Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 24 sausio d. 00:18
Į „Menininko anketos“ klausimus atsako tapytojas, pianistas Viktoras Paukštelis

Viktoras Paukštelis | Asmeninio archyvo nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytojas, pianistas Viktoras Paukštelis (g. 1983).  

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Manau, kad kūryba yra neatsiejama nuo žmogaus egzistencijos ir apskritai gamtos, jos kaitos. Juk metų laikų kismas, mus supanti gimimo ir mirties karuselė, puikiausi  gamtos kūrybos pavyzdžiai.  Mes  kuriame nuolat, kad ir sapnuodami ar svajodami, įsivaizduodami. O mano, kaip menininko, užduotis yra atrasti, pajausti proto paribiuose ar apskritai aplink sklandančias idėjas, energetinius srautus ir juos, naudojant dažus, transformuojant, fiksuoti drobėje. Taikliai pasakė poetas Juan Magrite, kad „menas yra prieglobstis“. Taip pat ir man kūryba, meninis procesas yra prieglobstis, „vieta“, kurioje nejaučiu būties slėgimo. Turbūt tai ir skatina kurti.

Temas tapybai atrandu įvairiai, jos gali gimti kaip tam tikros idėjos,  kurios pasąmoningai formuojasi, „slepiasi manyje“. Tada ieškau jų realizacijai drobėje tinkamų vaizdinių sprendimų. Juos dažniausiai atrandu  šiuolaikinių medijų pagalba ar tiesiog realiame gyvenime. Ir atvirkščiai – galiu pamatyti vaizdą, kuris pakeri, užvaldo, ir tada paprasčiausiai nebegaliu jo nenutapyti.

„Zelandija“, 2020, aliejus / drobė 210×170 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?

– Esu europietiškos, turbūt labiau tradicinės tapybos tęsėjas. Tapybos, kuri remiasi toniniais, minkštais spalviniais santykiais. Mane vienodai veikia ir man nėra svarbu, ar tapyba figūratyvi, ar abstrakti. Svarbiausia yra energetinė įkrova, kurią skleidžia tapybos darbas. Sunku būtų išskirti kelis menininkus, darančius įtaką, bet paminėsiu tris tuos, į kurių darbus žiūrėti niekada nepavargstu. Tai – Rembrantas, Velasquesas ir Chardinas. Negaliu nepaminėti ir E. Manet. Puikūs yra A. Wyethas, Cy Twombley.

Šių dienų tapyboje taip pat atrandu man įdomių tapytojų. Dažnai šalia superžvaigždžių, tokių kaip Dumas, Borremansas,  Sasnalis ar Saville, yra kiek šešėlyje besislepiančių įdomių menininkų. Dažnai jie nepadaro ar dar nepadarė tokios didelės  karjeros dėl meistrystės stokos, nepakankamo stiliaus išgryninimo ar, galų gale, sėkmės, bet vis tiek yra įdomūs. Paminėčiau, tarkime, belgų tapytoją Jean de Maesschalk, rumuną  Mircea Suciu, britą Hurviną Anderssoną ar amerikietį Bo Barlett.

– Kur studijavai ir kas buvo tavo pagrindiniai mokytojai?  

– Studijavau dailės akademijoje, ten įgijau tapybos bakalauro bei magistro laipsnius. Ypač įsiminė pirmi trys kursai, kadangi tuo metu neturėjau pakankamo bazinio pasirengimo, jie man buvo reikalingiausi ir įdomiausi. Gyvo modelio piešimas ir tapymas, taip pat tapymas gamtoje buvo labai svarbūs. Įsiminė pirmų kursų paskaitos apie šiuolaikinę tapybą, o magistro studijų metų – apie šiuolaikinį rytų Europos meną.

Labai linkėčiau tapybos katedrai kviesti meistriškumo kursams Lietuvos ir užsienio tapytojus ir kitų sričių šiuolaikinius menininkus. Taip pat, kad ir neilgoms dėstymo sesijoms, menininkus iš kitų šalių. Mano nuomone, studentams svarbu turėti galimybę kuo plačiau žvelgti į meną, nes tik taip atsiveria neišsenkamos savo stiliaus ir meistrystės paieškų galimybės.

„Filosofas“, 2020, aliejus / drobė 25×30 cm| Asmeninio archyvo nuotr.

„Be pavadinimo“, 2020, aliejus / drobė 30×35 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus?   

