Spektaklis „Pelenė“, Vilniaus teatras „Lėlė“ | D. Matvejev nuotr.

Vilnius – tikras pasakų miestas. Jis nedidelis, ypač lyginant su Ukrainos miestais, apie kuriuos mes nuolat sužinome vis daugiau jaudinančių istorijų. Vilnius mums brangus ir savo raudonais čerpių stogais. Vilniaus, kaip ir kiekvieno pasaulio miesto, veidą suformuoja po tais stogais gyvenantys žmonės ir jų maži bei dideli gyvenimai. Be jų miestai prarastų savo tapatybę, savo tikrą charakterį. Nors Vilnius asocijuojasi su daugeliu įdomių veidų, tačiau jame egzistuoja tam tikros vietos, kur galima sutikti tuos veidus. Viena iš tokių vietų – teatro „Lėlė“ „sala“, kurioje glaudžiasi visas būrys gražių žmonių.

Pandemijos metu Vilniaus „Lėlėje“ gimusi „Pelenė“ (premj. 2021-12-04) – ne vien spektaklis. Tai dovana-susitikimas su nuostabiomis aktorėmis. Užsikabarojęs į teatro palėpę gali metro atstumu stebėti Almiros Grybauskaitės ir Elvyros Piškinaitės meistrystę. Matyti jas spektakliuose, skirtuose vaikams – didžiulė dovana. Šios aktorės – ne vien teatro „Lėlė“ ištikimiausios sielos, jos – ir tikri Vilniaus veidai. Jos jaučia visus, kurie ateina į teatrą. Jos atpažįsta tiek vaikų, tiek suaugusiųjų nuotaikas. Šios aktorės reaguoja į pačias netikėčiausias spektaklio aplinkybes ir kiekvieną kartą priverčia šypsotis: net tada, kai, rodos, nieko ypatingo neįvyko. Šios dvi aktorės – unikalioji Vilniaus aura, kuri sklinda ir iš spektaklio „Pelenė“.

Kai pasaulis ruošiasi atstatyti orkų suniokotą Ukrainą, vis pagalvoji: kokie mes esame mažiukai ir silpni su savo nuo sovietmečio laikų tebesitęsiančiomis apgaulėmis, melu ir įvairiomis istorijomis, susijusiomis su teatrų statybų, renovacijų, remontų istorijomis. Vilnius – lyg neperžengiama giria: seniausias miesto teatras per daugiau nei šimtą metų nepatyrė reikšmingesnio remonto (išskyrus tai, kad į žiūrovinę erdvę grubiuoju būdu integruotos technikų kabinos, nes sovietmetis buvo bejėgis ką nors geresnio sugalvoti), o tie, kas pradėjo remontus, užstrigo. Scenarijai atpažįstami, jau daugelio ir nebestebina. Ir teatras „Lėlė“, įklimpęs į nesibaigiantį remontą, privertė kūrėjus atrasti naujas užuovėjas naujiems spektakliams.

Spektaklis „Pelenė“, Vilniaus teatras „Lėlė“ | D. Matvejev nuotr.

Spektaklis „Pelenė“, Vilniaus teatras „Lėlė“ | D. Matvejev nuotr.

Tikriausiai dėl to naujasis spektaklis „Pelenė“ nusikraustė į teatro palėpę, kurioje pasakos istoriją pradeda tikroji palėpės gyventoja – baltoji pelytė. Charles’io Perrault pasakos motyvais režisierė Nijolė Indriūnaitė parašė pasaką „Stebuklingi bateliai“, pagal kurią ir pastatytas šis spektaklis. Kaip dažnai nutinka, būti pagrindine savo pagalbininke ji pasikvietė scenografę, lėlių ir kostiumų dailininkę Aušrą Bagočiūnaitę-Paukštienę. Šis moterų duetas – taip pat išskirtinis. Neužmirštami spektakliai – „Baltos pasakos“, „Sniego karalienė“, „Gėlių istorijos“ – stebino ypatinga šiluma, išradingumu, išmintimi, jautriu humoru. Tad „Pelenę“ galima laikyti šio kūrybinio dueto darbų tęsiniu, kuriame dalyvauja per visus šiuos spektaklius keliaujančios aktorės Grybauskaitė ir Piškinaitė.

Spektaklis nuvilnija kaip gaivaus vėjo dvelksmas, suskamba itin aktualiai. Tai yra dabartinio gyvenimo metafora – stebuklo laukimas. Visos keturios kūrėjos – režisierė, dailininkė ir dvi aktorės – dėmesį sukoncentruoja ne į blogio – pamotės ir dukrų – anatomiją, o į Pelenės likimą. Jos atsisako negatyvumą provokuojančių situacijų, čia veiksmas sutelkiamas į laimingas akimirkas, kurios, kaip visose pasakose, nutinka tada, kai tikima šviesa ir grožiu. Kūrėjos leidžia pajusti, kad stebuklas nutinka netikėtai, kai žmogus tiki greta esančiu žmogumi.

Spektaklis „Pelenė“, Vilniaus teatras „Lėlė“ | D. Matvejev nuotr.

