Laura Kutkaitė | P. Žižliausko nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako režisierė Laura Kutkaitė.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos labiausiai domina?
– Ieškantis kūnas. Negalėčiau pasakyti, kas mane paskatina kurti. Kuriu, nes kitaip negaliu. Kai galėsiu nekurti – nekursiu. Mane domina ne tiek atskiros temos, kiek pats teatras. Jeigu klausimas „Kas yra filosofija?“ yra vienas iš pagrindinių filosofijos klausimų, tai „Kas yra teatras?“ man yra svarbiausias klausimas teatre. Kas, kaip ir kodėl teatras. Man, kuriančiai, ir žiūrovui, stebinčiam.
Spektaklis „Sirenų tyla“. Rež. L. Kutkaitė | E. Krukonytės nuotr.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?
– Menininkas – sprendžiu, be abejo, pagal save – katinas, kuris vaikšto vienas, bet kartais turi užsukti į artimiausią kaimą palakti pieno ir gauti glamonių iki tol, kol bus eilinį kartą nuvytas šalin vėl keliauti vienas. Pasaka be galo.
Žodis „bendruomenė“ man asocijuojasi su stipriu, giliu ir tvirtu žmonių grupės ryšiu. Būdama režisiere, aš sieju save su Lietuvos teatro bendruomene plačiąja šio žodžio prasme, bet tuo pačiu nelaikau savęs jos dalimi. Laikau save tos žmonių grupės, tos bendruomenės, su kuria tuo metu kuriu spektaklį, dalimi. Kolegė režisierė Eglė Švedkauskaitė yra mano draugė, bet toli gražu artimais nelaikau visos jaunojo teatro bendruomenės.
Spektaklis „Sirenų tyla“. R. Valiukaitė. Rež. L. Kutkaitė | E. Krukonytės nuotr.
– Ar tavo menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Jei mano kūryba ką ir atspindi, turbūt atsakymų reiktų ieškoti tos kūrybos atspindyje – žiūrovuose. Kurdama spektaklį nesistengiu specialiai orientuotis į socialines problemas. Tikiu, kad dauguma mano kūrybą veikiausiai įvardys kaip feministinę. Lietuvoje taip atsitinka kiekvienai jaunai moteriai, kuri nebijo sakyti tai, ką galvoja. Arba, jei dar aštriau – apskritai būti. Argi tai nėra apmaudu?
Galvoju, kad veikiausiai neįmanoma atskirti socialinių problemų nuo amžinųjų. Tačiau bet kokios problemos yra amžinos, nes kaip žmonės esame pasmerkti jas kartoti. Šiandien joms galbūt suteikti nauji vardai, kurie po kažkiek laiko vėl keisis. Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriu pusiau dokumentinę tragikomediją „Sirenų tyla“, kurios medžiaga gimė iš pokalbių su psichologinį ir seksualinį smurtą patyrusiomis aktorėmis. Tai, viena vertus, galima įvardyti kaip labai specifinę post-metoo laiko Lietuvoje išraišką, o, kita vertus, smurtas egzistavo per amžių amžius ir, deja, jis visada bus aktualus.
Spektaklis „Sirenų tyla“. T. Vaškevičiūtė. Rež. L. Kutkaitė | E. Krukonytės nuotr.
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis režisieriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Didžiausias iššūkis turbūt yra proceso eigoje išlikti žmogumi, kuris kasdien išsaugo jautrumą jį supantiems žmonėms. Kūrybinės krizės, jei kalbama apie epizodus, kai jautiesi itin nekūrybinga, tikrai ištinka. Bet net ir jos man malonios, nes primena apie mano privilegiją užsiimti tuo, kuo noriu užsiimti. Ir tai, kad mane gali ištikti kūrybinė krizė – labai didelė privilegija.
Spektaklis „Sirenų tyla“. G. Čiuraitė. Rež. L. Kutkaitė | E. Krukonytės nuotr.
– Koks tavo santykis su aktoriais? Kaip juos renkiesi? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdama?
