Iš filmavimo aikštelės | Antano Sutkaus nuotr.

Garsus ukrainiečių dokumentinio kino kūrėjas Sergejus Loznica, sukūręs filmą apie asmenybės reikšmę visuotinei tautos istorijai, tapo svarbiu mūsų tautos vienytoju, liudijančiu, kad tautoms, neturinčioms tokios asmenybės, kokią turi Lietuva, bet kokios revoliucijos baigiasi niekuo. Siekiai ką nors pakeisti greitai „ištirpsta“ laike. Naujausias jo filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ – jaudinantis savo tiesa ir įžvalgomis. Tokios įtaigos retai pavyksta pasiekti netgi kuriant vaidybinius filmus.

Filmo scenarijų Sergejus Loznica kūrė kartu su Vytautu V. Landsbergiu. Kuriant scenarijų sukauptas didžiulis kiekis autentiškos medžiagos, kurią filmavo daug ligi šiol niekam nežinomų žmonių, ir visa tai prikelta iš tris dešimtmečius saugotų asmeninių archyvų. Filmą prodiusavo „Studio Uljana Kim“ (Lietuva) kartu su „Atoms&Void“ (Olandija). Šiandien be prodiuserės Uljanos Kim neįsivaizduojame sunkiausio periodo – lietuviško kino prisikėlimo. Tad regėti jos pavardę ir šio filmo kontekste – dėsninga.

Filme yra du pagrindiniai herojai – Mr. Landsbergis ir lietuvių tauta – tolygiai svarbūs, nes abu tiek pat reikšmingi mūsų Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiui, tai yra 1988–1993 metams. Šis filmas – nuoseklus tyrimas, kuris netektų objektyvumo, jei būtų sutrumpintas iki poros valandų; jo trukmė – keturios valandos, bet jos praskrieja nepastebimai. Istorijos niekas pakartoti nenori, ypač tie, kurie aktyviai dalyvavo šiuose įvykiuose, tačiau filmas sukelia visiškai naujų minčių, kurios šiandien susijusios ne tiek su Lietuvai svarbiausiais lūžiniais metais, kiek su asmeniška kiekvieno iš mūsų patirtimi. Istorija, paženklinusi mūsų dabartį, filme iškyla kaip dabarties tęsinys, tik kituose pavidaluose. Norėtume sakyti, kad kitos tautos, ta pati Rusija lig šiol yra SSSR įkaitais, bet filmas įspėja, kad mes per daug blaškomės, nesugebėdami toje laisvėje suvokti savo asmeninio indėlio į ją.

Loznica sudėtingiausius įvykius montuoja su tokiu pagreičiu ir profesionalios rankos lengvumu, kad savaip net ištirpsta kaip režisierius. Imi galvoti apie puikų montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio darbą, bet čia pat supranti pagrindinio „dirigento“ Loznicos tikslius batutos mostus. Filmo turinys sunkus, kai kurie kadrai sukausto kūną, tačiau jo dinamika – skaidri ir glausta. Filmas nekankina žiūrovo, jis verčia mąstyti ir suvokti save šioje istorijoje.

Iš filmavimo aikštelės | Antano Sutkaus nuotr.

Tūkstantis valandų sukauptos medžiagos, kelių mėnesių kasdieniai keturių valandų pokalbiai su, anot režisieriaus, „kada nors sutiktu įdomiausiu pasakotoju“ Vytautu Landsbergiu, filme sutraukti iki keturių valandų, iš kurių – viena valanda pokalbių ir svarstymų. Audringi, dramatiški kadrai lyg muzikiniame kūrinyje komponuojami su ramiais, išmintimi spinduliuojančiais Landsbergio komentarais apie istorinį lūžį siekiant Nepriklausomybės. Pokalbiai nufilmuoti Landsbergio tėvo, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Kačerginėje šeimai suprojektuotos vilos fone, žydinčių jazminų paunksmėje. Šie rimties, laisvės ir gamtos peizažo kontrastai su mirtimi alsuojančia kasdienybe nuima stresą, leidžia lengviau suvokti ir įvertinti tai, kas ir šiandien bandoma suniveliuoti ar pateikti kitaip, nei padiktavo pati istorija. Filme daug nematytų kadrų, kurie buvo ne tik atrasti, bet pristatyti naujoje šviesoje. Loznica pasižymi didžiule empatija. Žiūrint filmą kartais net pagalvoji, kad joks lietuvis taip nemyli Lietuvos, kaip šis režisierius. Jau daug metų stebėdamas mūsų tautą, jis labai taikliai pastebėjo mūsų dvasinį stovį, kuris truko kelis metus, iki sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos (1993 08 31), pačiais sudėtingiausiais Lietuvai metais. Nors buvo bangavimų ir kraštutinių proveržių (stipriausias – 1991 metų pradžioje chaosą sukėlęs maisto produktų kainų padidinimas), Loznica rodo dinamišką, nuoseklų, širdimi išgyvenamą Nepriklausomybės siekį.

