Visais atvejais tapytojui, susidūrus su daiktu ar daiktų apsuptimi, tenka žengti į fizinės natūros teritoriją ir mėginti drobėje sukurti naują vizualinį daiktų pasakojimą, kuriame jau su daiktais kažkas yra atsitikę – pakeistos jų prasmės, išorė, forma.
Broniaus Gražio natiurmortų paroda „Daiktai“ Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) sakytų, kad užduoties dairytis daiktų apsuptyje ir kurti naujas prasmes dailininkas ėmėsi su nemenku azartu. Ką jis pamatė ar atrado mediniuose, plastmasiniuose, guminiuose, metaliniuose kūnuose, įvairiose daiktų kombinacijose (uždaros ir atviros erdvės), kokius dialogus nubrėžė tarp kieto ir minkšto, tarp dirbtinio ir natūralaus daikto?
Kai kas pasilikę iš ankstesnių autoriaus natiurmortų: „skylės“ su praverta virvute, žuvis, rūbas, lošimo kauliukas, nupjautas kelmas, aptirpę, blunkantys laikrodžiai (vadinasi, „laikas eina“). Vieni natiurmortai nutapyti kaip trumpos ir greitai perskaitomos daiktų istorijos („Baltos pirštinės“, „M. K. Čiurlionio paletė“, „Plokštelė“) ir jų vaizdinis pasakojimas tiesiog nurodo, už ko užkliuvo dailininko žvilgsnis.
Kaip įprasta, Gražio paveiksluose daug šviesos ir šešėlių, raibuliuojančių ar net aštrokų „neoninių“ spalvų. Jos, ko gero, panaudotos kaip aktyvaus, erzinančio daikto charakteristikos, savotiškas natūros „įžūlumas“ („Daiktai gatvėje“). Kurti daiktų vizualinius scenarijus yra jau išbandyta tapytojo strategija, kuri dažniausiai atveda prie mįslingo, keisto, siurrealumo prieskonio turinčio rezultato („Švarkas“, „Puodukas – ausis“). Turbūt yra ir riba, kad pastarasis netaptų įmantriu „rebusų“ kodu. Užtat daugiau paveiksluose atsiradę formų geometrijos, stačiakampių plokštumų. Kai kurių natiurmortų griežta, lakoniška linijų konstrukcija yra lyg karkasas, padedantis išgryninti vaizdą, apsivalyti nuo smulkių formų trikdžių („Kelmas ant stalo“, „Moliūgai“, „Du puodukai“). Geometriškai nubraižyti ir nuo daiktų krentantys šešėliai; čia matau vieną kitą paralelę su europietiška natiurmorto istorija. Kaip ir garsieji tapytojai metafizikai (Giorgo de Chirico, Carlo Carrà), Gražys išnaudoja svarbų šešėliavimo principą: geometrija šešėlius taip pat padaro daiktais. Tik jie šiuo atveju krenta ne architektūrinėse erdvėse ar aikštėse, o interjeruose. Geometrinė šešėlio forma yra tokia, kokios reikia natiurmorto kompozicijai, o ne natūros erdvei.
Viktorija Daujotytė mano, kad lietuvių kalboje žodis daiktas yra radęsis iš „diego, daigo“. Vadinasi, iš to, kas diegiasi, stiebiasi, dygsta, didėja. Pasirodymas ir rodymasis yra svarbu daikto fenomenologijai, daiktų aplinka visad laukia žmogaus žvilgsnio, ir mūsų intencijos išjudina šį daiktų stabilumą, veda link neįtikėtinų daikto transformacijų. Nutapytas natiurmortas paprastai siejasi su tuo, kas šalia, bet kartu jis daromas ir kaip fikcija, išmonė. Tai – pertvarkyta, suredaguota daiktų pasaulio versija. Tuomet daiktas transkontekstualizuojamas, jis nebepraktiškas. Martynas Heidegeris, rašydamas apie Van Gogho batus, pastebėjo, kad jų esamybė įgauna būties atvirumą, pastovų švytėjimą (M. Heidegeris, „Meno kūrinio prigimtis“ // „Grožio kontūrai“. Vilnius. Mintis. 1980, p. 222).
„Daiktai yra visur, visad šalia žmogaus. Bandymai suskaičiuoti, kiek pasaulyje daiktų, prilygtų utopijai“, – rašo autorius parodos anotacijoje. Pridurčiau savo išvadą: visgi nutapytų daiktų yra daugiau. Nes paveikslai su juose pavaizduotais natiurmortais taip pat yra daiktai.
B. Gražio tapybos paroda „Daiktai“ Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) veikia iki gruodžio 1 dienos.