Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 31 spalio d. 16:03
Dotnuvos bažnyčia ir vienuolynas – dangų remiantis barokas Vidurio Lietuvos lygumose

Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.

Važiuojant per Vidurio Lietuvos lygumas, begalinius laukus kažkur tarp Kėdainių ir Šiaulių, akis gali imti maloniai snūduriuoti, kol ją pažadina netikėti susižavėjimo šūksniai: tiesiai ant kelio, Dotnuvos miestelyje aukštyn stiebiasi didinga barokinė bažnyčia – paslaptinga, istorija dvelkianti, verčianti spausti mašinos stabdžius ir sustoti apsidairyti.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. balandžio 19 d. portale vilniausgalerija.lt

Bokštai kaip Kaune

Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia akį kutena net keliais aspektais. Visų pirma – savo masteliais, kurie santykinai atrodo tikrai dideli: aukšti bažnyčios bokštai kontrastuoja ne tik su iki horizonto tįstančiais laukais, bet ir kukliais mažo Dotnuvos miestelio stogais. Visų antra – bažnyčia turi pretenzingų vėlyvojo renesanso, baroko bruožų, kurie  nėra jau tokie dažni Lietuvos provincijoje. Tiek pirmas, tiek antras požymis rodo, kad bažnyčios statymo laikais Dotnuva buvo daug svarbesnė negu šiandien: ji turėjo miesto statusą, šalimais veikė didelis dvaras. Apie 1773 m., Dotnuvoje pradėta statyti ir bažnyčia bei bernardinų vienuolynas, kur nuolatos gyveno apie 20 vienuolių, veikė jų įsteigta gimnazija. Patys vienuoliai bažnyčią bei vienuolyną ir sumūrijo: tiesa, tai truko ne vieną dešimtmetį, tad spėjama, kad būtent dėl šios priežasties bažnyčios apatinis (raudonas) aukštas taip skiriasi nuo viršutinio (balto), kuris jau atspindi vėlesnį laikotarpį.

Beje, kadangi vienuoliai buvo atvykę iš Vilniaus, vienuolynas turi Vilniaus architektūrinės mokyklos bruožų: čia mainosi vėlyvasis renesansas ir barokas kartu su gotikiniu kilimu į viršų: panašią manierą galime pamatyti ir Kauno Jėzuitų, Jiezno, Tytuvėnų bažnyčiose, kurios irgi turi grakštų, siaurėjantį į viršų bokštą.

Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.

Kovingi vienuoliai

Kaip ir daugelio to meto vienuolynų, taip ir aktyvaus, savotišku kultūriniu centru tapusio Dotnuvos vienuolyno istorija baigiasi XIX a. viduryje, kai po vienuolyno paramos 1863 m. sukilėliams vienuolynas uždaromas. Vienuoliai sukilėlius ne tik maitino ir slėpė, bet ir rėmė finansiškai, o uždraustas platinti knygas bei raštus laikė ypatingoje vietoje –  po altoriumi. Kai kurie kunigai bei vienuoliai ir tiesiogiai dalyvavo sukilime, už tai visi iki vieno nubausti – ištremti į įvairius tolimiausius Rusijos Imperijos kampelius.  Pasakojama, kad palikdami Dotnuvą vienuoliai savo turtus esą paslėpė sienoje, tačiau tvarkant vienuolyną rasta tik sukilėlių ginklų.

Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.

Gyveno Tėvas Stanislovas

Atkūrus nepriklausomybę, jau mūsų laikais vienuolynas atiteko vienuoliams  kapucinams, kurį laiką jame gyveno ir duris lankytojams plačiai atvėrė  garsusis Tėvas Stanislovas.  Įdomus faktas – šiuo laikotarpiu Dotnuvos vienuolyne Tėvas Stanislovas į lietuvių kalbą vertė garsaus poeto Rainerio Maria Rilkes poeziją, jo teigimu, eilutėse rasdamas daug paralelių su aplinka ir gyvenimu, kurį matė už vienuolyno durų. Šiandien poezija virtusi jau pati, laike tartum sustingusi, Dotnuva: apėję bažnyčią, būtinai apžiūrėkite už jos esantį vienuolyną, upelį, tiltelį senąsias kapinaites.  Beje – Dotnuva yra viena iš vietų, kur vidutiniškai iškrenta mažiausiai kritulių Lietuvoje, todėl galime pažadėti, kad jei lankysite Dotnuvą, ko gero, jus pasitiks geras oras!

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!