Akimirka iš teatro „Arbatvakariai“ pasirodymo | Rūtos Krasnovaitės nuotr.

Sekmadienį, lapkričio 28 d. Beatričės Grincevičiūtės namuose (Vienuolio g. 12–1) buvo paminėtas šios garsios, pirmosios lietuvių kamerinės dainininkės 110 metų jubiliejus. (Dainininkė gimė 1911 m. lapkričio 28 d. Stolaukėlyje, Bartninkų valsčiuje, mirė 1988 m. lapkričio 17 d. Vilniuje.) Nuo 1994 m. jos bute veikiantis memorialinis muziejus „Beatričės namai“ sukvietė svečius, vienaip ar kitaip susijusius su šia asmenybe.

Yra įvairių būdų surengti minėjimus – parodas, koncertus, bet nieko kūrybingiau ir įtaigiau nėra už teatrinį vyksmą, aišku, jeigu jis kokybiškas. Teatras „Arbatvakariai“ vis profesionaliau įgyvendina savo užsibrėžtą misiją. Šįkart Eglės Tulevičiūtės ir Kristijono Sipario dėka Beatričės Grincevičiūtės biografijos štrichai buvo atgaivinti autentiškuose jos namuose. Didžiausias dėmesys sutelktas į ankstyvuosius gyvenimo metus, šeimą, Ilguvos dvaro aplinkybes. Kilusi iš bajorų, Beatričė iki pat mirties išliko aukštos kultūros menininke. Nors buvo trapi ir pažeidžiama, jos laikysena visuomenėje išsiskyrė drąsa ir nuo įvairių aplinkybių nepriklausomu veržlumu.

Beatričė Grincevičiūtė | B. Grincevičiūtės memorialinio buto muziejaus „Beatričės namai“ nuotr.

„Arbatvakarių“ meistrai, būdami senojo paveldo aktyvūs tyrinėtojai atliko unikalų istorinės ir socialinės aplinkos tiriamąjį darbą. Ilguvos dvaras, kuris neseniai gavo naują šeimininką, ačiū Die, šviesią asmenybę, buvo taip įtaigiai perteiktas Beatričės „akimis“, jog, rodos, kartu su ja grįžome į jos vaikystę, kuri padarė didelę įtaką visam likusiam dainininkės gyvenimui. Šeši vaikai, iš kurių – trys silpnaregiai, mamos rūpesčiai, pakritų (šieno) vonelės, patalynė balta it lašinių paltys… Ir tas visas panemunės poetinis gyvenimas, upe leidžiami duonos trupiniai, kad vanduo juos nuneštų tam, kam reikia… Spektaklio tekstas prismaigstytas gražiausių Beatričės vaikystės ir jaunystės akimirkų. Eglė Tulevičiūtė Mamos lūpomis bylojo apie dukros vaikystę ir jaunystę, O Kristijonas Siparis įvairiais būdais pasakojo, iliustravo muzikinį Beatričės pasaulį.

Šie du aktoriai į pagalbą pasikvietė mažą mergaitę – Sofiją Šalnaitę, kuri iš pažiūros gležnutė ir mažutė, tačiau su artistiniu temperamentu atkūrė tai, ko kartais nepavyksta atskleisti didžiulei grupei žmonių. Šalnaitė priminė trapią porcelianinę lėlę. Dailininkas ją apvilko specialiai šiam spektakliui iš vieno Didžiosios Britanijos aukciono nupirkta suknele, kuriai – kaip ir Beatričei – jau 110 metų.

Kristijonas Siparis, kiekviename spektaklyje vis dažniau uždainuojantis, ir šiame spektaklyje dainų ištraukomis iliustravo ne tik laikmetį, muzikos madas, bet ir lenkiškai kalbančių bajorų kasdienybę. Spektaklyje tiek daug informacijos, kuri sukūrė tirštą dainininkės vaikystės ir jaunystės gyvenimo vaizdą.

Akimirka iš teatro „Arbatvakariai“ pasirodymo | Rūtos Krasnovaitės nuotr.

Akimirka iš teatro „Arbatvakariai“ pasirodymo | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Beatričė muzikos mokėsi namie, 1921–1928 studijavo Varšuvos aklųjų ir nebyliųjų institute, kur buvo dėstoma ir muzikos dalykų. Šį institutą ji galėjo baigti dėka savo globėjo Emilio Młynarskio, tetos Onos vyro, kuris buvo vienas iš Varšuvos filharmonijos įkūrėjų ir vadovų, Varšuvos Didžiojo operos teatro direktorius ir dirigentas, smuikininkas, kompozitorius. Būdamas vienas Varšuvos konservatorijos vadovų, kvietė ten dirbti M. K. Čiurlionį. Młynarskis finansiškai rėmė ir kitų lietuvių muzikantų studijas. Beatričė Grincevičiūtė, gyvendama tetėno namuose, įgijo neįkainojamos patirties. Šiuose namuose lankėsi pačių įvairiausių sričių žymiausi menininkai – dailininkas Ferdinandas Ruščicas, rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas, kompozitorius Stasys Šimkus, pianistas Artūras Rubinšteinas ir kiti. Gal dėl to ji nepalūžo, kai 1928 grįžusi iš Varšuvos pabandė studijas tęsti Juozo Gruodžio vadovaujamoje konservatorijoje. Gruodis atmetė jos „silpną“ balsą. Tačiau likimas padovanojo draugystę su Baliu Dvarionu, tapusiu jos viso gyvenimo ištikimu palydovu.