– Labai sunku skirstyti įvairių sferų menininkus. Juk tok skirstymas labai priklauso nuo pačios meno krypties, sakykime, teatro aktorius nuolat privalo būti tarp savo kolegų, repetuoti, taigi būti bendruomenėje. Darbo  specifika dažnai padiktuoja, kur link krypstama.  Visgi manau, kad tapytojas labiau individualistas, bent jau aš labiau juo jaučiuosi. Valandos praleidžiamos vienatvėje, savo studijoje, skatina gilintis į pačią tapybą, jos keliamas užduotis. Man tai artima. Tapydamas pats jaučiuosi už viską atsakingas, tiek už sėkmes, tiek už nesėkmes.

Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?

– Man šiuolaikinės medijos  yra įdomios kaip vaizdų ir informacijos šaltinis. Manau, kad daug kas priklauso nuo paties požiūrio – ko ten ieškoti, o ko sąmoningai nematyti. Panašiai kaip japoniškame kabuki teatre žiūrovas nemato tų žmonių scenoje, kurie vilki juodus drabužius, nes jie yra tik dekoracijų keitėjai ir pagalbiniai darbuotojai. Nemato todėl, kad tikslas yra pamatyti teatro pastatymo esmę. Taip ir aš, kai ieškau sau reikalingos medžiagos, kad ir internete, stengiuosi nematyti ir negirdėti pašalinės ekrano informacijos ir „triukšmo“.

Kalbant apie patį tapybos santykį su šiuolaikinėmis, skaitmeninėmis medijomis, manau, kad tapyba išlieka aktuali, reikalinga ir, žinoma, paklausi. Tai puikiausiai parodo meno rinka. Gal taip yra dėl to, kad tapyba yra tam tikra grynumo ir „paprastumo“ atsvara sintetiniam, šiuolaikinių technologijų pasauliui. Tapybos darbui tereikia drobės, dažų, teptukų ir šiek tiek talento. Turbūt koks intriguojantis bebūtų šiuolaikinis skaitmeninis menas, kaip besistengtų geriausi pasaulio programuotojai, niekada nebus įmanoma ekrane perteikti tokio šviesos ir šešėlio santykio ar energetinės įkrovos, kokią savo darbais perteikia geri tapybos darbai.  Tiesiog tai, kas vyksta ekranuose, yra atskira meno forma, o tapyba savo ruožtu išlieka viena seniausių bei mažiausiai pakitusių meninės raiškos sferų.

„Easy rider“, 2020, aliejus / drobė 170×130 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks didžiausią įspūdį tau palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtum aplankyti ateityje? Kokios tavo lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?

– Kalbant apie muziejus, nebūsiu originalus. Didžiausią įspūdį paliko didžiausi muziejai: Louvras, senųjų civilizacijų, senovės Egipto, Persijos, Šumerų salės, taip pat vokiečių, flamandų tapyba ir atskira tapytojo Simeino Chardino salė. Madride, Prado, labiausiai turbūt įsiminė Velasquesas ir Goya. Kunsthistorische Vienoje, Breigelis, Velasquesas ir pats muziejus paliko įspūdį. Londone, Nacionalinėje galerijoje, įsiminė Van Eyckas (nors ten yra tik pora šio menininko darbų) ir Hansas Holbeinas jaunesnysis. Niujorke, Metropolitano meno muziejuje, Amerikos ir Europos modernistų salės, o kalbant apie aplankytas parodas, turbūt labiausiai įsiminė Kerry James Marshallo paroda, matyta 2016 metais Niujorke.

– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos? Koks tavo /tavo kūrybos santykis su literatūra?    

– Literatūra, kaip ir daugelį mūsų, mane lydi nuo vaikystės. Tuomet gyvenau dvigubą gyvenimą. Vieną realų (mokykla, draugai  ir t. t.), o kitą kartu su literatūros personažais, tokiais kaip Tomas Sojeris, Heklberis Finas ar grafas Montekristas, ir net nežinau, kuris iš šių gyvenimų man patiko labiau, gal net antrasis. Vėliau perskaičiau nemažai knygų, bet gaila, kad nesu apdovanotas puikia atmintimi, tad dažnai pamenu labiau tam tikrą jausmą, išgyvenimą, paliktą knygos, o ne tikslų siužetą. Pavyzdžiui, negalėčiau atpasakoti visų Džeimso Džoiso „Uliso“ vingių, bet pamenu tą painią, tarsi labirintas rašytojo sukurtą kūrinio atmosferą.

