Agnieszka Ravdo. Spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas). OKT. | Aurimo Minsevičiaus nuotr.

OKT spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas; dramaturgė Birutė Kapustinskaitė; premjera – 2021 m. rugsėjo 20 d., Vilnius, OKT studija) – scenos meno kūrinys, kurio epicentre – šeiminiai santykiai, jų problematika. Premjeros akivaizdoje pokalbis su dukterį Mariją įkūnijusia aktore Agnieška Ravdo.

– Agnieška, pasidalinkit, kas Jums asmeniškai yra šeima?

– Žodis „šeima“ ir jo esmė man tik pradeda atsiskleisti. Man labai įdomu jį tyrinėti, stebint pačią save: kaip aš keičiuosi, kaip veriasi suvokimas, prasmės, vertė. Vaikystėje šeima yra žūtbūtinis, svarbiausias, reikalingiausias dalykas, bet kartu tai nėra mano pasirinkimas. Šeima, atrodo, yra tiesiog atsitiktinai sumesti žmonės, kurie privalo vienas kitą mylėti ir gerbti. Ilgainiui tai, aišku, virto ieškojimais, maištavimais, kai jauti ar nejauti ryšio. Iš tikrųjų visada gilinausi į tai, kas yra šeima. Ar tai jau duotas jausmas vienas kitam? Ar tai yra tiesiog žmonės, kuriems skirta būti kartu, būti šeima – be jokios atsakomybės už tarpusavio ryšį, santykius? Ar tai visgi yra žmonės, kurie, kadangi yra kartu, mokosi bendrai sukurti šeiminį ryšį, kiekvieną dieną patvirtindami darbais, žodžiais, veiksmais?

Iš dabartinio taško suprantu, kad šeima – tai pasirinkimas. Kaip visą laiką sakau, siela, ateidama žinojo, ką pasirenka, žinojo, su kuo, dėl ko susitaria, ko nori išmokti, ką nori duoti, kuo pasidalinti. Manau, šeima yra tokia aikštelė – mokytis mylėti besąlygiškai. Tai pagrindinis tikslas, dėl ko ateiname į Žemę. Mano nuomone, šeima – tai nėra duotas ryšys. Tai mūsų kūrinys, jei pasirenkame kurti, o ne užsidaryti, nusisukti ar priimti „yra kaip yra“. Tai ryšys, kurį pasirenkame puoselėti, kurio akivaizdoje visų pirma mokomės mylėti. Šeima nėra galutinis dalykas, savaiminė duotybė, tai iš tikrųjų yra ilgas tapsmo šeima procesas.

Agnieszka Ravdo, Andrius Bialobžeskis. Spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas). OKT. | Luko Varanausko nuotr.

– „Detoksikacijoje“ žvilgsnis sutelktas į tėvo ir dukters santykį. Jūsų manymu, kas žmogui, besiformuojančiai asmenybei, yra tėvas? Kokia jo reikšmė? Kas Jums yra tėvas? Kiek jo įtakos jautėte ar tebejaučiate šiandien?

