Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 10 spalio d. 13:07
Į „Menininko anketos“ klausimus atsako tapytoja Eglė Norkutė

Eglė Norkutė ir jos darbas „(Un)Believable“ (2020) | Asmeninio archyvo nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja Eglė Norkutė (g. 1993), kurios personalinę parodą netrukus surengs „The Rooster gallery“ (atidarymas – spalio 15 dieną). 

Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Magiškojo realizmo ir Quodlibet trompe l’oeil (pranc. „apgauti akį“ – nutapyta trijų matmenų vaizdo iliuzija) žanrų bruožų turinti tapyba. Tapydama jungiu peizažo ir natiurmorto žanrus, kuriu griūvančios logikos kompozicijas, apgyvendintas asmeniškumų nuotrupomis ir karčiai pažįstamais įvaizdžiais. Tai šiuolaikiniai keistenybių kabinetai – dabartis, virstanti relikvija.

Siekiu vykdyti dialogą tarp asmeniškų ir globalių temų, narstydama meno istorijos, mitologijos, atminties vietų ir šiuolaikinių medijų kontekstus per tapybą. Išgyvendama netikrumo ir sumišimo jausmą šiuolaikybėje bei abejonę dėl meno kūrinio vaidmens, maišau pasirinktų motyvų kontekstus, šokinėju nuo vienos temos ar įvaizdžio prie kito, kurdama netikėtus, komiškus susidūrimus ir sąsajas. Tokią pačią strategiją naudoju ir tapydama: kuriu tapytus objektus, tradicinės aliejinės tapybos techniką maišydama su naivia, mimetiška, sintetine raiška. Mano kuriamų objektų tapybinis medžiagiškumas nurodo į mąstymą apie pačią tapybą bei jos galią ir prievolę reprezentuoti. Šią abejonę atskleidžiu kurdama tapytus objektus, kurie svyruoja tarp daiktų ir jų imitacijų, meno kūrinių ir meno kūrinių kopijų.

„Untitled (Žaneta Veronika)“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Séance“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?

– Dėl socialinių medijų patiriu stiprią įtaką iš aktyvių šiuolaikinių menininkų visame pasaulyje. Tikslingas skrolinimas yra naudingas, atveria duris ne tik į parodas, bet ir į menininkų studijas. Šiuo metu instagram’e seku: Agata Kus (@kus_agata), Jamian Juliano-Villani (@psychojonkanoo), Louisa Gagliardi (@louisagagliardi), Katherina Olschbaur (@kat_olshbaur), Sally Kindberg (@sallykindberg), Becky Suss (@Beckysuss), Stephanie Syjuco (@Ssyjuco), Haley Josephs (@Haley.Josephs), Trey Abdella (@Mysticfishstick), Pere Llobera (@PereLlobera), Sean Downey (@sean_m_downey), Kevin McNamee-Tweed (@cottontweed), Charlie Goering (@CharlieGoering), Paul Rouphail (@paulrouphail), Neil Raitt (@Neil_raitt) ir daug kitų.

Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?

– Internetas ir vaizdų srautas suteikia žinojimo, kuris anksčiau buvo neprieinamas. Susiduriame ne tik su informacijos pertekliumi, bet ir dezinformacija, taip pat ir sunkumu tai apdoroti bei atsirinkti tiesą. Ši daugialypės, iškreiptos, nuolat reprezentuojamos realybės situacija mane domina kaip kūrėją.

„Exhibit. Just Like Home“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

Ar savo darbuose cituoji kitus meno kūrinius? Jei taip – kokius ir kodėl? Ką tai duoda tavo darbams?   

– Mano tapyba kupina citatų, skolintų, vogtų, nusavintų vaizdų. Tai yra mano žodynas, vartojamų vaizdų archyvas. Mano paveiksluose ir instaliacijose skleidžiasi painus ir kartais absurdiškas šio vaizdų srauto archyvavimo procesas. Žavėdamasi ir drauge bjaurėdamasi paprastų daiktų virsmu į meno kūrinius, o patekus į muziejų – į tiriamus ir eksponuojamus objektus – muziejaus eksponatus, užvedu virsmų ratą iš naujo ir dėlioju savo aproprijuotų vaizdinių ekspoziciją.

