Puslapio pexels.com nuotr.

Deus ex machina (lot. dievas iš mašinos) – siužeto atomazga, kuomet problema atrodo neišsprendžiama, tačiau ją netikėtai išsprendžia išorinės jėgos. Ši priemonė pasitelkiama, kuomet autorius nebežino, kaip pabaigti istoriją, nori nustebinti skaitytoją ar žiūrovą, arba kaip komiškas elementas.

Deus ex machina atsirado antikiniame graikų teatre (apytiksliai V a. pr. Kr.). Ją itin išpopuliarino Euripidas. Tragedijos dažnai pasibaigdavo dievo nusileidimu iš dangaus. Jis išgelbėdavo herojų iš itin sudėtingos situacijos. Aktoriai, vaidindavę dievus, į sceną buvo nuleidžiami specialiu kranu. Taip ir kilo terminas „dievas iš mašinos“.

Plačiausiai paplitusi nuomonė, jog deus ex machina atima skaitytojo ar žiūrovo džiaugsmą, kurį sukeltų pagrindinio herojaus gebėjimas išspręsti problemą. Deus ex machina dažniausiai būna nesusijusi su visu kūriniu ir istorijoje pasirodo tik pačioje pabaigoje, tarsi iš niekur. Aristotelis rašė, jog siužeto atomazga turėtų atsirasti iš paties siužeto, o ne būti sukurta išorinės jėgos. F. Nyčė deus ex machina laikė viena iš tragedijos mirties priežasčių.

Vienas iš deus ex machina pavyzdžių šiuolaikinėje literatūroje – William Goldingo romanas „Musių valdovas“. Knygos pabaigoje vaikai yra pasiruošę nužudyti herojų, atrodo, kad jokio išsigelbėjimo nėra – juk jie negyvenamoje saloje. Ir štai paskutinę sekundę pasirodo karinio jūrų laivyno pareigūnas ir išgelbėja berniuką nuo mirties.

Deus ex machina taip pat galite pastebėti skaitydami Euripido „Medėją“, Šekspyro „Kaip jums patinka“, žiūrėdami „Žiedų valdovą“, „Harį Poterį“ ar „Brajano gyvenimą“. Pastarojo filmo ištrauka pateikta žemiau. Pagrindis filmo herojus patenka į situaciją be išeities: jis yra pačiame bokšto viršuje, o laiptais jį atsiveja priešai. Herojui bekrentant žemyn tarsi iš niekur atskrenda ateivių laivas ir jį sugauna. Šioje komedijoje deus ex machina šiek tiek pašiepiama, pabrėžtinai parodomas jos absurdiškumas.