Vertėja Jonė Ramunytė | Petro Vaitiekūno nuotr.
Jonė Ramunytė – vertėja, kurios lietuvių kalba perteiktų prancūzų kalbos kūrinių – jau beveik šimtas. Šiemet ji įvertinta Šv. Jeronimo premija, skirta už prancūzų klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vertimus, tiksliai išreiškiančius originalo menines ir stilistines ypatybes, už geriausių vertimo tradicijų puoselėjimą. 2022-aisiais bus keturiasdešimt metų, kaip grožinės literatūros knygos, Jonės Ramunytės „perkūnijamos“, idant prancūzų kalba parašyti tekstai taptų suprantami lietuviakalbiam skaitytojui. Premijos akivaizdoje pokalbis su vertėja.
– Gerbiama Jone, kalbamės Šv. Jeronimo premijos akivaizdoje. Ką Jums reiškia ši premija, apskritai įvertinimai?
– Manau, ši premija ir apskritai įvertinimai man reiškia tą patį, ką ir kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo amžiaus, vykdomos veiklos, darbo. Žmogui lemta siekti savirealizacijos – jam tai labai svarbu, na, o paskui – ir įvertinimo, kuris, nors šiaip nėra toks jau esminis faktorius, bet vis dėlto labai pageidautinas. Tai suteikia pasitikėjimo (jau nekalbant apie pasitenkinimą), ryžto ateičiai, stiprybės, tai tampa paskata toliau tęsti savo veiklą. Nors, jei jau prakalbome apie premijas, nepaneigsi, kad visos tos premijos ir prizai nėra visiškai objektyvus reiškinys – tai susiklosto ir priklauso nuo labai daug faktorių. Ir jei esi ja apdovanotas – o tai, be abejo, labai malonu, – tai vis dėlto dar anaiptol nereiškia, kad esi gerokai vertesnis už tuos, kurie dar nėra jos gavę ar išvis negaus. Žodžiu, toks įvertinimas man iš tiesų yra maloni ir netikėta staigmena. Ką besakytum, ji padeda įtikėti savimi.
Jonei Ramunytei ir Klemenui Piskui įteiktos Šv. Jeronimo premijos. 2021 m. | Liudo Masio nuotr.
– Beveik šimtas išverstų prancūziškos literatūros knygų. Ką pavadintumėte didžiausiais iššūkiais, išbandymais, privertusiais ūgtelėti, pasistiebti vertėjo talento idealo link? Ką iš tos daugybės ryškiausiai atsimenate?
– Galėčiau pasakyti, kad pats pirmas iš tiesų rimtas iššūkis buvo Jeano Giono „Husaras ant stogo“, Lietuvoje išleistas 1998 m. – taigi, ganėtinai seniai. Beje, šią knygą pateikiau stodama į Rašytojų sąjungą 1999 m. (Literatūros vertėjų sąjungos tada dar nebuvo, ji įsteigta 2004 m.). Kai dabar pažvelgiu atgal, neišvengiamai kyla klausimas: „Iš kur mergaitei tiek drąsos?“ Kaip galima taip beatodairiškai imtis tokio itin sudėtingo autoriaus? Matyt, savo vaidmenį čia suvaidino tiesiog patyrimo stoka… Žodžiu, jūra iki kelių… Reikėtų vėl „šviežiai“ perskaityti tą vertimą, nors skaityti savo vertimą (beje, kaip ir interviu) visada baugoka…
O paskui būta daug įvairių autorių. Kiekvienas su savitu stiliumi, savybėmis ir t. t., tad dabar jų neaptarinėsiu – pernelyg plati tema. O minėtasis Jeanas Giono – iš dalies atsakymas į abu pastaruosius klausimus. Šiaip jau labai vertinu tą Provanso autorių, savo gimtojo Provanso dainių. Tačiau jis gana sudėtingas ir, manau, išverstas pas mus tikrai nebūtų tarp populiarių ir itin perkamų autorių, žodžiu, „nekomercinis“…
– Kaip Jūs keitėtės vertimo praktikoje, kaip viskas atrodė vos pradėjus, pusiaukelėje, kaip regisi šiandien – kas yra tas vertėjas, kurio dėka kitakalbiai kūriniai tampa savakalbiais, šiuo atveju – lietuvakalbiais?
– Iš dalies ankstesnis atsakymas liečia ir šį klausimą. Kalbant apie save asmeniškai – žinoma, ilgainiui radosi ir patirties, ir pasitikėjimo, ir „platesnis žvilgsnis“ į visą frankofonišką literatūrą. Neveltui juk sakoma – gyveni ir mokaisi. Na, o jei kiek linksmiau, tai vertėjas, kurio dėka tie kitakalbiai kūriniai tampa savakalbiais, – jei galima išdrįsti taip pasakyti, – man atrodo tarsi koks chameleonas… Jis įsilieja į to ar ano autoriaus tekstą, susitapatina su juo, įgauna jo spalvą, pavidalą, prabyla jo kalba… Žodžiu, man atrodo, tokia būtų vertėjo siekiamybė: nelengvas chameleono triūsas, bet malonus tam, kurį „užkabino“…
– Kaip regite prancūziškosios literatūros būtį Lietuvoje: kas ir kaip, ar pakankamai ir deramai perteikiama skaitytojui lietuvių kalba? Ko pasigendate ar priešingai – ko galbūt per daug?
