Remigijus Sederevičius. „Masalas žvejams“
Birželio 17 d., penktadienį, 17 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaroma paroda „Lutum magnum“, kurioje supažindinama su įvairių sričių menininkų kūryba, bendra jų kūrinius vienijančia medžiaga – moliu – bei skirtingomis jos pritaikymo formomis.
Išvertus iš lotynų kalbos, lutum magnum reiškia „puikusis molis“ arba „didelis purvas“. Molis yra pigi, patvari ir ekologiška medžiaga, prieinama visiems kūrėjams. Tai minkštas ir patogus trimatis pieštukas, perduodantis menininkės mintį per ranką į formą. Drėgnas molis atskleidžia ir išsaugo kiekvieną autorės prisilietimą, tačiau savo ruožtu paliktas džiūti ar išdegtas krosnyje, gali pasijusti esąs laisvėje ir sukurti kūrėjams nepavaldžias formas.
Antanas Vivulskis. „Vaikai su šuniuku“. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinys
Tam tikra prasme molis – ir aiški nuoroda į žemę, kuria vaikštome ir iš kurios gyvename, ir netgi medžiaga, galinti tapti indu gyvybei – golemas juk buvo sukurtas iš molio. Iš jo atsirado ir puodai, ir plytos, ir prieglobstis, ir maisto gamybos galimybė. Molis yra pirminė žaliava, gebanti įgauti daugybę pavidalų ir beveik magiškai persikeisti, kai atsiduria skirtinguose kontekstuose – mitologiniame, literatūriniame, istoriniame, simboliniame, maginiame ir meniniame.
Paroda „Lutum magnum“ yra apie molio ir meno jungtį Lietuvoje, ja siekiama atskleisti molio medžiagiškumo raiškos įvairovę šiuolaikiniame mene. Eksponuojami skirtingais laikotarpiais sukurti įvairių sričių autorių darbai pasižymi medžiagos, proceso ir koncepcijos derme. Nuo keraminio indo iki tapybos, grafikos, instaliacijos ir vaizdo darbų – molį įvairiai naudojo skirtingų kartų menininkės ir menininkai.
Be to, molis kasdien yra pajuntamas ir suvokiamas, tiek kaip sanitarinis-funkcinis elementas, be kurio neapsieina mūsų buitis, tiek ir kaip dekoratyvus daiktas. Šios funkcinio ir befunkcio, vienkartinio ir unikalaus santykio paieškos yra pagrindinė visų šioje parodoje eksponuojamų menininkų kūrybos tema. Pradedant Antano Vivulskio moliniais eskizais ir baigiant šiųmečiais Jurgos Barilaitės molio kapojimais, molis daugybe būdų leidžia autoriams patirti unikalų santykį su kūryba.
Parodoje eksponuojami Roberto Antinio (jaunesniojo), Roberto Antinio, Jurgos Barilaitės, Noros Blaževičiūtės, Artūro Bumšteino, Adomo Danusevičiaus, Tomo Daukšos, Eglės Einikytės-Narkevičienės, Nerijaus Ermino, Monikos Gedrimaitės, Onos Grigaitės, Ievos Bertašiūtės-Grosbaha, Evaldo Janso, Audriaus Janušonio, Rasos Justaitės-Gecevičienės, Aistės Kisarauskaitės, Vinco Kisarausko, Saulės Kisarauskienės, Julijos Klevinskaitės-Gleiksner, Agnės Kondrataitės, Agnės Kučerenkaitės, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, Nicholaso Matrangos, Antano Mončio, Mindaugo Navako, Napoleono Petrulio, Rafalo Piesliako, Rimanto Sakalausko, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Mykolo Saukos, Albertos Saukaitytės, Remigijaus Sederevičiaus, Birutės Stulgaitės ir Antano Vivulskio kūriniai.
Paroda veiks iki 2022 m. rugsėjo 11 d.
Parodos kuratorius Rokas Dovydėnas
Parodos architektas Mindaugas Reklaitis
Parodos koordinatorė Jurgita Ludavičienė
Informacinis rėmėjas Media Traffic
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Projekto partneriai: Vilniaus dailės akademija, Antano Mončio namai-muziejus
Projekto organizatorius Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
