Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 1 spalio d. 14:40
Į LNDT fojė grįžo diskusijos „Auditorija tiria“. Aptartas spektaklis „Soliaris 4“

„Auditorija tiria“ | LNTD nuotr.

Spektaklio „Soliaris 4“, kurį pagal Lenkijos rašytojo Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė žinomas lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, rodymai įsibėgėja. Rugsėjo 30 d. įvyko ketvirtasis spektaklis, po kurio režisierius ir aktoriai Nelė Savičenko, Gytis Ivanauskas, Arūnas Sakalauskas, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Oneida Kunsunga, Dainius Gavenonis, Kęstutis Cicėnas dalyvavo spektaklio aptarime „Auditorija tiria: „Soliaris 4“. Spektaklių aptarimai į LNDT fojė sugrįžo po daugiau nei trejų metų pertraukos. Pastarąjį aptarimą moderavo publicistas Donatas Puslys. Jūsų dėmesiui – kelios susitikime išsakytos mintys.

Grzegorzas JARZYNA: Apie baigtą spektaklį aktoriai žino daugiau, nei aš pats. Kai jau vyksta spektakliai su žiūrovais, aš galiu tik smulkmenas pakoreguoti: garsą, šviesas. Galvoju, kad žmonija per daug neišsivystė. Aišku, yra civilizacijos, technikos pažanga, bet dvasinės pažangos neįvyko. Žmonės yra tokiame pat lygyje, kaip ir tuo metu, kai piešė ant uolų. Džiaugiuosi, kad gyvenu laikais, kai vyksta istorinis lūžis, kai moterys užima tokias pat pozicijas, kaip ir vyrai.

Nelė SAVIČENKO: Daugiau aš nepažįstu tokio režisieriaus, kuris turi tiek daug kantrybės dirbant su aktoriai.

Gytis IVANAUSKAS: Dar niekada taip saugiai nesijaučiau, kaip išeidamas vaidinti šį spektaklį.

Arūnas SAKALAUSKAS: Po šio darbo pradėjau pažinti save, savo demonus. Aš nesu juodas ar baltas, manyje slypi daug dalykų. Žmogus nesikeičia, kiekvienas iš mūsų turi daug demonų. Mes nesugebame klausyti kokių nors nurodymų. Jie nieko nekeičia mumyse. Spektaklis mane paveikė. Ši patirtis man leido suprasti, kad turi žmogus būti ramesnis, pakantesnis, „susitvarkyti“ savo galvoje.

Martynas NEDZINSKAS: Repetuojant jaučiau didelę režisieriaus pagarbą aktoriui. Ačiū.

Rasa SAMUOLYTĖ: Įsiminė repeticija, kurioje turėjome pasidalinti savo aktorinėmis svajonėmis. Kai išgirdau, kaip kiti dalinasi mintimis, svajonėmis, ir kokios jos, aš net išsigandau savo „svajonių“. Ne todėl, kad jos nerealios, bet todėl, kad jau seniai to klausimo sau neužduodu. Režisieriaus dėmesys padėjo kurti vaidmenį: net nepajutau, kai pradėjau vaidinti.

Oneida KUNSUNGA: Tai buvo itin vertinga ir reikalinga.

Dainius GAVENONIS: Režisierius mus vertino pirmiausia kaip žmones.

Moderatorius Donatas PUSLYS: Ar pasiilgstate Vilniaus?

Grzegorzas JARZYNA: Vilnius – tiltas tarp Maskvos ir Varšuvos. Čia nėra tiek daug psichologijos. Čia daug kūno. Man patinka Vilnius; gatvėse jau atpažįstu kai kuriuos žmones, kuriuos sutikdavau, kai buvau atvykęs į pirmąsias repeticijas. Spektaklio kūrimo procesas buvo ypatingas metas. Lengviau buvo, kai buvo pandemija. Tai buvo kolektyvinė patirtis. (Aktoriams) Aš neišgirsčiau jūsų komplimentų, jeigu ne jūsų energija, atsidavimas šiam darbui. Svarbiausia tai, ką mes perteikiame žiūrovui.

ŽIŪROVO klausimas: Kaip jus veikia šios dekoracijos?

Gytis IVANAUSKAS: Dar spektaklio pristatymo metu režisierius pasakė, kad svarbiausia, jog tarp jų nepasimestų aktoriai.

Arūnas SAKALAUSKAS: Kaip mums jaunystėje sakydavo režisierius, „permiegokite su šita mintimi“. Siūlau tą patį ir jums.

ŽIŪROVO klausimas: Kaip vyko darbas su šiuo režisieriumi?

Dainius GAVENONIS: Tai ir buvo blogiausia, kad jis elgėsi su mumis kaip su žmonėmis. O jeigu rimtai: kai atvažiavo režisierius ir dramaturgas, mes apstulbome pamatę, kaip jie pasiruošę darbui. Vėliau buvo įvairių periodų, buvo ir sunkus etapas. Dramaturgija buvo rašoma repetuojant. Buvo ilgas procesas. Kai repetuojant „Compensos“ salėje atsirado stambūs planai, režisierius visiškai neskubėjo. Viskas radosi iš žmonių veidų, iš tylos… Pasirodė, kad spektaklis gali į mus smelktis per tylą, įsiklausymą.

Grzegorzas JARZYNA: Sukurti saugumo jausmą – nėra mano metodas. Dirbant su šia trupe buvo aukštas profesionalumo lygis. Kai būdavo sunku, stodavo tyla, kuri labai mobilizavo. Tyla – reikšmingas ženklas. Tai reiškia kūrybinę krizę, kuri sutelkia. Viskas priklauso nuo kolektyvo. Galiu pasakyti, kad jie – aktoriai – man davė daugiau, nei aš jiems.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!