Ši „Lėlės“ palėpėje gimusi „Pelenė“ sutalpinta į pasakos skrynią, kuri spektaklio metu transformuojasi į muzikinę dėžutę. Skrynia – pilna pasakiškų paslapčių. Miniatiūrinis pasaulis toks sodrus, kad per keturiasdešimt minučių atsiveria įvairios veiksmo vietos, namų ir rūmų interjerai, kuriuose – begalės daikčiukų, kalbant teatrine kalba, – lėlių pasaulio rekvizito. Vaikams tokie dalykai ypač įdomūs ne vien dėl to, kad juos jie gali sulyginti su savo namų turtu. Spektaklio kūrėjos, ypač dalininkė Bagočiūnaitė-Paukštienė, pateikia profesionaliai atliktą meno kūrinį, kur kiekviena interjero detalė ar suknelės kaspinėlis kruopščiai apgalvoti, turi savo dramaturgiją, kai vaizdas nuosekliai „auginamas“ link kulminacijos. Tad finalinė scena, kai ant skynios iškeliama ne viena Pelenės kurpaitė, o deimantais nusagstyti balti bateliai, papildomo žodinio paaiškinimo nereikalauja. Pasaka žiūrovų galvose pati transformuojasi: vienas siužetines linijas pats imi atkurti, kitkas tiesiogiai parodoma. „Pelenėje“ svarbu tai, kad viskas pritraukiama ne prie Perrault pasakos autentiškumo, bet prie teatro paslapties. Čia palikta erdvė vaikų fantazijai, begaliniam norui įlįsti į tą pasakų skrynelę, kurioje įkurdintas toks paslaptingas lėlyčių gyvenimas.

Spektaklis „Pelenė“, Vilniaus teatras „Lėlė“ | D. Matvejev nuotr.

Spektaklis „Pelenė“, Vilniaus teatras „Lėlė“ | D. Matvejev nuotr.

Muzikos kompozicijos autorius Vitaras Aškelavičius spektaklyje apjungė pačius skirtingiausius muzikinius motyvus, įvairius pasakoms būdingus garsus, čia ypač pritiko muzikinių dėžučių melodijos. Jos girdėtos, tačiau princų ir princesių pasauliui būtinos. Kartu su muzika besisukdamos mažosios teatro lėlytės padėjo įsukti mažųjų žiūrovų vaizduotę.

Bet lėlių pasaulis nebūtų toks įdomus, jei gyvai negalėtume stebėti nuostabiųjų aktorių, kurios savo mimika, judesiais, gražiomis šukuosenomis traukia vaikų dėmesį. Režisierė jau kelintame spektaklyje sukuria tokias aplinkybes, kuriose aktorės kiekvieną kartą atranda naujų impulsų netikėtiems jų pačių atsivėrimams. Ir Grybauskaitė, ir Piškinaitė – labai žaismingos aktorės. Nuo pat pirmų akimirkų gali pajusti jų begalinį atsidavimą, meilę konkrečiai vaidinamam kūriniui. Spektaklis praeina vienu atsikvėpimu. Abiejų aktorių veidai švyti, žvilgsniai skvarbūs… O vaikų akys dega žiūrint į tokias aktores, kurios čia pat, jų akyse, ir lėlytes perrengia, ir įvairias išradingosios dailininkės paslaptis ir išmonę pademonstruoja. Įvyksta sceninė personifikacija – negyvi daiktai ir lėlės čia pat sudvasinami, sužmoginami. O bendras spektaklio vaizdas su šviesų pagalba suformuoja paslapties kupinus vaizdinius.

Aktorės – lėlių karalienės: jos moka įveiksminti lėlytes, su jomis elgiasi kaip su krištolo gabaliukais – labai atsargiai ir atidžiai. Taip lėlytės tampa svarbesnėmis už pačias aktores. Štai tuomet ir gimsta tikrasis teatras: imi regėti, kaip aktorėms smagu tame pasaulyje ir koks tas lėlių pasaulis galingas savo beribe fantazija. Nustojame skaičiuoti, kiek sugeba dvi aktorės aprėpti: tik keturios dviejų lėlininkių rankos, tačiau jos įsuka skirtingų veikėjų gyvenimus, – ne tik našlaitės mergaitės, pamotės, įseserės, bet ir princo bei visų puotos dalyvių. Dvi aktorės ir dekoracijas keičia, ir lėlytes valdo, ir viena akimi žiūrovus stebi. Princas susitinka su Pelene lyg Džuljetos balkonėlyje, o pirmas aukštas pilnas svečių. Aktorės techninių paslapčių neišduoda: mums lemta patikėti Pelenės istorija, tuo mažu ir dideliu pasakos stebuklu.

Lėlininkai prisitaikė prie nuolatinio teatro remonto sąlygų, o kartu išmoko susitelkti ir mažoje erdvėje pademonstruoti tikrojo teatro ištakas. Visos svajonės gali būti įgyvendintos, jei tik sugebėsi nuosekliai to siekti. Kūrėjai nepamiršo, kad tikroji palėpės šeimininkė – pelė, tad ir jai buvo leista sudalyvauti finalinėje scenoje.

Spektaklis „Pelenė“, Vilniaus teatras „Lėlė“ | D. Matvejev nuotr.