Neutriruojant istorinių faktų, filmas sukurtas pagal geros dramaturgijos principus. Jame tiksliai persiskaito užuomazgos, vystymosi, kulminacijos taškai. Ir tai nebūtinai susiję su įvykių eiga. Būtent tokiomis minutėmis režisierius pateikia savo asmeninį, subjektyvų įvykių fiksavimą. Vieni iš pirmųjų filmo kadrų sukrečia savo tikslumu. Tai – mitingas Vingio parke (1988 08 23), kai žmonėms renkantis į estradą, viena moteris sako: „Kiek netikėtai daug žmonių“, o paskiau tų „daug“ vis daugėja, daugėja, kol žmonės tampa milžinišku, banguojančiu vandenynu. Didžiulė gamtos erdvė užsipildo ir tampa lyg maža auditorija. Vienam iš minios pajudėjus, sulinguoja visas žmonių užpildytas plotas. Žiūrint filmą toks jausmas, kad ten susirinko visa Lietuva.

Paradoksalus susitelkimo simbolis – Baltijos kelias (1989 08 23) ir jį lydėjusios gėlės. Jos buvo lyg ir primirštos, per daug neakcentuojamos. Režisierius rodo Lietuvos žmones, glėbiais nešančius gražiausius kardelius (vasaros pabaiga!) ir tvarkingai juos kraunančius į mašinas… Netrukus – kurtinantis malūnsparnio garsas, atviros durys ir, skrendant palei susikibusių žmonių grandinę, tų gėlų metimas žemėn. Danguje vėjas toks stiprus, kad tos gėlės lūžta dar tame atvirame malūnsparnyje. Grožis čia pat tampa mirties simboliu. Nieko nebuvo galima numatyti, nes kiekvienas toks susitelkimas kvepėjo mirtimi. Tikėjimas, atsidavimas ir malda priartino Nepriklausomybę, bet scenarijus galėjo pasisukti ir priešinga linkme. Ir tos gėlės galėjo tapti ne Atgimimo, o mirties simboliu.

Trečias neįtikėtinai didžiulis potyris filme – Sausio įvykiuose žuvusiųjų gynėjų laidotuvės. Juos laidojo visa Lietuva. Žmonės garbės sargyboje stovėjo per visą kelią iki Antakalnio kapinių. Ne po kelias eiles, o minios žmonių. Pirmame plane – vaikai. Maži vaikai su žvakutėmis rankose. Dabar vaikus saugo nuo bet kokių laidotuvių ir nelaimių, tada vaikai buvo nedaloma istorijos dalis.

Apie Sausio 13-osios kadrus ramiai kalbėti neįmanoma, nes ši istorijos žaizda nesiliaus kraujavusi. Jos protu įvertinti neįmanoma, nes mums tai yra su mūsų kūnais ir siela įvykusi patirtis.

Šiandien Anapilin jau pasitraukianti karta mums dovanojo Nepriklausomybę, ir turime suvokti, kad pirmosiose gretose vis dėlto dalyvavo ir savanoriavo jauni vyrai. Jiems dabar – virš šešiasdešimt. Tai karta, kuri ir liko išdidi ir stipri savo tikėjimu. Šie žmonės dažnai vadinami „landsbergistais“, bet jie tikėjo tada, tiki ir dabar – tiesa. Istorine tiesa. Loznica tarytum sugrąžina tikėjimą, aplenkdamas mus išdraskiusį laiką. Šiandien netikėti niekuo – normalu. Tiesą pasakius, ir tikėti nelabai yra kuo, nes nėra tokių asmenybių. O šalia Landsbergio stovėjo stipriausios asmenybės. Romualdas Ozolas atvirai pirmenybę atidavė Landsbergiui. Loznicos filme pavardės nesvarbios, mums leista dar kartą prisiminti tauriausius jų veidus. Sielos aristokratai. Sulyginus su dabarties seimūnais – kaip diena ir naktis. Filmas išduoda viską.