– Ar galėtum išvardinti 3-5 (arba daugiau) tau labiausiai patikusius filmus? Ar turi mėgstamų kino režisierių? Koks tavo /tavo kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu?  

– Šiuolaikinė (ypač figūratyvi tapyba) sunkiai įsivaizduojama be kino poveikio. Ir ne tik dėl to, kad sustabdyti  filmų kadrai tarsi nuotraukos daro įtaką tapybai, bet ir dėl to, kad pats mūsų pasaulio matymas yra paveiktas kino. Dažnai pastebiu, kad žvelgiu į pasaulį lyg per ekraną ar fotoobjektyvą.

Iš šių dienų kino režisierių mano mėgstamiausi yra broliai Coenai, Alessandro Gonzalez Inarritu, manau, kad puikūs buvo naujausi Tarantino ir Triero filmai. Du tūkstantieji ir devyniasdešimtieji man sunkiai įsivaizduojami be Lyncho, Kubricko ir Almadovaro, dar ansktesni dešimtmečiai be Sergio Leonės, Coppolos, Scorseses, Jean Pierre Melville, Godardo ar Vernerio Reinerio Fassbinderio ir daugelio kitų.

„Miegantis matadoras“, 2020, aliejus / drobė 130×164 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokios muzikos klausai? Kokie atlikėjai, grupės yra tavo klausomų dainų sąrašuose? Koks tavo santykis su muzika? Jei tavo gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų? 

– Mano klausomos muzikos pasirinkimas stilių prasme yra gan platus. O atlikėjų (to stiliaus ribose) turbūt palyginus siauras. Stilių amplitudė siekia nuo senosios ir klasikinės, džiazo, pop iki akademinės, šiuolaikinės ir elektroninės. Ar klausau muzikos kūrybinio proceso metu, tai priklauso nuo periodo. Kartais negaliu nieko klausytis ir dirbu tyloje, o kartais atvirkščiai. Dėl garso takelio… jis kinta. Pavasarį daug klausiau Ian Bostridge atliekamo F. Schuberto dainų ciklo „Žiemos kelias“, vėliau  Murcofo „Versalio sesijų“ ir „Meksikos“, Williamo Basinskio „Kaskadų“. Svarbiausia, kad klausoma muzika būtų ne tik fonas, užpildantis tylą, bet kad padėtų peržengti tam tikrą susikaustymo ir nepasitikėjimo ribą, padėtų prarasti kontrolę kuriant ir tapti tiesiog kūrybinio proceso dalimi.

– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Kieno nuomonė, kalbant apie tavo kūrybos vertinimą, tau svarbiausia?

– Manau, kad dažniausiai tapytojui didžiausias kritikas yra jis pats. Kad nutapyčiau pakenčiamą darbą, turiu būti ne tik tapymo proceso viduje, bet matyti ir stebėti jį iš įvairių rakursų, tarsi žiūrovas. Matyti tiek kompozicinius, tiek spalvinius ar idėjinius trūkumus, juos analizuoti. Pavykęs darbas man dažnai būna tas, į kurį žiūriu lyg iš šalies, tarsi ne pats jį būčiau nutapęs. Jis privalo turėti tam tikrą paslaptį, kuri man pačiam būtų neįmenama. Aplinkinių kritika būna ir didinanti produktyvumą, ir skausminga, bet turbūt tai yra natūralus jausmas, būdingas daugeliui menininkų.

– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?    

– Šiuo metu dirbu studijoje, esančioje kultūros komplekse „Sodas 2123“. Ten, kur tapau, man svarbiausia, kad būtų kuo geresnis natūralus dienos šviesos apšvietimas, kuo didesnė erdvė, kad nebūtų labai šalta, kas šiuo metų laiku ypač aktualu. Taip pat studija neturėtų būti labai sterili, kad nebijočiau, kažko ištepti ir galėčiau laisvai jaustis tapydamas. Ir, žinoma, joje turiu būti vienas. Dirbu dažniausiai rytais ir dienos metu, kol geriausia šviesa.

Daugiau V. Paukštelio darbų rasite autoriaus asmeninėje svetainėje, instagramo paskyroje arba feisbuke.  

„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!