Kompozitorius Dominykas Digimas | I. Vyšniauskaitės nuotr.
„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti ir dabar jau per vėlu“ – tai vienas iš prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) kartu vykdomo šiuolaikinės operos projekto „Operos genomas“ kūrinių. Būsimos operos autoriai – kompozitorius Dominykas Digimas, režisierė Kamilė Gudmonaitė ir scenografė Barbora Šulniūtė – pakvietė visuomenę pasidalyti savo patirtimis, istorijomis ir nuotaikomis, taip prisidėti prie naujos operos libreto kūrimo. Praeivių „išpažintims“ buvo įrengta taksofono būdelė prie LNOBT šiaurinio fasado, kuri čia „budi“ jau beveik keturis mėnesius ir „skambučių-išpažinčių“ lauks iki pat vasaros pabaigos, o gal ir dar ilgiau. Paskambinti į šią būdelę galima ir neišeinant iš namų – palikti garso įrašą kviečiama specialiai sukurtoje interneto svetainėje www.taksofonas.lt
Prabėgus beveik keturiems mėnesiams taksofono būdelėje netyla skambučiai, o per tą laikotarpį jau sukaupta daugybė garso įrašų: jautrių asmeninių išpažinčių, politinės ir pilietinės pozicijos apraiškų, grįžtančiųjų iš vakarėlių atbalsių ar tiesiog išgąstingai numesto ragelio signalų. Visų šių skambučių-pokalbių pirmuoju liudytoju tapo būsimo kūrinio kompozitorius Dominykas Digimas – jam teko atsakomybė perklausyti visą garsinį peizažą(autentiškas istorijas ir kasdienybės garsinius atspindžius), juos suklasifikuoti ir suarchyvuoti.
Kompozitorius Dominykas Digimas pasidalijo mintimis apie šį unikalų medžiagos operai rinkimo procesą.
– Kiek „skambučių“ įrašų jau sukaupėte?
– Nuo kovo 2 dienos taksofono ragelis buvo pakeltas 1553 kartus. Žinoma, tai neatspindi tikrojo pokalbių skaičiaus, nes dauguma žmonių atėję į taksofono būdelę domisi, kas čia yra ir kaip tai veikia, kai kurie jų palieka trumpą žinutę. Taip pat iš daugelio įrašų galima spręsti, kad žmonės mėgsta fotografuotis būdelėje pakėlę ragelį (šiuo veiksmu pradedamas garso įrašas); įraše girdžiu, kad fotografuojančio asmens klausiama, kaip būtų geriausia pozuoti. Tačiau kasdien taksofone įrašomi vidutiniškai vienas ar du atviri pokalbiai, tad šiuo metu turime užfiksavę daugiau kaip 150 pasisakymų ir jų vis daugėja.
– Kiek aktyviai žmonės linkę „skambinti“ taksofonu ir kokia dalis jų mieliau renkasi galimybę palikti garso įrašą per internetinę prieigą?
– Nors manėme, kad palikti įrašą internete žmonėms bus patogiau, nes norintiems „paskambinti“ tuomet nereikia atvykti į Vilnių, tačiau per keturis mėnesius pamatėme tendencijas, kad dominuoja skambučiai iš fizinės būdelės, esančios prie Operos ir baleto teatro. Turbūt tai lemia suvokimas, kad toks „pokalbis“ yra labai atsakingas žingsnis, kuriam reikalinga speciali aplinka. Tai tarsi ritualas, kuriam turi pasiruošti, atlikti šį išsisakymą tam skirtoje vietoje. Juk neretai skambintojas pasirenka kalbėtis su tuo, kurio jau niekada nebepamatys. Tokius pokalbius dažnai žymi ilgos pauzės tik pakėlus ragelį. Tylima 20 ar net 40 sekundžių, ir tik tada pasakoma „labas…“. Sunku įvardyti, bet ta tyla suteikia savotišką sakralumo pojūtį.
Scenografė B. Šulniūtė, režisierė K. Gudmonaitė ir kompozitorius D. Digimas | I. Vyšniauskaitės nuotr.
– Ar pastebite skambučių aktyvumo piką? Galbūt skambintojai atvirauti labiau linkę darbo dienomis arba kaip tik savaitgaliais?
– Labai įvairiai. Galima pastebėti tendenciją, kad savaitgaliais arba švenčių dienomis dažniau apsilanko šeimos, norinčios savo vaikams pristatyti jiems dar neregėtą aparatą. Įdomūs ir kiek mistiški būna ankstyvo ryto arba naktiniai įrašai, kurių metų kartais neištariamas nė vienas žodis. Žinoma, vėlyvo vakaro įrašus dažniausiai sudaro besilinksminančio jaunimo skleidžiami garsai ar pokalbiai. Išsisakyti norintys žmonės tam renkasi įvairų metą, kuris tikriausiai yra susijęs su jų dienos ritmu, todėl vieni užsuka prieš darbus, kiti – savaitgaliais. Taip pat žmonės ateina grupelėmis ir įėję po vieną palieka savo įrašus, tai būdingiausia moksleiviams (sprendžiant iš to, ką pasakoja) ir tokių vizitų laikas susijęs su pamokų pabaiga.
