šitokia mintis negali teikti laimės ir paguodos? Argi mintis, jog mes priklausome patys sau, galėtų teikti mums laimę ir paguodą? …Nuo Dievo gali nepriklausyti tik jauni ir klestintys; viso gyvenimo nepriklausomas nuo Dievo – nenugyvensi.“ Mondas prieštaraudamas sako: „Bet mums jaunystės ir klestėjimo užtenka iki gyvenimo pabaigos. Kas iš to seka? Ogi tai, kad mes galime nepriklausyti nuo Dievo. „Religinis jausmas atlygins visus mūsų praradimus.“ Bet mes nieko neprarandame, tad ir atlyginti nėra ką; religinis jausmas nereikalingas. Ir kam mums ieškoti jaunystės aistrų pakaitalo, jei mūsų aistros niekada nesibaigia? Kam mums ramybė, jeigu mūsų protas ir mūsų kūnas gali džiaugtis aktyvia veikla iki gyvenimo pabaigos? Kam mums paguoda, jeigu mes turime somą? Kam mums tvirta atrama, jei mes turime tvirtą visuomenės santvarką?“ Laukinis Džonas klausia: „Tai ką, jūs galvojat, kad Dievo nėra?“ Mondas atsako: „Ne, aš vis dėlto galvoju, kad yra. Bet tik įvairiais laikais įvairiems žmonėms jis pasireiškia įvairiais būdais. Pavyzdžiui, prieš mūsų erą jis pasireiškė esybe, aprašyta šitose knygose. O dabar…“ Visas drebėdamas Džonas klausia: „O dabar, dabar?“ „O dabar jis pasireiškia savo nebuvimu. Tarsi jo visai nebūtų…“

Ant pastovumo altoriaus sudėtos aukos: mokslas, didysis menas, Dievas. Sukurtas puikus naujas pasaulis,  kuriam Laukinis Džonas skiria įvertinimą: „Čia viskas pernelyg pigiai kainuoja, dėl įvairumo jums labai praverstų kas nors su ašaromis, argi neprasminga patirti pavojus?“ Mondas atsikerta: „Kas be ko, dėl to mes laikas nuo laiko žmonėms stimuliuojame antinksčius.“ Ir paaiškina: „Tai būtinoji geros sveikatos sąlyga. Todėl mes įvedėme AAP gydymo kursą.“ „AAP? “– klausia Džonas. „Audringos aistros pakaitalas. Reguliariai, kartą per mėnesį. Žmogaus organizmą prisotiname adrenalino. Tai fiziologinis baimės ir įniršio ekvivalentas. Visas tonizuojantis žudomos Dezdemonos ir žudančio Otelo jausmų poveikis – be jokių nepatogumų.“ Džonas sako: „Bet mums patinka nepatogumai.“ Mondas jam: „O mums nepatinka. Mums mieliau gyventi komfortiškai.“ Džonas sako: „Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.“ Mondas klausia: „Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas?“ „Tebūnie taip. Reikalauju,“ – atsako Džonas. O Mondo ištartis – tarsi sąšauka su jo dramatiškuoju gyvenimo kelio pasirinkimu: „Gerai, tada prisidėkite teisę į senatvę, į bejėgiškumą, į bjaurumą, į sifilį, į vėžį, į nuolatinę baimę dėl rytdienos, į baimę apsikrėsti virusais ir beprotišką baimę paskutinę savo gyvenimo valandą išgyvenant dvasios ir kūno skausmus.“ „Tada reikalauju jų visų,“ – pakartoja Džonas. Mondas jam: „Ką gi, labai prašom.“ Taip baigiasi Mondo ir Laukinio Džono pokalbis. Galbūt  tai  Huxley‘io aliuzija į Poncijaus Piloto pokalbį su Kristumi.

Matas Sigliukas – Laukinis Džonas. „Puikus naujas pasaulis“. Rež. Gintaras Varnas. VJT. 2021 m. | D. Matvejevo nuotr.