Tulevičiūtės ir Sipario pasakojimai, perteikiami ir tiesiogine istorinių personažų kalba, apėmė 1933–1944 metų laikotarpį, kai Grincevičiūtės mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune ir privačiai pas Antaniną Binkevičiūtę.

Akimirka iš teatro „Arbatvakariai“ pasirodymo | Rūtos Krasnovaitės nuotr.

Beatričė per visą gyvenimą buvo vadinama įvairiai – Božena, Bėja (dažniausiai), o vėliau vaikai, kuriems ji rengdavo koncertus ir yra padariusi nuostabių įrašų rinkinį, ją vadino tiesiog „muzikos tetule“. Jos lyriškas ir šviesaus tembro balsas spektaklio metu skambėjo net kelis kartus. Kūrėjai pasitelkė tik autentiškus įrašus, darytus būtent šiuose namuose, kur ir buvo pirmą kartą parodytas spektaklis; prisiminimus ir dainas įrašė muzikologas Edmundas Gedgaudas.

Vilkėdami istorinius kostiumus, aktoriai perteikė vaikystės namų atmosferą. Autentiškų faktų atkūrimas, naudojant tų laikų rekvizitą, leido suprasti ir tolimesnį Grincevičiūtės gyvenimą, ir jos svetingumą, nuolatinius pokalbius iki begalybės. Beatričės namai Vienuolio gatvėje kažkuria prasme tapo tuo, kuo buvo Młynarskio namai Varšuvoje.

Kamerinis Beatričės dainavimas, lėmęs artimą jos ir publikos kontaktą, savaip persikėlė ir į Beatričei skirtą arbatvakarį, kuriame tarp kūrėjų ir žiūrovų susiformavo glaudus ryšys. Namų aplinka padėjo naujai pažinti šios asmenybės šviesą.

Buvo parodytas tik spektaklio eskizas, skirtas Beatričės Grincevičiūtės jubiliejui, todėl šįkart buvo pasakojama apie laikus iki sovietmečio. Ateityje laukia detalės, susijusios su Grincevičiūtės ir Laimono Noreikos, Monikos Mironaitės ir kitų asmenybių bendravimo faktais.

Jubiliejinis spektaklis buvo atskirtas nuo „Arbatvakariams“ būdingų vaišių (dėl saugumo veiksmo metu arbata nebuvo geriama), tačiau antroji vakaro dalis, kurioje visi dalinosi savo prisiminimais, vyko prie stalo. Buvo patiektas ir tobulo skonio karštas obuolių pyragas su baltu užpilu – labai panašus į tokius, kokius kepdavo neregė dainininkė. Vaišės taip pat priminė tas sekmadienines Beatričės arbatėles, į kurias sugužėdavo pačių įvairiausių sričių Vilniaus inteligentai. Vaišių stalas būdavo nuklojamas „atsineštiniais“ valgiais, o pyragą visada kepdavo Beatričė, nes niekas nedrįso konkuruoti su jos konditeriniais sugebėjimais. Jos uoslė buvo tokia, kad nė karto neteko matyti padegusio ar nebaigto kepti deserto. Jos fantazija, klausa ir uoslė švytėjo ir kėlė nuostabą, nes tik kelios detalės išduodavo, kad ji nemato.

Akimirka iš teatro „Arbatvakariai“ pasirodymo | Rūtos Krasnovaitės nuotr.

Kristijonas Siparis, dar būdamas mažas, gyveno virš Beatričės, kuri užsukdavo pas juos, o jį, mažą berniuką, kvietėsi pas save ir pasisodinusi ant kelių jam dainavo. Lituanistės mokytojos Eleonoros Žukienės dėka man teko dalyvauti ne viename Beatričės surengtame pobūvyje, kur susirinkdavo patys įvairiausi menininkai, mokslininkai, o profesorius Vladas Žukas ranka užrašydavo vykstančius įvairius pokalbius. Jų pagrindu išleistos net kelios knygos. Neturint laiko, tik trumpam paėmus į rankas, gali pasirodyti „keistas“ žanras, bet besigilinant į istorinius dalykus, šie užrašai, virtę knygomis, tapo neįkainojamais šaltiniais.

Beatričė Grincevičiūtė yra mano laikų herojė. Puikiai prisimenu 1981 metų lapkričio 28 d., kai Filharmonijoje vyko jos septyniasdešimtmečiui skirtas koncertas. Beatričę sveikino visi. Kažkodėl labiausiai atmintin įstrigo ją sveikinantys jauni žmonės. Man taip pat teko laimė būti vienai iš jų. Viskas buvo natūralu ir gyva. Nors dabar džiaugiamės laisve, tokių atvirų namų ir tokių oficialių ir tuo pačiu laisvų koncertų netenka regėti. 110 metų ir turbūt tiek pat prisiminimų nuotrupų mums padovanojo teatras „Arbatvakariai“.