Labai sudėtinga atsakyti vienareikšmiškai. Dabar esu tokiame etape, kai dėlioju savo patirtis. Įdomu peržvelgti, kaip viskas atrodė kadaise, kaip regisi dabar, taip išryškėja žmogaus pokyčiai. Sakyčiau, jog tėvo reikšmė, svarba yra kaip pagrindas, ant kurio stovi. Nepriklausomai nuo to – augino ar neaugino, gal net gyvo jo nematei – santykis su tėvu padiktuoja, ar tvirtai stovi ant kojų. Net jeigu žmonės atsiriboja, nebendrauja, sako „nesvarbu“, visiškai nereiškia, kad tai neturi jiems įtakos gyvenime. Kaip gali būti nesvarbu, jeigu mes perimame dalį tėvo įsitikinimų, žinome ar nežinome apie tai sąmoningai. Įsitikinimai, pagal kuriuos augo tėvas, mus veikia, valdo, daro mums įtaką. Svarbi yra ir visa tėvo protėvių eilė. Vaiko ir tėvo ryšys liečia ne tik juos abu, tai yra labai stipraus poveikio reiškinys, kuris ima formuotis dar prieš mums gimstant. Tas santykis kuriamas iš kartos į kartą. Tai tam tikri šventi dalykai, tam tikros baimės, kodai: kaip turi būti, ko neturi būti, įvairios patirtys. Apie tai be galo įdomu mąstyti. Tėvas – tai visa jo genetika, visi protėviai, kaip didžiulė palaikymo armija, kurią jis jau turi prieš tapdamas tavo tėvu, ir tu prisijungi prie to ryšio, prie tos informacijos, žinių, patirčių, išminties saugyklos, kurią visą savyje jis talpina. Tėvo konceptas yra daugiaklodis. Tai ir sakralinė reikšmė, ir genetinė, ir, vaiko akimis žvelgiant, hierarchinė reikšmė: tu – tėvas, aš – dukra, mus sieja tam tikros pareigos ir atsakomybės.

Labiausiai pabrėžčiau, kad tai yra tavo pagrindas po kojomis, bazė, ant kurios statai, ir tu negali to nemylėti. Netgi, sakyčiau, tai priimti pagarbiai, su meile yra tam tikras giluminis tikslas. Tavo pasirinkimas ir tavo atsakomybė, ar tai kartoji, ar tam pritari, ar nepritari, ar sutinki, ar nesutinki su požiūriu, tiesomis, auklėjimu, tėvo patirtimis, – kas tai bebūtų. Iš tiesų laimė priklauso nuo to, kiek galime ir gebame priimti tėvą. Kad ir kaip kas bėgtų nuo šių tiesų, bet visgi, atstumdami tėvą, atstumiame dalį savęs, tai, kas yra tavyje, tai, kas esi tu. O juk mes niekada nežinome iki galo, kaip yra iš tikrųjų, – nei tėvo poelgių, nei pasirinkimų, nei koks širdies plotis ar gylis.

Agnieszka Ravdo, Andrius Bialobžeskis. Spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas). OKT | Aurimo Minsevičiaus nuotr.

Agnieszka Ravdo, Andrius Bialobžeskis. Spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas). OKT. | Aurimo Minsevičiaus nuotr.

Kai augau, tėvas mane palaikė besąlygiškai ir visada. Tai tikrai tas žmogus, kuriam gali viską pasakyti ir prisipažinti. Jeigu būtų stojusios „juodžiausios naktys“, žinau, kad tėvas pirmas eitų saugoti, ginti. Visą laiką jaučiausi neapsakomai saugi, netgi realaus pavojaus akivaizdoje. Tai „įauga“ tavyje, ir vėliau visur to ieškai: net persismelkia santykiuose su partneriu. Ko moteris ieško? Užuovėjos, saugumo. Tai visą laiką tikrai turėjau su tėčiu.

Dabar tėvas yra žmogus, kurį labai trokštu pažinti ir kurti su juo ryšį, bet jau sąmoningai, prisiimdama atsakomybę, būtent todėl, kad pasirenku pati: ne dėl to, kad taip nutiko, jog esame tėvas ir dukra, tačiau būtent dėl to, jog kiekvieną dieną noriu pasirinkti tą ryšį kurti ir branginti.

– Kas, Jūsų manymu, dažniausiai apkartina ir yra pavojingiausi nuodai šeimai, artimųjų santykiams?