– Prancūziškos literatūros būtis Lietuvoje atrodo neblogai. Turime visai solidų pulkelį vertėjų iš prancūzų kalbos, kurie, kiek žinau, nesėdi rankų sudėję – ir vis po truputį randasi naujų. Na, dėl pertekliaus reikėtų rimtai pamąstyti, – tokio lyg ir nejaučiu, bet ką žinai, gal pamąsčius… Šiaip, žinoma, bent man norėtųsi daugiau neseniai ar gal kiek seniau klasika tapusių XX a. autorių vertimų – įdomių, vertų ir ištvėrusių laiko išbandymus.
Leidyklos – tai, žinoma, ir suprantama – daugiau graibsto „šviežieną“, rinkdamosi ką leisti, daug dėmesio skiria premijoms, skaitytojų (šiuo atveju prancūzų) vertinimui, ir tai kartais virsta finansine nesėkme, kai pasirodo, kad lietuvių skaitytojo anaiptol netraukia: kokia nors Prancūzijoje išliaupsinta, susilaukusi pašėlusio populiarumo knyga visiškai nesudomina mūsų skaitytojo. Dar vienas dažnokas reiškinys – tos garsiai nuskambėjusios, premijuotos ir „madingos“ tematikos knygos dažnai būna kažkokios vienadienės; beje, toks jausmas neapleisdavo ir Prancūzijos knygynuose, vartant ir skaitinėjant knygų „šviežienas“. Na, tokia literatūra, pavadinkime ją „savadiene“, žinoma, taip pat labai reikalinga, – juk ji yra tikras nūdienio gyvenimo, jo aktualijų ir problemų atspindys, o kiek ilgam – tai dar klausimas, į kurį atsako laikas… Bet verčiant dabar, vis dėlto jau norisi kažko „su laiko patina“, kalbant apie literatūrą…
– Turėdama visas sąlygas ir žinojimą, kad kūrinys bus išleistas, ko pirmiausia su didžiausiu noru imtumėtės?
Apie slapčiausią, geidžiamiausią kūrinį turbūt nutylėsiu, nes gal tokio vieno ir „paties pačiausio“ apskritai neturiu. Kad yra autorių ir kūrinių, kuriuos norėčiau išversti, – tas tai taip. Tad kol kas nesileisiu postringaut apie savo planus ir užmojus, ką aš čia padarysiu… Laikas parodys, juolab, kad ir autorių, knygų vis atsiranda naujų (nebūtinai naujų parašytų, gal tik naujai sau atrastų), vis kažkas pasipildo, keičiasi… O kai pagalvoji, ir kiek čia žmogus žemėje gali suspėti…
Šv. Jeronimo premijos įteikimo šventė. Pirmoje eilėje Jonė Ramunytė ir Klemenas Piskas. 2021 m. | Liudo Masio nuotr.
– Kaip, Jūsų patyrimu ir vertinimu, gyvena, jaučiasi, dirba vertėjų cechas Lietuvoje, galvojant apie frankofonus ir apskritai visą vertėjų panoramą?
Minėjau sėkmingai besidarbuojančius savo srityje prancūzakalbius vertėjus. Be to, turime Prancūzų institutą, kuris, regis, po pandemijos ima bust iš savo „žiemos miego“ (nors žiemai artėjant). Čia vyksta paskaitos, susitikimai, knygų apžvalgos, pristatymai – ganėtinai jaukūs vakarai, į kuriuos susirenka frankofoniškai literatūrai prijaučianti bendruomenė. Esame dėkingi prof. Vytautui Bikulčiui už literatūrinius pristatymus, paskaitas, Valdui Puteikiui – už apžvalgas. Na ir visa Literatūros vertėjų sąjunga juda, kruta – darbas visą laiką vyksta, dabar, pavyzdžiui, be viso kito rengiami vertimo iš įvairių kalbų seminarai pradedantiesiems, – kai kurie jau įvyko, kiti dar bus netolimoje ateityje. Na, bet čia jau plačios lankos ir atskira tema…
– Žinia, literatūra dažnai įkvepia kino kūrėjus, o prancūziškasis kinas – atskira plati sritis. Įdomu, koks Jūsų santykis su kino menu? Galbūt pasidalintumėte geraisiais literatūros perkėlimo į kiną pavyzdžiais?
