Eglė Grėbliauskaitė, instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“ | E. Grėbliauskaitės nuotr.

„Gerklė yra pusiaukelė tarp proto ir širdies. Čia vyksta svarbūs organizmo reguliavimo procesai. Tyrinėju tokius reguliavimo, represijų, cenzūravimo mechanizmus ir mūsų visuomenėje, bendruomenėse, istorijoje“, – sako menininkė Eglė Grėbliauskaitė, kviečianti į parodą „Leiskite pažiūrėti Jums į gerklę“. Nuo balandžio 8 d. iki mėnesio pabaigos Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėse „Titanikas“ eksponuojamoje parodoje žvelgiama į vidinius ir išorinius konfliktus, nesusikalbėjimus ir tai, kas įtemptoje šiandienoje tarsi stringa gerklėje.

Pasitelkdama talpią gerklės metaforą, menininkė parodoje pristato per pastaruosius penkerius metus, VDA meno doktorantūros studijų laikotarpiu sukurtus projektus. Juose E. Grėbliauskaitė imasi ieškoti įsisenėjusių ar naujų socialinių ir politinių negalavimų, savotiškų visuomenės pykinimo priežasčių. Galerijose ar ekspozicijų salėse neišsitenkantys menininkės kūriniai dažniausiai eksponuojami viešose erdvėse, įsiterpia į miesto audinį ir įtraukia jo gyventojus, bendruomenių narius, biurokratines sistemas.

02_Eglė Grėbliauskaitė, Agnė Gintalaitė. Instaliacija „Nepamiršime nebeprisiminti“ | Andriaus Seliutos von Rath nuotr.

Vienas paskutiniųjų, atgarsio visuomenėje sulaukusių projektų – E. Grėbliauskaitės kartu su kolege menininke Agne Gintalaite Petro Cvirkos skvere Vilniuje inicijuotas socialinis kasdienybės spektaklis „Nepamirškime nebeprisiminti“. Dirbtinėmis samanomis – užmaršties simboliu – padengusios P. Cvirkai skirtą paminklą, menininkės Vilniaus miesto savivaldybės buvo paprašytos renginį nutraukti, nepaisant anksčiau joms išduoto leidimo. Praėjusių metų lapkritį vykusios iniciatyvos dokumentacija bei objektai atsiranda ir naujausioje E. Grėbliauskaitės parodoje.

Greta pristatomi ir anksčiau menininkės įgyvendinti projektai ar akcijos. Viena tokių – 2020-aisiais vykusių protestų Baltarusijoje kontekste E. Grėbliauskaitės inicijuotas spiginimas į Baltarusijos ir Rusijos ambasadų Vilniuje langus. Į parodos erdvę taip pat persikelia ir 2016 m. šalia Seimo rūmų stovėjusios „Triumfo arkos“ liekanos, pasigirsta Salomėjos Nėries poezija, 2018-aisiais kaip garso instaliacija skambėjusi šalia poetės vardu pavadintos sostinės gimnazijos.

„Kontekstas yra ir didžiausias priešas, ir pagalbininkas“, – sako menininkė, – „visi čia pristatomi kūriniai šiandien įgyja dar kitokią prasmę, nei tuo metu, kai buvo įgyvendinti. Karo akivaizdoje bet koks kontroversiškų praeities simbolių vertinimas ir interpretavimas patiria ypatingai didelį spaudimą. Todėl ši paroda primena, kokia reikalinga tokių klausimų revizija, kaip atidžiai turime stebėti save ir tai, ko anksčiau nematėme, kam neradome žodžių, strigusių mūsų kolektyvinėje gerklėje.“

Simboliška, kad E. Grėbliauskaitės paroda eksponuojama Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ I-ajame aukšte. Čia 2016 m. menininkė pristatė savo projektą „C30/37-XC3-CI0, 2-D16-S3, naujos geros grindys Titanikui“ – specialiai išlietas naujas betonines grindis, veikiančias ir kaip savarankiškas menininkės kūrinys, ir kaip svarbi infrastruktūra kitoms parodoms. Šioje E. Grėbliauskaitės parodoje kūriniai rodomi pritemdytoje ir šviesos tinkleliu suskaidytoje erdvėje, lyg sukatalogizuoti viešoje erdvėje pristatytų kūrinių liudijimai.