– Kai permetame atsakomybę už savo gyvenimą, už sprendimus, už tai, kaip mus jaučia, priima kitas, ir prisiimame atsakomybę už jį. Iš to kyla labai daug nusivylimo, pykčio. Nusiviliama dėl to, kad kitas yra kaltas, jog man kažkas neišsipildė, kažko negavau, kažkas nepavyko, kad apskritai esu toks. O prisiėmus atsakomybę dėl kito, prasideda gelbėjimas, kontrolė, primetama savo nuomonė, tikint tuo, kad aš geriau žinau. Iš tikrųjų tai tik iliuzija, kai galvojame, kad mes žinome, kaip viskas iš tiesų yra ir kas teisingiausia.

Labiausiai apnuodijama, kai pasikeičiama vaidmenimis – vaikas tampa savo tėvų auklėtoju, mokytoju ar gelbėtoju, o tėvai, – kaip dažnai būna, – vaikų įkaitais: jie elgiasi kaip maži vaikai. Kai hierarchija ima „šlubuoti“ arba jos nepaisoma, viskas griūva. Koks bebūtų tėvas ar motina, bet visgi posakis „Gerbk savo tėvą ir motiną“ turi labai gilią prasmę. Kai tėvai užima aukščiausią poziciją hierarchijoje – viskas išsidėsto teisingai.

Mes mokomės to, ko turime mokytis. Toje hierarchijoje atėjome būti vaikais, reiškia, jog turime mokytis kitų dalykų, nei tėvai. Todėl nereikia susipainioti ir nereikia pradėti žaisti galios žaidimų – auka ir jos gelbėtojas ar budelis. Tokiais atvejais dažnai vieni kitiems ima vergauti, tampa vieni kitų įkaitais, priklausomi vieni nuo kitų galios. Taip, vienas sudėtingiausių dalykų – gerbti kito ribas ir laisvę. Tai itin sudėtinga, ypač tėvams žvelgiant į vaikus.

Agnieszka Ravdo. Spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas). OKT. | Aurimo Minsevičiaus nuotr.

– Kada pajuntama, suvokiama, kad šeimoje kažkas yra negerai, jog tai, kas atrodė įprasta, tad „normalu“, vis tik nėra normalu, – ką tada daryti? Jūsų manymu, kokie turėtų būti pirmieji „detoksikacijos“ žingsniai?

– Tai yra labai subtilu. „Plika akimi“ dažnai nematoma. Tam, kad galėtum suprasti, jog kažkas yra nenormalu, reikia didžiulio sąmoningumo – didžiulio. Viena yra pykti, kad man nepatinka, priekaištauti, bandyti viską kontroliuoti, keisti, bet visai kas kita (ir be galo sudėtinga) – iš tikrųjų suvokti, kad iš esmės kažkas yra neteisinga. Turbūt dėl to, jog tai yra ne vieno žmogaus atsakomybė, jeigu kažkas vyksta ne taip. Jeigu aš jaučiuosi negerai dėl to, kaip įvykiai klostosi, – esu atsakingas dėl šios situacijos ir turiu ją pakeisti. Labai dažnai žmonės, susiklosčius tokioms aplinkybėms, sustoja. Pasirenka kaltinimus, priekaištus arba pasirenka aukos poziciją, nuolaidžiauja, bando susitaikyti, tiesiog ignoruoja. Pasiraitoti rankoves ir pasakyti: „Stop! Tai yra mano atsakomybė“, – reikia daug drąsos ir didžiulio sąmoningumo.

Pirmas žingsnis – pažvelgti į save ir paklausti: kas man nepatinka? Kodėl taip vyksta? Dalinuosi tomis tiesomis, kuriomis gyvenu ir kurių mokausi, dar nesu jų perpratusi, bet iš tiesų, kad ir kaip sudėtinga suvokti, kiekviena gyvenimo situacija yra naudinga tau. Jeigu kažkas man nutinka ar vyksta mano akivaizdoje, stengiuosi suprasti – ką turiu pamatyti? ką turiu įžvelgti? ko turiu išmokti? Nubrėžti ribas? Išsakyti jausmus? Imtis ryžtingų sprendimų? Prisiimti atsakomybę? Manau, jog ypač svarbu labai nuoširdžiai tai įsivardinti, o tada – greičiausiai dialogas.

