Rimantas Sakalauskas: Dabar kai atsigręžiu, ką dariau prieš keturiasdešimt metų ar dar anksčiau, dėkoju Dievui, kad tas akademinis muštras, tas siaubingas profesorių prievartavimas Dailės institute tiek užkniso, kad kai baigėm studijas, nieko nenorėjom vaizduoti. Intuityviai, be jokių išvedžiojimų.
Tapyba, skulptūra – šešeri metai studijų. Aš dabar kai prisimenu savo profesorius, mane iki šiol vemt verčia. Nors su tais profesoriais… Man didžiausią įtaką padarė Drėma, kuris mums pusę metų dėstė anatomiją. O dar… Prie valgyklos rūkyt tada dar buvo galima, ir eidavo profesūra: koks grafikas Kučas praeidavo, Katinas senasis, Lagauskas… Jie man nieko nedėstė, bet girdėdavau jų tarpusavio pokalbius. Ne ką kalba, bet kaip. Jau žinojau, kas yra tarpukarinė Lietuva. Ir kažkaip per juos ryšys nenutrūko…
Dabar už mane jaunesni, penkiasdešimtmečiai, išrado sovietmetį. Sovietmetis, sovietmetis. Kažkaip graudu. Mes savo kailiu patyrėm tą visą reikalą, o jie iš filmų, iš knygų. Bet čia jau nieko nepadarysi.
Mano darbai – avantiūra po avantiūros. Ksenija, pavyzdžiui, Vladas – juos gali atpažinti iš jų darbų. Apie Simą aš jau nekalbu, Navaką. O manęs negalima atpažint, nes… atrodo, lyg skirtingi žmonės darytų.
Man, pavyzdžiui, įkvėpimo šaltinis gali būti moteris autobuse su kažkokiu kalnieriuku. Važiuoji į dirbtuvę, nes žinai, kad reiks klijuoti. O tas kalnieriukas… Kitiems fainiems menininkams, pavyzdžiui, tam pačiam Petrui – biblioteka, knygos apie ornamentą. O man atsiverst ornamentų knygą (turiu kelias) – neįdomu, nes musulmonai jau prieš tūkstantį metų darė tokius kilimus, kad pasijuntu niekam tikęs…
Mozaikas darau iš šiukšlių, iš sąvartyno. Iš marmuro pjausto palanges, grindis ir atliekas meta į krūvą. Tai prisirenku tų atliekų. Liaudiškai kalbant, man geriau iš šūdo auksą daryt, nei atvirkščiai.
Daug menininkų naudoja labai brangias medžiagas, o rezultatas būna liūdnas.
Mano mokytojas Dailės mokykloje Vytautas Šerys (po instituto – jau ir draugas) pasakojo, kad jam tarybiniais laikais atvežė labai gražų marmuro gabalą. Ir tas marmuras gulėjo ir gulėjo prie jo dirbtuvės, nes jis viską darė iš visokių medinių krautuvinių dėžių – išardydavo ir naudodavo tas lenteles. O tas marmuras – kaip koks priekaištas, kaip įpareigojimas. Taip ir neišdrįso prie jo prisiliest. Ir man labai labai panašiai.
Keramika mano gyvenime – Talmanto dėka. Gyvas dar, ačiū Dievui.
Nei aš labai noriu tą molį sudvasinti, nei ką – man tiesiog taip išeina. O tas molis… kaip čia pasakius. Neįsivaizduoju už molį pigesnės medžiagos. Jis labai nebrangus, o dar gali jį atmirkyti, jei kokie neišdegti darbai nebepatinka, ir vėl iš naujo ką nors daryti.
Glazūros brangesnės, bet aš naudoju vieną vienintelę, bespalvę. Ir tų pigmentų nelabai daug esu pirkęs. Aš senus guašus, senas temperas į molį po glazūra įvedu, ir pasidaro kobalto guašas. Tai vėl kaip ir šiukšlės…
Turėjau draugą tapytoją, dabar jis emigracijoje, tai jis man atiduodavo tų kobaltų tūbeles. Aš jas išspausdavau, įmaišydavau, ir man išeina mėlyna. Kobaltas visada mėlynas. Dar tas baisus tarybinis chromo oksidas, kuriuo visos namų laiptinės, kareivinės išdažytos, – tai man žalia. Balta – tai baltas molis. Tai va, geriausia iš šūdo auksą daryt.
Į senatvę grįžta depresija. Guli nusisukęs į sieną ir galvoji: Ksenija su Vladu Klaipėdoj burbina skulptūras iš akmens, Simas – tą… ir graudu graudu. Mėnesį guli. Antakalny, kai vienas. Petras skambina: „Kas yra, Rimukai?“ Nu, sakau, liūdna labai. Atvažiuoja. Aš sėdžiu, rūkau, sakau: „Va, Simas taip daro, Ksenija…“ Kursiokai… O tada jis taip: „Rimukai, o kiek paveikslų Samuolis nupaišė?“ Sakau – penkiolika. Petras rodo į „Arabą“: „O čia tu padarei.“
Per aštuonerius metus visko buvo. Tai, neduok Dieve. Maniau, jau nesulauksiu tos knygos. Nuoširdžiai maniau. Tada pradėjau stipriau gert. Nepadėjo. Dabar jau ketveri metai – nulis. Ir išėjo ta knyga, ir viskas. Labai džiaugiuosi.
Paprašiau, kad knygoje būtų ir tos psichuškės, nes buvo jų. Ir tokių, kur užrakindavo. Ir labai gerai padaryta apie tuos Maskvos beprotnamius. Manęs nepažįstančiam žmogui tai tik knygos fragmentas, o ne gyvenimo prasmė.
Labai daug įdomių žmonių ten sutikau per savo kadencijas. Ten du mėnesius guli nusisukęs į sieną, depresija… Eini parūkyt, ateina dar koks nors mokslininkas, kuris nori visą žmoniją padaryt laimingesnę (čia Maskvoj). Paskui ateina toks laive Arktikoj trejus metus sėdėjęs. Jis eidavo koridoriumi, stengdamasis neužminti siūlės linoleume. Taip ir vaikščiodavo toks aukštas, gražus, toks tikras rusas.
Paskui mes išsiaiškinom: jam tos siūlės buvo kaip tarpai tarp ledo lyčių.
Norintiems daugiau sužinoti apie menininko Rimanto Sakalauso gyvenimą ir kūrybą, „Vilniaus galerija“ rekomenduoja Giedrės Jankevičiūtės knygą „Nekenčiu sumaišties: Rimantas Sakalauskas“. Tai išsamus, įtraukiantis, puikiai iliustruotas pasakojimas apie legendinį menininką. Knygos prieduose – reprezentatyvus kūrinių katalogas ir Sakalausko literatūrinės kūrybos fragmentai. Šis leidinys – vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, jos kultūros raida sovietmečiu bei mūsų dienomis.
Įsigyti leidinį galite internetinėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.