– Gal prisimenate, kiek truko ilgiausias „pokalbis“ ir kokia yra vidutinė skambučių trukmė?
– Tiksliai nepasakysiu, bet ilgiausias „skambutis“ truko maždaug 12-15 minučių. O apskritai skambučių trukmė yra labai įvairi: kai kurie būna lakoniški, nuskamba tik viena frazė, kitiems išsisakyti reikia daugiau laiko. Sakyčiau, kad vidutiniškai pokalbiai trunka 4-5 minutes.
– Kokios tematikos pokalbius galėtumėte išskirti? Ar juos apskritai galima suklasifikuoti į tematines grupes?
– Turbūt iki pat paskutinio įrašo, kuris bus atliktas, atrasime vis naujų temų ar „pašnekovų“ tipų, į kuriuos yra kreipiamasi. Tačiau nuo pat pradžių ryškiai išsiskyrė skambučiai adresuoti seneliams ir močiutėms. Taip pat tėvams, kurių jau nebėra, arba jie toli, arba gyvena kartu, tačiau su jais nėra tikro ryšio. Nemažai skambučių skiriami buvusiems partneriams arba nuskamba meilės prisipažinimai žmonėms, su kuriais taip ir neteko susipažinti. Įpusėjus vienam pokalbiui paaiškėjo, kad yra kalbamasi su velioniu katinu, o viena senyvo amžiaus moteris užėjo į būdelę todėl, kad jos visi draugai jau iškeliavę amžinybėn. Dauguma pokalbių yra skaudžiomis temomis – gailimasi praleistų galimybių pasakyti tai, ką dabar tenka sakyti telefono būdelėje. Tačiau yra ir labai šviesių bei džiaugsmingų prisiminimų, padėkų už kartu praleistas šiltas akimirkas, eilėraščių, lakoniškų „ačiū už viską…“. Na ir, žinoma, dar viena dažnai pasikartojanti frazė „Slava Ukraini!“ arba tikslingai pasiunčiamas agresorius.
– Kaip žmonės linkę komunikuoti būdelėje: ar teko išgirsti iš anksto parengtų, galbūt net surepetuotų pasisakymų, ar dažniau viskas vyksta improvizuotai, čia ir dabar?
– Pastebiu, kad žmonės pasikalbėti ateina turėdami tikslą, jie būna tam pasiruošę, apgalvoję, ką nori pasakyti, tačiau dažnai patys prisipažįsta, kad nesitikėjo, kad pokalbis pakryps viena ar kita linkme, ar kad tai jiems sukels tiek daug emocijų. Kai kurie pradeda pokalbį sakydami, kad nieko specialiai nesiruošė pasakyti ir kai pakėlė ragelį suprato, kad reikės sugrįžti dar kartą, tiksliau susidėliojus savo mintis. Vis dėlto dauguma ateina pasiruošę pokalbiui, ilgai galvoję apie žmogų, kuriam nori paskambinti, ir visai nesvarbu, kad kitame laido gale jo nėra.
– Gal sulaukėte ir žinučių, dedikuotų jums, t. y. operos kūrėjams?
– Taip, yra keletas ir tokių. Žmonės džiaugiasi šia galimybe ir dėkoja bei laukia, kaip visa tai nuskambės, kai persikels į sceną.
– Įdomu, daugiau skambučiais reiškiasi vyrai ar moterys?
– Visiškai dominuoja moterys. Pasisakė ir keletas vyrų, tačiau jų skambučiai gerokai trumpesni ir abstraktesni. Kaip ir kitos tendencijos, išryškėjusios šio proceso metu, taip ir šis faktas liudija apie vyrų uždarumą, nenorą atvirauti, išreikšti savo emocijas. Norėtųsi paskatinti ateiti vaikinus, vyrus – pasinaudoti galimybe pasakyti tai, kas gal jau ilgai sukasi galvoje, tačiau galbūt nėra kur ir kam apie tai prabilti garsiai. Galiausiai juk po to tampa geriau ir lengviau.
– Ar pasigendate kokių nors „balsų“, kurių galbūt tikėjotės išgirsti daugiau?