Labai daug įdomių, provokatyvių minčių, svarbu, kad jos nuskambėtų, skatintų žiūrovą mąstyti. Vaikštinėdamas po nuostabų naują pasaulį, lyg kalifas  Harunas al Rašidas Wilhelmo Hauffo pasakose, Mustafa Mondas klausinėja sutiktųjų ir pats duoda jiems atsakymus: „Ar jūs žinote, ką reiškia turėti gyvavedę motiną? Ar žinot, ką reiškė gyventi šeimoje? Žinot, kas tai buvo gimtieji namai?  Psichologiniu požiūriu tai buvo atmatų duobė, triušių urvas, dvokiantis perdėtu dvasingumu. Motina kaip pamišusi užguldavo vaikus (nuosavus, jos pačios pagimdytus!), kaip katė kačiukus, tiktai katė, mokanti kalbėti: „Ach, mano vaikeli, tu mano vienintelis, prigludai prie mano krūtinės!”, – net šiurpas nukrato. Pasaulis knibždėjo tėvų, vadinasi, ir kančių; pasaulis knibždėjo motinų, vadinasi, iškrypimų, pradedant skaistybe, baigiant sadizmu; knibždėjo brolių ir seserų, dėdžių, tetų, vadinasi, pamišimų ir savižudybių. Bet buvo dar vyrai ir žmonos, ir… mylimieji – vienpatystė ir… romantiški santykiai. Žodžiu, šeima.“

Mondo apmąstymų kelionės į praeitį iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti reikalingos kaip agitacinės pamokos, kaip prevencija,  skirta jaunajai kartai. Bet, manau, kad jos kaip gelbėjimosi ratas pačiam Pasaulio Valdytojui, visą savo gyvenimą ieškančiam patvirtinimų, kad ir jo pasirinkimas, ir sukurtas pasaulis yra teisingas ir optimalus kelias jam ir žmonijai.

Dar svarbus Huxley‘io švelnus humoro jausmas. Personažų vardai yra kombinacijos: Linaina Kraun – tai ar karalienė, ar karūnuotas Leninas; Fani Kaplan – Fania Kaplan, moteris, šovusi į Leniną. Mustafa Mondas taip pat yra kombinacija. Mustafa – aliuzija į Turkijos lyderį, pirmąjį prezidentą Mustafą Kemalį Atatiurką, kreipusį turkų tautą pasaulietiškumo linkme; Mondas – Alfredas Mondas, žymus Anglijos finansininkas, stambaus kapitalo interesų gynėjas, kovotojas prieš darbininkų judėjimą. Taigi po švelnia ironija slypi gilus socialinis ir psichologinis turinys.

– Jau kurį laiką teatro scenose įkūnijate idėjinius, humanistines vertybes manifestuojančius veikėjus, šį kartą yra priešingai. Kaip Mustafa Mondas gimsta Jumyse? Kaip ir kiek jis veikia, turi įtakos Jūsų asmenybei?

– Žmogiškumo, žmogaus gyvenimo prasmės patirtys, įgytos kuriant kitus personažus ar įgytos tiesiog gyvenant, žinoma, niekur nedingo – jos kaip atskaitos taškas. Mustafos Mondo tema – didžiosios žmogaus gyvenimo klaidos suvokimas ir jo atmetimas, ieškant išteisinimo ir tiesos pamato, kad galėtum gyventi toliau. Didžioji tavo gyvenimo abejonė. Klausimai, į kuriuos atsakymai – tavyje ir kurie tavo gyvenimo siužeto nepakeis – laikas neleidžia.

Režisierius Gintaras Varnas | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Gintaras Varnas labai nuosekliai, giliai motyvuotai sukūrė inscenizaciją, išdėliojo Mondo at(si)vėrimo dureles. Tai labai padėjo. Niekada nebūna taip, kad nemylėčiau savo personažo. Niekad. Jeigu tau jis netampa artimas, reiškia, tu „prašovei“ – nesupratai, neatradai jo tiesos. O atradai – tada vertė! Džiaugiuosi susitikimu su Mondu, jis bus tarp man brangių vaidmenų.

– Kaip minėjote, Huxley‘io „Puikiame naujame pasaulyje“ atsisakyta didžiojo meno. Jūsų patarimas, ką daryti mums, kad netaptume puikaus naujo pasaulio gyventojais? 

