Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. spalio 15 d. portale vilniausgalerija.lt
Manoma, kad fotogramų tyrinėjimai ir eksperimentai prasidėjo 1830 metais, kai grupė mokslininkų bandė užfiksuoti gamtos objektus. Pavyzdžiui, garsus britų išradėjas ir mokslininkas Henry Fox Talbot pasinaudojo šiuo atradimu norėdamas užfiksuoti savo tyrinėjamus augalus. Sudėjęs augalus ant chemiškai apdoroto popieriaus, eksponavo saulės šviesoje savo procesą, jį vadindamas fotogeniniais piešiniais.
Anna Atkins pasinaudojo cianotipijos technologija siekdama užfiksuoti visus Britanijos salose aptinkamus dumblių pavyzdžius fotogramomis. Pirmoji dalis pavadinta „British Algae: Cyanotype Impressions“ pasirodė 1843 m., o iki 1850 m. išleido dar 12 dalių. Praėjus dar trejiems metams, A. Atkins užbaigė leidinį su 389 fotogramomis ir keliais puslapiais teksto. Nepaisant naudojamų technikų paprastumo, A. Atkins atliktas darbas užtvirtino nuostatą, kad fotografija kaip priemonė gali būti ne tik moksliškai naudinga ir tiksli, bet ir estetiška.
Tačiau fotografijos technologijos sparčiai vystėsi, todėl fotogramos prarado susidomėjimą ir kuriam laikui užleido vietą fotografijai, atliktai su fotoaparatu. Visgi XIX a. pabaiga ir modernizmo atsiradimas pradėjo milžiniškas socialines, technologines ir politines transformacijas. Pramonės augimo bangos, spartus miestų plėtimasis, ilgalaikių politinių rėžimų Europoje pabaiga, Pirmojo pasaulinio karo siaubas paskatino menininkus ir kitus mąstytojus suabejoti seniai egzistuojančiais mokslo ir religijos idealais bei įprasta nuostata. Tai ir buvo didysis postūmis link abstrakčios fotografijos kūrimo.
Ilgainiui fotogramos tapo svarbiu modernistiniu įrankiu, kurį ypač naudojo dadaistai. 1918 m. menininkas Christianas Schadas, fiksuodamas atsitiktinai surinktus ir sutvarkytus išmestus daiktus, pirmą kartą pristatė šią techniką. Minėtoji praktika atspindėjo dadaizmo susidomėjimą atsitiktiniais, kasdieniais daiktais ir objektais. Laszlo Moholy-Nagy ir Raoul Hausmann vėliau įtvirtino fotogramas kaip naują regėjimo būdą, o Pablo Picasso ir Aleksandras Rodčenko sujungė fotogramas su fotomontažu.
JAV gimęs menininkas Man Ray itin išpopuliarino šią technologiją. Jis savo darbus vadino „Rajografais“ (iš ang. k. Rayographs) 1922 m. Anksčiau menininkas fotografuodavo kasdienius objektus, tačiau vizualūs fotogramos vaizdai iš karto pelnė menininkui pripažinimą ir sulygino su to meto avangardo tapytojais. Man Ray darbai įsiterpė tarp abstrakčiojo ir reprezentatyvaus meno, kas atskleidė naują matymo būdą, kuris žavėjo jo kūrybą propaguojančius dadaistinius poetus ir nukėlė į sapnuojančių siurrealistų rašytojų ir tapytojų vizijas.
Moholy-Nagy pirmasis pavartojo fotogramos terminą 1922 metais, jo svarbus darbo indėlis buvo išsamus fotogramos estetinių galimybių tyrimas (1922–1943 m.). Menininko sukurti vaiduokliški objektų pėdsakai, atsirandantys ekspozicijos metu ant fotopopieriaus, apima tapybos, skulptūros ir scenografijos elementus. L. Moholy-Nagy katalogas „Raisonné“ – pirmasis leidinys su visomis 450 menininko žinomomis fotogramomis, kurios pateiktos chronologine tvarka. Šiame išsamiame kataloge nagrinėjamos meninės, techninės ir biografinės aplinkybės, kurių veikiami kūriniai buvo sukurti. Taip pat nagrinėjamos sąsajos su kitomis menininko kūrybos praktikomis.
Apžvelgiant šiuolaikinių fotogramų darbus, išryškėja atsitiktinumo svarba pačiame fotogramos procese. Šiuolaikinis atsitiktinumo dėmuo skiriasi nuo jo vaidmens modernistinėse fotogramose. Tai ypač gerai iliustruoja Susan Derges ir Mariah Robertson darbai, kur nenumatyti elementai ir jų sąveika tampa svarbiausiu kūrinio elementu. Unikalus Marco Breuer ir Walead Beshty požiūris į fotogramas, kai pabrėžiamos fotografijų medžiagiškumo ir formalizmo galimybės.