Tapydama aproprijuotus vaizdus sukuriu daiktus, laviruojančius tarp meno kūrinio ir jo kopijos: artefaktai yra suplokštinami, pasikeičia vaizdų hierarchijos ryšiai. Tokiu būdu komentuoju realybės įprasminimą daiktais, atvaizdo atkartojimo ir menininko amato problemas. Kūryboje apmąstau atvaizdų ir daiktų vertės, meno kūrinio absoliutumo klausimus. Tyrinėju plagiarizmo ir apropriacijos skirtumus ir etiką, kolekcionavimo, muziejų ir eksponavimo kultūros temas.

Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų dailės, meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis?  

– Skirtingos meno rūšys yra įrankiai, kalbos formos, kuriomis komunikuojame. Ar jos konkuruos, ar vienos kitą papildys, priklausys tik nuo to, kaip menininkas ar kuratorius pasinaudos jomis. Laisviausiai jaučiuosi tapydama, tačiau ėmiau kurti objektus, instaliacijas ir publikacijas tam, kad papildyčiau tapybą ir suaštrinčiau problemas, kurias aiškinuosi tapydama.

MA gynimai „Titanike“ | Asmeninio archyvo nuotr.

MA gynimai „Titanike“ | Asmeninio archyvo nuotr.

MA gynimai „Titanike“ | Asmeninio archyvo nuotr.

MA gynimai „Titanike“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Pastarasis mano tarpdisciplininis projektas „Menas ir kolekcionuojamieji“ yra tapybos, piešinių ir tekstų serija. Tai ištapyta realių, aproprijuotų ir išgalvotų artefaktų kolekcija, kurią lydi katalogas. Pretenzingai pavadinto projekto kataloge pateikiami aiškinamieji painių paveikslų brėžiniai. Juose matomi artefaktai numeruojami ir detaliai aprašomi, o jų metrikose atskleidžiami realūs faktai ir absurdiškos nuorodos. Artefaktų aprašymai, varijuojantys tarp istorinių faktų, dienoraštinės tiesos, smulkių pokštų ir visiškos fikcijos, pabrėžia skirtingus, darbe nagrinėjamus kontekstus, o katalogas pakeičia žiūrovo santykį su tapyba.

Ar tavo menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika? 

– Mano kūryba yra savotiška reikšmių dėlionė, realybės koliažas, kuriame svarbų vaidmenį turi žiūrovų suvedami vaizdų ryšiai. Žvelgdami į kūrinį, ieškodami prasmių, žiūrovai žvelgia pro savo patirtį, pro visuomenės, kurioje gyvena, įsitikinimų ir žinojimų prizmę. Kurdama stengiuosi nušviesti šių dienų socialines problemas, išklibinti atgyvenusius įsitkinimus, visa tai padaryti nemoralizuojant.

Koks didžiausią įspūdį tau palikęs muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtum aplankyti ateityje? Kokios tavo lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?

– Didelį įspūdį paliko Musée d’Orsay ir Louvre (Paryžius) pirmos savarankiškos kelionės metu dar mokykloje. Taip pat neužmirštami Prado (Madridas), Kunsthistorisches Museum ir Mumok (Viena).

Įtaką padariusios parodos: „Art Brut Live“ („Art Brut gyvai“, 2015), „Intuition“ („Intuicija“, 2017), „Oh… Jakob Lena Knebl and the mumok collection“ („Oh… Lena Knebl ir Mumok kolekcija“, 2017), „Melanie Smith: Farce and Artifice“ („Melanie Smith: farsas ir dirbtinumas“, 2018), „Black light“ („Juoda šviesa“, 2018).

Personalinės parodos Užupio meno inkubatoriaus galerijoje akimirkos | Asmeninio archyvo nuotr.

Personalinės parodos Užupio meno inkubatoriaus galerijoje akimirkos | Asmeninio archyvo nuotr.

Personalinės parodos Užupio meno inkubatoriaus galerijoje akimirkos | Asmeninio archyvo nuotr.

Personalinės parodos Užupio meno inkubatoriaus galerijoje akimirkos | Asmeninio archyvo nuotr.

Viena labiausiai įsiminusių parodų – Damieno Hirsto 2017 m. „Treasures from the Wreck of the Unbelievable“ („Nugrimzdusio laivo „Neįtikėtina“ lobiai“) Venecijoje. D. Hirstas sukūrė, o tiksliau padirbo didingą kolekciją artefaktų, varijuojančių nuo aukso grynuolių iki kelių aukštų pastato dydžio skulptūrų. Pasitelkęs komandą kino kūrėjų ir narų, menininkas sukūrė filmą, kuriame atskleidžiamos falsifikuotos sudužusio laivo „Neįtikėtina“ lobių radybos ir iškėlimas iš vandenyno dugno. Pasak mokumentikos, ši kolekcija buvo surinkta I-II mūsų eros amžiuose gyvenusio ir vėliau kolekcionieriumi tapusio vergo Cif Amotan II, kurio vardas yra angliškos frazės „I am fiction“ („Aš esu fikcija“) anagrama.