– Viliuosi, kad mano santykis ne tik su aktoriais, bet ir su visa kūrybine komanda yra visų pirma pagarbus. Aktorius renkuosi pagal nuojautą, intuiciją, kas tai bebūtų. Pagal iš jų sklindantį atsidavimą. Pagal jautrumą, kurį jie slepia, nes tai man artima. Kol kas negaliu pasakyti, kokiais principais vadovaujuosi dirbdama su aktoriais, dar per anksti bandyti apibendrinti. Turbūt tie principai priklauso ir nuo medžiagos, kurią pasirenki statyti, ir nuo aktorių komandos, kurią susirenki.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
Šiuo metu galiu sau leisti užsiimti tik teatru. Kaip bus po poros mėnesių – aš nežinau. Pamatysim.
Kūrybos ir buities konfliktas man pasidarė aktualus tik pastaruoju metu, kai repetuodama supratau, kiek mažai laiko galiu skirti žmogui, esančiam šalia. Žmogui, kuris nėra mano repeticijų dalis. Vis dar esu šiame konflikte. Ir šiuo metu baugu, nes kol kas panašu, kad šis konfliktas tik aštrės mano gyvenime.
Dėl komercinio meno – nesu tikra, kad žinau, kas yra komercinis menas. Juk, pvz., O. Koršunovo „Išvarymas“ ar opera „Saulė ir jūra“ yra neįtikėtinai komerciškai pasisekę kūriniai. Bet ar tai komercinis menas? Nemanau. Išaugau iš to amžiaus, kai maniau, kad yra geresnis ir prastesnis menas ir kad yra žmonių, kurie neturėtų kurti. Tobulame pasaulyje kurti turėtų galėti visi. Bet taip nėra. O pasakyti žmogui, kad tai, ką jis kuria, yra pigu ar komerciška, yra baisu. Niekas neturėtų niekam drausti imtis kūrybos. Kad ir kokia ji būtų. Jei tau neįdomu – neklausyk, nežiūrėk, nespausdink, juk galima rinktis. Padėkok, apsisuk ir eik. Arba tiesiog – apsisuk ir eik. Smerkti kito žmogaus kūrinio meninę kokybę – žema. Niekaip iš galvos neišeina Virginijos Cibarauskės pokalbis su J. Visockaite (jis prisidėjo prie mano sprendimo statyti „Sirenų tylą“).Visockaitė jame atvirai pripažįsta, kad kai jai į redakciją koks autorius atnešdavo savo kūrybą ir pasakydavo „kuriu“, ji „bjauriai nusišiepdavo jam į akis“. Jeigu Dantė ir neaprašė vieno iš ratų, kur keliauja panašūs žmonės, tai juodraštyje toks tikrai turėjo būti.
Spektaklis „Sirenų tyla“. A. Zabotkaitė. Rež. L. Kutkaitė | E. Krukonytės nuotr.
– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks tavo ir tavo kūrybos santykis su literatūra? Galbūt turi tau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtum sugretinti save su vienu iš jų?
– Georges Bataille, Jean Genet, Franz Kafka, Charles Baudelaire, Bertolt Brecht, Daniil Kharms, Arthur Rimbaud. Jų rašytinė kūryba mane turbūt ir suformavo, ir tebeformuoja dabar. Taip pat ir Sarah Kane. Deja, bet šiame sąraše ji vienintelė moteris. Šiuo metu išsikėliau sau tikslą rasti man įdomių moterų autorių. Galbūt tai netgi galėtų būti atsakymas į klausimą, koks yra mano kūrybos santykis su literatūra. Labai norėčiau statyti vien moterų pjeses. Deja, nepanašu, kad kiekvieną kartą galėsiu sau leisti tokį malonumą.
Spektaklis „Fedros meilė“. Rež. L. Kutkaitė | P. Žižliausko nuotr.
Pabaigai – citata iš Jean Genet „Vagies dienoraščio“, su kuria saldžiai tapatinuosi:
„<…> tačiau bent pasakysiu, jog palaipsniui prisiverčiau žiūrėti į šį apgailėtiną gyvenimą kaip į laisvai pasirinktą būtinybę. Niekada nesistengiau jo paversti kitokiu, nei jis iš tikrųjų buvo, nesistengiau jo gražinti, maskuoti, o atvirkščiai — norėjau teigti visą jo šlykštumą, o patys šlykščiausi jo bruožai man virto didybės ženklais.“
Daugiau informacijos apie artėjančią L. Kutkaitės premjerą „Sirenų tyla“.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