Iš tiesų labai sudėtinga apie tai kalbėti, nes nežinau, neturiu atsakymo, tiesiog bandau išjausti, kaip turėtų būti. Juk dažniausiai priimame įvykius taip, kaip jie vyksta. Jautiesi nepatenkintas – sugalvoji kaip pabėgti, nematyti, nedalyvauti, atsiriboti, užsisklęsti, užsidaryti ar imi pataikauti. Daug įvairiausių strategijų, kaip nejausti to, ką jauti. Dar vaikystėje išmokstame apeiti ir nematyti, apsaugoti save nuo sudėtingų situacijų. Pasiekę tam tikrą sąmoningumo lygį, turėtume prisiimti atsakomybę visose situacijose, klausti, ką ir kaip aš galiu ir turiu padaryti? Dažniausiai vidus padiktuoja atsakymą. Koks jis? Labai individualu: vienam – pokalbis, kitam – specialistų įsikišimas, pagalba, trečiam – skandalas, ketvirtam – praradimas, penktam – gal net mirtis.

Jeigu žmogus įsitikinęs – „užsikodavęs“, kad jam reikia penkiasdešimt tris kartus trenkti galva į sieną, kad pamatytų rankeną, tai ir trankys tuos penkiasdešimt tris kartus. Dažnai mums atrodo, kad nėra kito pasirinkimo. Viską lemia sąmoningumas. Alternatyva ir pasirinkimas visada yra. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad vaistinėlėje yra vienintelis galimas vaistas, – juk taip nėra. Kiekvienu atveju vaistas individualus.

– Spektaklis „Detoksikacija“ – Jums, kaip aktorei, kokia tai patirtis, kas unikaliai savito? Pasidalinkit gyvenimiškais patyrimais, lėmusiais vidinį virsmą, vedusiais asmeninio sąmoningumo, dvasinės brandos link.

Iš tikrųjų su šiuo spektakliu perėjau nuostabią kelionę… Tai vienas tų atvejų, kai jauti, jog kažkas tiesiog turėjo įvykti. Džiaugiuosi būdama vienu iš įrankių, dėl kurio spektaklio tema pasiekia žiūrovą. Kelionė man asmeniškai buvo labai įdomi.

Viskas prasidėjo pojūčiu, kad noriu kalbėti apie „vidinį vaiką“, apie jo trūkumus, džiaugsmus, apie jo patirtis, apie tai, kaip jį prašnekinti… Aišku, niekur nepabėgsi nuo savęs, prieini tašką, kai reikia krapštyti santykius su tėvais. Visur akcentuojama: tėvai, tėvai, tėvai… Niekada iš tikrųjų nesuprasdavau, ką reiškia „dirbti su tėvais“? Tai ką, trenkti kumščiu į stalą ir išsakyti visas nuoskaudas ar atsiprašinėti? Ką tai reiškia, pilti viską, kaip tau atrodo, kaip yra, ar bandyti kažką keisti?

Tiesos išsakymas, netgi atviravimas, reikalauja tikro pasiruošimo. Atvirumas nėra tai, kad aš tik išsakau, bet tai reiškia, kad esu pasiruošęs išgirsti kito atsakymą ir jį priimti. Šis etapas labai dažnai praleidžiamas.

Agnieszka Ravdo. Spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas). OKT. | Aurimo Minsevičiaus nuotr.