– Atsakymai Huxley‘io kūrinyje. Susitikime su studentais Mondas klausia: „Atsimenat turbūt visi tą puikų ir įkvėptą mūsų Viešpaties Fordo posakį: „Istorija – tai paistalai.“ Ir mokiniai pakartoja: „Istorija – tai paistalai.“ Mondas mosteli ranka ir: „Sudie senove, sudie Harapa, sudie chaldėjų Ūrai; brūkšt tarsi voratinklius, o tie voratinkliai, tai – Tėbai ir Babilonas, Knosas ir Mikėnai. Brūkšt – ir prapuolė Odisėjas, Jobas, Jupiteris, Buda ir Jėzus. Brūkšt – nebeliko tų senovės pelenų, vardu Atėnai, Roma, Jeruzalė, Vidurinioji Karalystė. Brūkšt – ir vieta, kur buvo Italija, ištuštėjo. Brūkšt – nušluotos katedros; brūkšt – sudie, „Karaliau Lyre“, sudie, Paskalio mintys, sudie, „Requiem“, sudie, Simfonijos.“ Nušluotas visas protėvių palikimas, kurtas palikuonims tūkstantmečiais. Karas, kaip Senojo laiko palikimas, sukėlęs visuotinę suirutę, privertė Pasaulio galinguosius ieškoti kardinalių sprendimų, kaip žmonija gyvens toliau. Ir po ilgų naujo kelio ieškojimų apsispręsta: atsisakyti Gyvavediško dauginimosi ir Praeities. Kokia subtili ironija ir švelni kančia Huxley’io žodžiuose, suprantama tik juos tariančiajam Mondui: „Buvo deginamos visos knygos, išleistos iki Fordo, buvo uždaromi muziejai, sprogdinami praeities paminklai. Buvo dar toks žmogus, vardu Shakespeare‘as. Jums, aišku, šitas žodis nieko nesako. Buvo dar krikščionybė. Nepakankamo vartojimo etika ir filosofija. Nupjovėme visiems kryžiams viršūnes ir padarėme juos raide „T“. Dabar turime Pasaulio valstybę. Kasmet švenčiame Fordo dieną, rengiame giesmių vakarus ir vienybės pamaldas.“

Atsisakykit praeities ir didžiausiais žingsniais atkeliausit į tą naująjį pasaulį. Todėl, kad praeities žinojimas ne tik leidžia žmogui matuoti, vertinti dabartį, bet gilinimasis ir gyvenimas su praeitimi teikia žmogaus smegenims nuolatinio darbo, skatina, verčia mąstyti. Skaityti, žinoti ir atsiminti – lavinti atmintį yra darbas. Neišsilavinęs žmogus atmintį apskritai išbraukia – net vakarykštę, nes tai yra procesas, reikalaujantis energijos, tavo sąmoningo darbo, eikvojimosi. Mes visi nuodėmingi. Tačiau baisiausia, kai darai nuodėmę prieš save ar prieš Dievą ir neprisipažįsti, bandai pabėgti. Niekur nepabėgsi. Dar blogiau, kai nebesugebi suvokti, kad elgiesi blogai. Tada belieka sakyti: atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro.

Neleist praeities užmušti, neleist meluoti apie praeitį. Praeities buvimas dabartyje reikalauja pastangų, vadinasi, reikia netingėti. Tingėsi ir papulsi į tą pseudolaimės pasaulį. Neveltui tinginystė yra viena iš  didžiųjų nuodėmių. Atrodo, nekaltas dalykas, o iš tiesų pasekmės baisios.

– „Puikiame naujame pasaulyje“, galima sakyti, paneigta senatvė. Kaip tai keičia žmogaus būtį apskritai?

– Pradėsiu atsakymą Mondo žodžiais: „Išspręsti senatvės problemas nebuvo sunku – magnio druskos vonios, lytiniai hormonai, kraujo perpylimas. Tais negerais laikais, kada senukai įsikniaubdavo į religiją, į knygas, netgi į mąstymą, mūsų vyresnieji sėkmingai sau poruojasi todėl, kad paėmei somos pusę gramo – sutrumpinai darbo dieną; gramas – tu šventi visą savaitgalį; du gramai – nukels tave į spalvingą rytietišką sapną; trys gramai – tamsioje mėnulio amžinybėje, bet visuomet gali sugrįžti ir, atradęs tvirtą kasdienybės fundamentą, gali lakstyti nuo vienos stangrios merginos prie kitos, nuo vieno jutiminio kino prie kito.“

Šita visuomenė – amžinai jauna. Jeigu įsileisi senatvę į tokią visuomenę, ji bus priversta jaudintis: dėl senstančio tėvo arba motinos; dėl senstančio savęs paties. Jaudinimasis visada yra konfliktas – arba su savimi, arba su kažkuo kitu. O konfliktų būti negali – jie grėsmė pastovumui. Amžinoji konstanta turi išlikti. Civilizacijos pamatas yra pastovumas. Todėl senatvė yra eliminuojama. Lietuvių kalboje žodis „pastovumas“ lyg ir neturi filosofinio užtaiso. Iš pradžių atrodo nieko ypatingo, bet paskui supranti, kad pastovumas Huxley‘io išrašytame pasaulyje yra visa ko pamatas. Utopijos konstrukcijoje išmestas vystymasis, nes tai yra tam tikras pokytis, ir tada konstrukcija yra nebe ta, ji jau kita. Utopinis pasaulis yra nekintamo modelio.

