Parodos pavadinimas – nuoroda į klausimą, ar šiuolaikinėje tapyboje gali būti plėtojami tradiciniai – peizažo, portreto, religinio, istorinio ar mitologinio paveikslo žanrai. Ieškodamas atsakymo, V. Paukštelis savo paveiksluose mezga dialogą su dailės istorijos srovėmis bei pavieniais senųjų meistrų šedevrais. V. Paukštelis taip pat tapo paveikslus iš rastų senų fotografijų, balansuodamas tarp dokumento ir intelektualios bei emocionalios refleksijos. Pasak parodos kuratorės prof. dr. Ramintos Jurėnaitės, „tokiu metodu sukurti Paukštelio paveikslai balansuoja tarp dokumento ir intelektualios bei emocionalios refleksijos. Juose ypatingai detaliai pasakojama apie tekantį žmonių gyvenimą, paukščius ir žvėris gamtoje. Tuo pačiu metu menininkas klausia savęs kaip ir žiūrovo, ar mes dar sugebame dėmesingai, o tuo labiau teisingai stebėti.
Paukšteliui tapymas turi ir kažką magiškai ritualaus. Drobės paruošimas, dažų sumaišymas bei padengimas teptuku skirtingais sluoksniais trunka ilgai, o dar pertapymas ar drobės sunaikinimas, kai rezultatas netenkina – visa tai prieštarauja skubėjimui“. Viktoras Paukštelis yra sakęs, „kad kūryba yra neatsiejama nuo žmogaus egzistencijos ir apskritai gamtos, jos kaitos. Juk metų laikų kismas, mus supanti gimimo ir mirties karuselė, puikiausi gamtos kūrybos pavyzdžiai. Mes kuriame nuolat, kad ir sapnuodami ar svajodami, įsivaizduodami. O mano, kaip menininko, užduotis yra atrasti, pajausti proto paribiuose ar apskritai aplink sklandančias idėjas, energetinius srautus ir juos, naudojant dažus, transformuojant, fiksuoti drobėje. Taikliai pasakė poetas Juan Magrite, kad „menas yra prieglobstis“. Taip pat ir man kūryba, meninis procesas yra prieglobstis, „vieta“, kurioje nejaučiu būties slėgimo. Turbūt tai ir skatina kurti“.
Paukštelis žinomas ne tik kaip dailininkas, bet ir pianistas, atliekantis klasikinę muziką. Menininkas koncertuoja Lietuvoje, Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, dalyvauja įvairiuose festivaliuose.