„Detoksikacijos“ tema – tėvai–vaikai, jų santykis ir priklausomybės. Prieš pradedant kurti spektaklį, netikėtai į rankas papuolė labai geros knygos, ir buvo smalsu (bet šį kartą jau kitaip) nagrinėti žmogaus, šeimos problematiką. Repeticijų pradžioje, kai jau turėjome pjesę, jaučiau milžinišką vidinį pasipriešinimą, absoliučiai jokio kūrybinio džiaugsmo nepatyriau. Atrodė, jog kalbu apie save, o kai apie save – iš karto vidinė priešprieša. Paskui supratau, kad tai ne aš, tai personažas. Tada ėmiau kabinėtis prie to personažo, kad jis lėkštas, kad jam kažko trūksta, kad jis per mažai protingas. Norėjau, kad jis būtų toks, kokia esu aš, kad mane atlieptų.

Kai pradėjome repetuoti, mano kūnas siaubingai priešinosi, net kaulus laužė, kaip nenorėjau ten lįsti. Tik paskui supratau, kad buvau prisiėmusi didžiulę atsakomybę, jog turiu pasakyti, kokia iš tikrųjų svarbi tėvų–vaikų tema ir kokie reikšmingi priklausomybių problematikos klausimai. Tai labai subtilu, jautru, individualu ir asmeniška. Nori, kad suskambėtų, kad būtų gilu, bet tuo pačiu nenori, kad būtų pernelyg asmeniška; nori ir išsisakyti, bet ir per daug nepasakyti. Vyko didžiulės vidinės derybos ir sutartys su savimi.

Po vidinio virsmo, gal keistai atrodo, bet pirmą kartą pajutau: aš – Agnieška – kuriu personažą. Nors situacijos labai atpažįstamos ir artimos, – pjesė sukurta pagal mūsų asmeninius pasidalinimus, pasakojimus, – bet pirmą kartą tikrai pajutau, kad aš, kaip Agnieška, esu nuėjusi jau visiškai kitokį kelią, mano patirtys visiškai kitokios ir mano suvokimas visiškai kitoks nei mano personažo – Marijos „Detoksikacijoje“.

Pavyzdžiui, atsiprašymo scena. Iš pradžių joje vaidindama jutau tą jau minėtą didžiulį pasipriešinimą, bet paskui staiga supratau, kad aš, kaip Agnieška, neturiu už ką atleisti. Man pačiai tai jau atrodė iš viso juokinga. Kuo labiau prisiimi atsakomybę už save, kuo labiau supranti, dėl ko buvo tos pamokos, suvoki jų naudą, kas, kokiais būdais mėgino parodyti meilę, rūpestį; supranti, kokia tai patirtis ir kodėl taip, – tada nelieka erdvės kaltinimams ar lūkesčiams, jog kažkas turi prašyti atleidimo ar atleisti; kad žūtbūt reikia išsikalbėti. Tas burbulas manyje gražiai transformavosi. Buvo nuostabu pamatyti savo pačios vidinę kelionę ir suprasti, jog esu visai kitame taške nei mano personažas. Labai aiškiai išvydau takoskyrą tarp jo ir manęs pačios. Vienu mano gyvenimo momentu mūsų keliai buvo gretutiniai, tačiau dabar jie išsiskyrė. Šiuo metu tik užjaučiu personažą, bet, turėdama savo patirtį, matau žymiai platesnį spektrą, žymiai didesnę dėlionę, todėl galiu kuriamam personažui suteikti įvairesnių spalvų.

Iš tikrųjų pirmą kartą patyriau tokį dvigubą efektą. Paprastai, kurdama personažus, siekiu gilumos – būtinai būtinai! Šį kartą giluma buvo užkoduota jau vien dėl to, kad vaidinu aš, kaip Agnieška, su savomis patirtimis, kurios atliepia personažą. Visos prasmės ir temos savaime teikė gilumos, jos nereikėjo ieškoti, mėginti pabrėžti, forsuoti. Todėl man kaip tik norėjosi atsitraukti ir pažvelgti kitaip – kaip gali atrodyti tėvo akimis? Kaip šis personažas gali atrodyti aplinkiniams? Tai suteikė vaidmeniui šiek tiek paviršutiniškumo, lengvo egocentrizmo, šiandien labai dažno, man gerai atpažįstamo, nes ir pati jo turėjau: kai vertinau, teisiau kitus, kai atrodė, kad aš žinau geriausiai; kad yra viena nekintama, nedaloma tiesa. Buvo įdomu pažvelgti truputėlį ironiškai, bet suvokiant, kad žmogui, išgyvenančiam tokias situacijas, jos yra skaudžios, ir jo tiesa jam tuo metu yra vienintelė priimtina. Tad Marijos vaidmuo, viena vertus, yra lengvas, bet, kita vertus, turi prasminę gilumą, yra daugialypis.