Matas Sigliukas – Laukinis Džonas, Dovilė Šilkaitytė – Linda. Lėlių autorė – Julija Skuratova. „Puikus naujas pasaulis“. Rež. Gintaras Varnas. VJT. 2021 m. | D. Matvejevo nuotr.

– Asmeniškai Jūs kaip vertinate senatvę?

– Ir taip, ir taip… Žinoma, kad neigiamai. Neigiamai. Augusto Strindbergo „Mirties šoky“ yra žodžiai: „Senti nėra linksma, bet įdomu. Laikas nuo laiko tavo artimi žmonės ir tavo draugai išeina, ir tu tada pasijunti toks vienišas…“

Yra dalykų, į kuriuos nereikia per daug kreipti dėmesio. Ir į senatvę. Kas ta senatvė? Iš vienos pusės, „jerunda“ ta senatvė, aš jos nejaučiu, kad kažkas būtų įvykę visiškai mane keičiančio. Iš kitos pusės, visokios fizinės negalios, kurių anksčiau nejutai. Na ir ką padarysi… Galbūt net protingiau žvelgi į tam tikrus dalykus… Nors, jeigu apima skausmas ar užklumpa sudėtingesni išgyvenimai, vis tiek jaudiniesi ir kankiniesi, kaip ir visada. Nei gyvenimiška patirtis, nei dar kas – nepadeda. Kaip tik gal sunkiau išgyveni, nes kai kurių jėgų ištekliai jau sumažėję. Bet iš esmės, ačiū Dievui už gyvenimą, už tai, kad gyveni. Taip pompastiškai sakyti „ačiū už gyvenimą“ galima turbūt tik tada, kai esi ant išėjimo ribos. Tačiau, kaip bebūtų, baisiai didelė dovana – gyventi.

– „Puikaus naujo pasaulio“ akivaizdoje, Jūsų patyrimu ir žodžiais, kokia yra gyvenimo esmė? Kokie gyvenimo sandai sudaro būties prasmę, jos atvaizdą?

– Labai sunku pasakyti. Nežinau. Yra dalykų, kurie padeda žmogui išlikti padoriam. Nieko gudresnio nesu atradęs – viskas atsiremia į dekalogą, nieką kitą. Nieko išmintingesnio nesurandu už tą išmintį. Gyvenime pasitvirtina. Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas – originalioji išmintis, o visa kita – tam tikros interpretacijos, variacijos, bet viskas paremta ta išmintimi: ar neigtų ją, prieštarautų, ar plėtotų, bet pagrindas yra tai, ką Mozei pasakė. Pamatas.

Turi labai klausyti savęs. Kiekvienas turi vidinį kompasą. Galima vadinti tai sąžine, tikėjimu, dieviškumo apraiška dvasioje. Negali ignoruoti to. Ir, žinoma, visą laiką reikia mokytis. Visi mano gyvenime sutikti mokytojai mokėsi – ar iš miško augalų ir žvėrių, ar iš knygų, ar iš kitų žmonių, bet mokėsi.

„Puikiame naujame pasaulyje“ Bernardas rėkia: „Aš nenoriu į salą! Netremkit manęs į salą!“ Mondas sako: „Jis klykia, atrodo, lyg jam kas gerklę pjautų. Jeigu turėtų nors kruopelę proto, suprastų, kad jo bausmė iš tikrųjų yra malonė. Jį ištremia į salą. Tai yra siunčia ten, kur jis atsidurs tarp visame pasaulyje įdomiausių vyrų ir moterų. Tarp žmonių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties išsiugdė tokią savimonę, kad tapo netinkami gyventi visuomenėje. Tarp tų, kurių netenkina dogmos, kurie turi savo nepriklausomas pažiūras. Trumpai tariant, visų tų, kurie iš tiesų yra šio to verti.“ Saviugda. Išsiugdyti tokią sąmonę, kad taptum maksimaliai laisvas. Aišku, be niekšybės savo artimui.