Dar viena įspūdį palikusi paroda „Spitzmaus Mummy in a Coffin and Other Treasures“ („Kirstuko mumija karste ir kiti lobiai“), vykusi 2019 m. Milane (kuratoriai: Wes Anderson ir Juman Malouf). Tai Vienos muziejaus Kunsthistorisches kolekcija, apversta aukštyn kojomis ir sudėliota vadovaujantis W. Andersonui būdingo simetriško humoro principais. Milžiniškame keistenybių kabinete eksponatai buvo sudėlioti pagal spalvą, dydį, vizualinius panašumus, šmaikščias temines sąsajas – atsikratoma tradicinio chronologinio išdėstymo ir kategorizavimo.

Eglė Norkutė konkurse „Young painter prize“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Eglės Norkutės darbas konkurse „Young painter prize“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Ar galėtum paminėtis kelis tau labiausiai patikusius filmus? Ar turi mėgstamų kino režisierių?  

– Stipriausią įtaką kūrybai darė Peteris Greenawayus ir Royus Andersenas. Galbūt šis ryšys mezgasi būtent dėl to, kad abiejų jų kinas persmelktas tapybos įtakų. Rekomenduoju pastarojo režisieriaus epinę švedišką trilogiją „Sånger från andra våningen“ („Dainos iš antro aukšto“ 2000), „Du levande“ („Tu gyvendamas džiaukis“, 2007), „En duva satt på en gren och funderade på tillvaron“ („Balandis sėdėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, 2014) bei P. Greeanway’aus „Z.O.O“ (1985), „The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover“ („Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, 1989) ir „Nightwatching“ („Nakties sargyba“, 2007). Taip pat esu Charlio Kaufmano magiškų tragikomedijų gerbėja. C. Kaufmano filmuose ryški vidinė kūrėjo drama, juodas humoras, meta-kalba. Pats nuostabiausias – „Synecdoche. New York“ („Sinekdoka. Niujorkas“, 2008). Taip pat patiko dar vaikystėje protą sujaukęs „Being John Malkovich“ („Būti Džonu Malkovičiumi“, 1999) bei C. Kaufmano scenarijaus ir Spike Jonze režisūros rezultatas – „Adaptation“ („Adaptacija“, 2002).

Eglė Norkutė, „(Un)Believable“, 2020 | Asmeninio archyvo nuotr.

Ar galėtum atskleisti kurio nors vieno savo kūrinio idėją, jo pagrindinę mintį, sukūrimo istoriją?

– Paveikslas „(Ne)įtikėtina“ buvo nutapytas pandemijos metu, karantinuojantis po repatriacijos kelionės į Lietuvą. Šis kūrinys yra saviizoliacijos rezultatas, persmelktas baimės, neužtikrintumo ir suvaržymo. Paveikslas turi siurrealizmo bruožų, griūvančios logikos – tuo alsavo ir tuometinė situacija, realybė darėsi siurreali. Tai kunstkamera, užpildyta groteskiškais motyvais, paimtais iš žiniasklaidos, kasdienio gyvenimo ir asmeninių archyvų. Paveikslo pavadinimas „(Ne)įtikėtina“ kyla iš nuolatinio neigimo jausmo, nenoro priimti to, kas tapo realybe. Šalia šių dienų įvaizdžiai – išmestos higieninės pirštinės ir kaukės, regite nuorodas į populiarius mitus ir mažo biudžeto siaubo filmo dekoracijas. Pasikartojantis paveikslo motyvas yra konservavimas: autoportretas medicininiame inde, nupjautos katės galvos iškamša, džiovintų vabalų kolekcija ir t. t. Šie kraupūs, tačiau gana komiški vaizdai veikia kaip nuoroda į pačią tapybą kaip vaizdų konservavimo proces ir į mano kaip menininkės pareigą dokumentuoti situaciją, užfiksuojant tai, kas, tikiuosi, netrukus liks tik kraupiu atsiminimu.

Daugiau E. Norkutės darbų rasite autorės internetiniame puslapyje ir instagram’o paskyroje.  

„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!