– Jūsų manymu, sudėtingiau kažko nepasakyti ar pasakyti per daug? Kaip pasakyti tinkamai? Kas žmonių santykiuose, šeimoje yra didesnis nuodas – kaip priežastis, pretekstas ar jau pasekmė – tyla ar kivirčai?

– Koks įdomus klausimas. Sudėtingiausia pasakyti tinkamai. Šiuo atveju vėlgi – „mylima atsakomybė“. Tinkamai, tai reiškia, kad esu atsakingas už tuos žodžius, kuriuos ištariu kitam, ir esu pasiruošęs priimti jo reakciją; pasiruošęs priimti mano pasakytų žodžių pasekmes. Tai mažiausiai reikalauja sąmoningumo ir atjautos ar tiesiog empatijos. Pasakyti – tai viena. Kartais susikaupiame ir išsakome. Nutylėti – irgi, atrodo, labai paprasta. Tai yra „pabėgimai“, kurie ilgainiui gali virsti įpročiu. Vienam, atrodo, nesudėtinga patylėti, jis įpratęs viską „nuryti“; kitam paprasta nuolatos reikšti savo nuomonę, jis įpratęs ją visiems brukti, nors galbūt tai irgi yra tam tikras būdas „pasislėpti“. Tas, kuris daug kalba, retai pasako esmę; o tas, kuris tyli,  nereiškia, kad jis nemato ir jam neskauda. Todėl turbūt sudėtingiausia yra visgi pasakyti. Jeigu jau ryžtamasi, svarbu tai daryti atsakingai, suvokiant žodžių svorį ir reikšmę, tai ne priekaištas, ne lūkestis, ne reikalavimas, bet išsakymas savo pozicijos, paliekant erdvės kitam žmogui, kad vyktų dialogas.

– Jūsų nuomone, ar galima santykių, apskritai gyvenimo, išmokti teoriškai – pasinaudoti kitų patirtimis, knygomis ir pan., ar vis tik žmogus mokosi gyvendamas?

Agnieszka Ravdo, Andrius Bialobžeskis. Spektaklis „Detoksikacija“ (režisierius Darius Gumauskas). OKT | Aurimo Minsevičiaus nuotr.

– Geras klausimas, aktualus. Manau, nėra vieno vaisto. Tavo kelias – teisingiausias, bet visada gali jį pakeisti ir padaryti kitaip. Jeigu viename etape man teisingiausia atrodė knygos, tai kitame etape suprantu, jog knygos be veiksmo neturi vertės. Bet vėlgi, kad tai suvoktum, reikia laiko, patirčių, žmonių, ko nors, kas tai nurodytų. Viskas yra individualu. Kaip tau atrodo? Kaip tu nori gyventi savo gyvenimą? Kas tau atrodo teisinga? Kiek tu nori patirti gyvenimo? Jeigu nori jį patirti visavertiškai, niekada neapsiribosi knygomis, niekada neapsiribosi vien kitų patirtimis, tu norėsi pajusti, paragauti, susidurti: tiek su sunkumais, tiek su džiaugsmais. Ko ateiname į Žemę? Patirti, išragauti. Ką norime tyrinėti gyvenime, tą ir tyrinėjame. Manau, tik toks variantas yra teisingas, kokį patys pasirenkame. Ką pasirenkame, aišku, priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nuo mūsų noro patirti, nuo drąsos kiekio, nuo mūsų ryžto veikti, kad pajustume gyvenimą, o ne pasislėptume, pabėgtume, užsidarytume nuo jo, stebėdami pro langelį. Kita vertus, kieno gyvenimas galutiniame taške turtingesnis – ar to, kuris šimtą kartų klydo, ar to, kuris sėdėjo namuose ir skaitė knygas? Kieno gyvenimas vertingesnis? Turbūt spręsti gali tik tas žmogus, kuris tai patiria. Nepamatuosime kitu matu negu tik tuo, kurį patys turime.