Kadras iš filmo „Husaras ant stogo“
– Mano santykis su kino menu, sakyčiau, labai teigiamas. Tiesa, jei jau kalbame apie literatūrines ekranizacijas, tai, dažniausiai, kino filmas nepranoksta literatūros kūrinio ar net iki jo „netempia“, bet gal tai ir gerai, tiesa? Kalbant apie prancūziškąjį kiną, iš matytų vykusių ekranizacijų galėčiau paminėti tą patį jau aptartą Jeano Giono „Husarą ant stogo“, nors pirmąsyk peržiūrėjus filmą Lietuvoje, jis nepatiko, erzino, kaip man atrodė, nukrypimai nuo romano – veikiausiai todėl, kad neseniai buvau baigusi versti romaną, ir, matyt, buvau juo labai subjektyviai „persisunkusi“. Tačiau antrąsyk, kai nuo vertimo buvo praėję šiek tiek laiko, „Husarą ant stogo“ peržiūrėjau su dideliu malonumu (beje, tai vyko Tarptautiniame vertėjų koledže Arlyje, taigi, matyt, ir aplinkos poveikis buvo teigiamas) ir pagalvojau: „Na, koks gražus filmas…“
Iš tiesų, reikia pasakyt, Prancūzijoje žiūrėti prancūzų kūrinių ekranizacijas tikrai ypatingai malonu. Iš ten matytų galiu paminėt „Mano tėvo šlovė“ ir „Mano motinos pilis“ – subtilią Marcelio Pagnolio (dar vieno Provanso dainiaus) to paties pavadinimo romanų ekranizaciją, „Vila „Amalija“ pagal Pascalio Quignard‘o to paties pavadinimo romaną, „Vuivra“ pagal Marcelio Aymé, mano labai mėgstamo autoriaus, romaną. „Pilkosios sielos“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Philippe‘o Claudelio romaną ir pagal paties Claudelio scenarijų (beje, šis autorius – taip pat ir kino režisierius) – šį jau žiūrėjau Vilniuje. Vis dėlto, filmas, man regis, neištempė iki romano. 2010 m. Metų verstinės knygos rinkimuose Lietuvoje šis romanas išrinktas Metų knyga. Na, o dar „Aušros pažadas“ pagal kultinę (bent mums, lietuviams) Romaino Gary knygą, kuriame labai gerą įspūdį man paliko herojaus motinos (puiki aktorė Charlotte Gainsbourg) vaidmuo.
Kiek žinau, filmai kuriami ar jau sukurti ir pagal bent keletą mano neseniai išverstų romanų: Jean-Baptiste Andrea „Mano karalienė“ ir jaunos rašytojos Victoria Mas „Pamišėlių puota“, kuriame veiksmas sukasi apie visiems žinomą XIX a. pabaigos daktaro Charcot psichiatrinę ligoninę. Prancūzai apskritai ekranizuoja daug savo literatūrinių kūrinių.
– Įdomu, kiek Jūsų gyvenimo tikrovė, dabartis – prancūziška? Kiek domitės kuo ir kaip gyvena Prancūzija, kuo alsuoja jos kultūra?
Kupiškio viešojoje bibliotekoje 2016 m. | Vlado Braziūno nuotr.
– Na, mano gyvenimo tikrovė ir dabartis labai lietuviška, ypač šiuo pandeminiu laikotarpiu. Prancūzijos gyvenimo, kultūros ir literatūros vyksmą seku medijų, interneto, taip pat paskaitų, apžvalgų ir, be abejo, literatūros pagalba. Ir, kaip jau minėjau, labai malonu, kad vis plačiau praveria duris frankofoniška salelė Lietuvoje – Prancūzų institutas.
– Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ pavadinimo akivaizdoje – į kokią epochą, į kokią vietą, su kuo ir kodėl norėtumėte nusikelti ir pabuvoti?
– Na, juk aš, kaip ir visi vertėjai, su kiekviena verčiama knyga persikeliu į kokią nors epochą, į kokią nors šalį… Tereikia „pilnu režimu“ įjungti vaizduotę. Štai, pavyzdžiui, dabar esu Šveicarijos Alpėse su viena šveicarų autoriaus ir Čilėje, XX a. pirmojoje pusėje, su kita prancūzų autoriaus verčiama knyga… Tokie ir persikėlimai.
– Kokią prancūzų literatūros asmenybę norėtumėte susitikti? Kas būtų įdomu ir vertinga Jums?
– Toks noras bemaž tapo tikrove, kai į Vilnių rugsėjo mėnesį buvo atvykęs „mano autorius“, kaip leidžiu sau pavadinti, prancūzų rašytojas Philippe‘as Claudelis (esu išvertusi jo „Brodeką“ ir „Šuns archipelagą“). Taigi laukė labai malonus ir įdomus susitikimas, bet… – deja, susiklostė kitaip, ir užuot susitikus su prancūzų literatūros asmenybe, teko su labai bjauriai traumuota koja sėdėti namie… Štai ir po svajonių. Na, gal kada nors ateityje, gal Prancūzijoje…
– Pokalbio pabaigoje Jūsų linkėjimas prancūzų literatūros gerbėjams, jos vertėjams ir skaitytojams – „…“.
– Linkėjimai: skaitytojams – skaityti, vertėjams – versti. Labai banalu, ar ne, bet ko gi daugiau palinkėsi? Linkėjimai… Na, o prancūzų literatūros mylėtojams – ir toliau ją mylėti. Ar gali būt geresnis palinkėjimas negu mylėti? O mes, vertėjai, stengsimės ir toliau ją prakalbinti lietuviškai.