Kruopščiai tyrinėjant datas, kurios pažymimos vinjetėmis tarp kadrų, bandai prisiminti, kur tądien, tąkart tu buvai. Taip pat gali kruopščiai sekti geografinėmis filmo „pėdomis“, o gali antropologiškai suvokti ne tik pasikeitusius žmonių veidus ir jų siekius, bet suprasti, kaip šiandien pakito laisvės sąvoka ir kokia ji daugiabriaunė. Ir kokia didžiulė dalis nuėjo šuniui ant uodegos.

Loznicos filmas atviras, tiesus ir drąsus, kaip pati šio režisieriaus laikysena. Šį režisierių reikia saugoti, nes Rusijoje jo filmai jau draudžiami. Apie jį gali rašyti tik tie, kurie rizikuoja būti persekiojami saugumo. O tai reiškia, kad profesionalių tekstų nepasirodys. Ir labai gaila, nes šis filmas ir jo universalumas bus suprastas visų tautų, tačiau rusų tautos genezė šiame filme prasiskleidžia ne ką mažiau. Tai ne vien Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino laikysenos politinio perversmo metu.

Iš filmavimo aikštelės | Antano Sutkaus nuotr.

Filme skamba pagyvenusio garbaus amžiaus inteligento kalba TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje (1989 05 31). Kai Lansbergis su nedidele delegacija nuvyko „grąžinti jiems saulę“, kurią 1940 kiti delegatai buvo parvežę į Lietuvą, staiga į tribūną pakilo žmogus. Filme neaiškinama, kas jis yra, kas jam apskritai suteikė leidimą pasisakyti, tačiau jo kalba ne mažiau tvirta, nei netrukus čia pat kalbėjusio Landsbergio. Jis tiesiog griežtai, atvirai pasiūlė pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę: „Taip būtų sugrąžinta istorinė tiesa!“ Jeigu ne Gorbačiovo kvailumas, Lietuvos šiandien nebūtų. Neatsitiktinai buvęs Tarybų Sąjungos vadovas šių įvykių niekam nekomentuoja, vadina tiesiog „tamsia istorija“.

Nepripažinti Landsbergio – reiškia, nepripažinti Lietuvos Nepriklausomybės. Išvedžiojimų gali būti daug, ir jie visi šiandien tvyro ore. Bet Loznica, kaip ir Landsbergis, šypsosi sau į ūsą ir neslepia savo tiesos. Baltarusiai, ukrainiečiai šiandien išgyvena dar sudėtingesnius periodus, kurių metu žuvo kur kas daugiau žmonių, nei Lietuvoje, bet jų šalyse pritrūko tokių strategų, kurie nujaustų, kada ir kaip reikia elgtis, ką veikti kitą dieną, kai tos visų siekiamos laisvės būtų iš tikrųjų pasiekta. Lietuva savo Nepriklausomybę – Kovo 11-ąją – skelbė, kai Sovietų Sąjungos vadovas šventė savo valdymo penkerių metų sukaktį. Tuomet, kai „slibino galva“ rūpinosi savo įvaizdžiu, kai visas pasaulis buvo nukreipęs dėmesį į „perestroikos“ (persitvarkymo) simboliu tapusį veidą. Landsbergis „iššovė“, o kai „slibinas“ po trijų dienų atsibudo, jau nebuvo taip paprasta atsukti istorijos atgal. Filmas sklidinas aiškiaregystės. Jo kadruose gali pamatyti ir Vladimiro Putino ištakas. Šis filmas – tai ne eilinis, dar vienas Loznicos dokumentinis filmas. Jis išprovokavo režisierių bene sunkiausiam jo gyvenimo etapui – filmui apie Putiną.

Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ – ypač geros kokybės, garso takelis įtaigus ir raiškus. Kiekvienas garsas jame arba restauruotas, arba naujai įrašytas, išlaikant nepakitusį turinį.

Po filmo peržiūros vykusiame susitikime su žiūrovais Sergejus Loznica sakė, kad norėtų sukurti vaidybinį filmą – muzikinę komediją. Ir tam jis taip pat pasiruošęs. Jo išsilavinimas ir gyvenimo pozicija tam suteikia daug vilčių, bet pats gyvenimas diktuoja kitokius sprendimus. Jis ištikimas istorinei tiesai. Beje, šiame kontekste jie panašūs su Lansbergiu.

Paklaustas, ar galima atskirti meną ir politiką, režisierius pripažino, kad visuose jo filmuose sąsajos akivaizdžios. Politinis požiūris juntamas net, atrodytų, rafinuotame devyniolikos minučių filme „Naktis operoje“ (Une nuit à l’opéra, 2020), kuriame XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių Paryžiaus grietinėlė renkasi į Palais Garnier pasiklausyti Marios Callas žadą atimančio dainavimo.