– Vis dėlto didžioji dauguma skambintojų, sprendžiant pagal balsus, yra jauni žmonės, tikriausiai iki 40-ties metų. Į būdelę užsuka ir vyresnių, bet dažniau pasmalsauti arba pasidžiaugti šiuo aparatu „iš praeities“. Manau, kad senjorams, kurių artimieji yra toli, o draugų galbūt nebėra tiek daug, kiek būdavo anksčiau, šis taksofonas būtų puiki galimybė išsakyti kasdien besisukančias mintis, prisiminti žavią praeitį ir pakalbėti su savo mieliausiais artimaisiais, kurių jau nebėra.
– Kokiu būdu kaupiate skambučius taksofone?
– „Technarium“ komandos bei šios technologijos prototipą paruošusio Roberto Becerros dėka, taksofone veikia sistema įrašanti pokalbius ir talpinanti juos specialiame serveryje. Pakėlus ragelį ir po kelių sekundžių suskambus tyliam signalui – pradedamas įrašas. Jis baigiamas taisyklingai padėjus ragelį į vietą arba praėjus 30 minučių nuo tada, kai buvo pakeltas ragelis. Yra keletas pusvalandį trukusių įrašų, kurie yra netaisyklingai padėto ragelio pasekmė. Tuomet ragelyje nuskamba prašymas tvarkingai padėtį jį į vietą ir norint pradėti naują pokalbį vėl jį pakelti.
Scenografė B. Šulniūtė, režisierė K. Gudmonaitė ir kompozitorius D. Digimas | I. Vyšniauskaitės nuotr.
– Kaip rūšiuojate sukauptą „skambučių“ informaciją, t. y. būsimos operos medžiagą?
– Visi įrašai yra grupuojami pirmiausia pagal datą ir laiką. Toliau juos išskirstau į dvi pagrindines grupes: viena – tai „neišsakytų minčių skambučiai“, kita įvardyta „kasdienybės atspindžiai“. Pirmoji grupė vėliau bus skaidoma pagal temas, o antroji – pagal informaciją, pasakytas trumpas frazes. Yra nemažai tokių įrašų, kur žmonės sako tiesiog „alio…“ ar pakėlę ragelį aptarinėja fotosesiją. Pasitaiko ir tokių, kurie pakėlę ragelį garsiai skaito naudojimosi taksofonu instrukciją arba nesupratę kam visa tai, sako, kad tai yra nesąmonė. Viską pasižymiu garso įrašų pavadinimuose, kad vėliau galėčiau suarchyvuoti.
– Kokias tematines tendencijas galėtumėte įvardyti?
– Žmonės gailisi, kad praleido per mažai laiko su savo artimaisiais, prisimena malonias akimirkas, kurių jau nebepavyks pakartoti. Taip pat išsako tai, ko anksčiau nebūtų drįsę pasakyti į akis. Tai būna ir negatyvūs pasisakymai, bet vis tiek dažniau pokalbis baigiamas žodžiu „myliu“. Pasidžiaugiama meilės kupinomis situacijomis ir paliūdima, kad viskas pasibaigė. Apibendrindamas visus pokalbius, manyčiau, kad jie yra visų mūsų atspindys. Žmonių santykiai ir visi tų santykių atspalviai, nuolatinis kažko „neišsakymas“ turbūt buvo, yra ir bus būdinga visiems mums, nesvarbu, kiek mums metų ir kur gyvename.
– Kokie dalykai, kuriuos išgirdote šiuose skambučiuose, labiausiai nustebino?
– Turbūt labiausiai nustebina žmonių atvirumas. Kyla įspūdis, kad visi vaikštantys mieste, praeinantys būdelę galėtų atsiverti ir pasakyti tiek daug, tačiau ne visi tai padaro. Visi turime tiek daug papasakoti, ko galbūt kartais nedrįstame pasakyti net sau patiems. Pasibaigus pokalbiui galima atpažinti balse, kaip vis dėlto ką tik kalbėjusiam žmogui reikėjo to išsisakymo.
– Kaip sekasi dorotis su savo paties emocijomis išgirdus kitų žmonių pokalbius-monologus, kuriuose galbūt
nuskamba netgi tam tikros išpažintys?
– Tai tikrai nėra lengva. Pirmiausia – tai yra didžiulė atsakomybė. Klausydamas pokalbių tampu liudininkas, kuris galbūt pirmas išgirsta tai, ko taip ilgai nedrįso pasakyti ragelį pakėlęs asmuo. Šios išpažintys prikausto ir kartais sukausto, bet visada tampa lengviau, kai galvoju apie tai, kad išsisakiusiajam tikriausiai tapo lengviau. Žvelgiu į šiuos skambučius kaip į aktą „išsakyti ir paleisti“. Ir tuo pačiu atrasti, kad šnekėtis galima ir nesulaukiant atsakymo.