– Agnieška, Jūsų manymu, menas, konkrečiai teatras, gali padėti mokytis – ar padeda kūrėjams ir patyrėjams? Pasidalinkit savomis patirtimis, įžvalgomis.

– Menas gali parodyti, kaip mokytis, jeigu tu to nori. Jis niekada negalės parodyti to, ko nesi pasiruošęs pamatyti. Tad ir kokias įžvalgas, išminties lobius slėptų savyje menas, negalėsi tuo persiimti, jeigu to tau dabar nereikia, jeigu ieškai ne to arba nori kitaip, negu sufleruoja menas. Mano manymu, menas yra kaip labai subtilus dvelksmas, jis nieko neprimeta, nereikalauja, jis nepriekaištauja tau, kad suvoki vienaip ar kitaip, jis tiesiog yra šalia, savaime su tavimi. Kiek norėsi gerti, tiek jis tave girdys. Ribų nėra. Tik šiandien galbūt sudėtingiau atsirinkti, iš kurio šulinio gerti, kokio vandens semtis. Tai – šių dienų iššūkis, nes kai esi ištroškęs, dažnai užteršto vandens prisigeri. Ypač liūdna, jeigu to neatpažįsti ir net nesupranti. Klausimas – kuo save girdyti ir kuo save maitinti?

– „Detoksikacijos“ akivaizdoje – ką naujo sužinojote apie žmogų, tarpusavio santykius?

– „Detoksikacijos“ akivaizdoje iš esmės supratau, kad pats esi visa ko pradžia ir tikslas. Nėra pažymių, nėra klaidų, nėra prieš ką atsiskaityti. Kaip žmogus gyventų, jeigu žinotų, kad vienintelis žmogus, prieš kurį turės atsiskaityti ir atsakyti – vertingai ar nevertingai nugyvenau, ką galėjau padaryti kitaip, klaidingai ar teisingai – yra jis pats.

Dabar vis pamąstau: kodėl Mozė išvedė žydų tautą, jiems iš tikrųjų buvo geriau nelaisvėje. Nelaisvėje nėra jokios atsakomybės, tavo gyvenimas nulemtas, tu gali tik skųstis: „Esu vargšas, nuskriaustas“, tave baudžia, atsakingi yra kiti – blogieji, kas tai bebūtų – žmonės, likimas, Dievas. Ir kas atsitinka, kai žmonės gauna laisvę? Jie nemoka ja naudotis, nes laisvė reikalauja atsakomybės. Plačiai pamąstant, „Detoksikacija“ man apie tai.

– Pokalbio pabaigoje, Agnieška, Jūsų linkėjimas, kad gyvenimas būtų prasminga, gili kelionė sąmoningumo, dvasinės brandos link, kad drįstume žengti reikiamus žingsnius, kad drįstume peržengti ir paneigti ribas, idant taptume laisvi ir iš tiesų gebantys būti savimi, tokie, kokie esame, atviri ir tikri su savimi ir kitais – „…“?

– Giliau, ryžtingiau. Mes kiekvieną dieną galime pasirinkti viską perkurti kitaip. Būtent perkurti. Ne sugriauti, ne iš naujo statyti, ne vargti, ne pastangas dėti, ne dirbti, o perkurti. Linkiu atsiminti, kad turim tokią galią kiekvieną rytą.