Agnė Sunklodaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) rugsėjo 3, 4 dienomis pristato režisierės Agnės Sunklodaitės premjerinį spektaklį vaikams „Mano tėtis – skrajūnas“ pagal britų rašytojo Davido Almondo kūrybą. 2022 metai buvo ypatingai dosnūs vienai talentingiausių lietuviško teatro kūrėjų – šiemet režisierės A. Sunklodaitės spektaklis „Dievų miškas“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Menininkės biografijoje – daugiau nei 20 režisuotų spektaklių Kauno valstybiniame dramos teatre, „Labaiteatre“, Vilniaus mažajame, LRDT, Vilniaus Keistuolių, Bialystoko (Lenkija) lėlių teatruose, dauguma jų – skirti vaikams. Pertraukėlėje tarp labai intensyvių, kūrybingų „Mano tėtis – skrajūnas“ repeticijų režisierė rado laiko pasidalinti mintimis su būsimo spektaklio žiūrovais.
Žmogus su sparnais – mėgstamiausia britų rašytojo Davido Almondo tema. Kuo Jus sudomino šio autoriaus pjesė „Mano tėtis – skrajūnas“?
Tai istorija apie kitokį žmogų, apie kitokią šeimą. Vaikams, tiems, kuriems mes kūrėm, nuo 7 iki 14 metų, tuo metu iš tikrųjų labai svarbu, kad šeima, tėvai ir visas jų gyvenimas būtų toks, kaip visų aplinkui. Kad tėvai būtų „normalūs“, kaip priimta visuomenėje, kad viskas būtų taip, kaip pas visus ir jeigu taip neatsitinka, jie labai išgyvena. Ir man norėjosi su vaikais pakalbėti apie tai, kad jeigu ta šeima yra kažkokia kitokia, galbūt nepilna, galbūt keista, kažkieno akimis žiūrint, tai dar nereiškia, kad ji yra bloga, arba žmogus, jeigu jis yra kažkoks keistokas, kad jis yra blogas ar panašiai. Ir dėl to man Davido Almondo pjesė pasirodė įdomi, kad galime apie tai kalbėti su vaikais.
Visi „Mano tėčio – skrajūno“ veikėjai turi kažkokius atitikmenis realybėje ir man norėtųsi, kad salėje sėdintys pamatytų save. Manau, kad labai didelė dalis tėvelių, mamų, tetų, mokytojų save turėtų aiškiai pamatyti žiūrėdami į tetą Doriną ir į mokyklos direktorių Raketą. Dauguma juk iš mūsų labai žinome, kaip viskas turi būti, mes esam įnikę į tą kasdienybę, nes labai bijome iškristi iš kažkokių rėmų, kažkaip kitaip atrodyti, kitaip elgtis, o jeigu ir norėtume būti kažkokie laisvesni, dažnai save varžome. Yra tam tikri įsipareigojimai, tam tikra mums labai svarbi aplinkinių nuomonė. Todėl direktoriaus virsmas tarsi išsilaisvinimas ir leidimas sau dalyvauti skrajūnų konkurse bei tetos skrydis bent jau savo mintyse pjesės pabaigoje yra labai svarbūs. Norėtųsi, kad tie tėveliai, mokytojai, suaugėliai žiūrėdami spektaklį, atpažindami save šituose personažuose, truputį pagalvotų, kad gyvenimas nėra dviejų spalvų ir, jog kartais reikia nebijoti truputį iššokti iš tų griežtų normų, atidaryti langus ir įleisti į gyvenimą šviežio oro, jei jau nepavyksta tapti žmogumi su sparnais.
Spektakliuose vaikams ypač svarbūs tampa šiuolaikiniai mūsų pasaulio kontekstai. Kokias matote tendencijas naujausioje dramaturgijoje, skirtoje teatrui vaikams? Kur link vystosi teatras, kuriantis vaikams?
Tos išties šiuolaikinės dramaturgijos vaikams Lietuvoje beveik nėra. Jos nėra daug, nėra dramaturgų, kurie rašytų tik vaikams. Bet pasauliniame kontekste tai tekstų, pjesių randasi ir labai įdomių, ir atspindinčių šiandieninio žmogaus problemas, gyvenimą, ir tam tikrus atpažįstamus momentus, aktualijas. Jų tikrai yra. Kartais labai smagu, kai į rankas patenka tokia pjesė. Lenkai dabar turi labai stiprią dramaturgiją vaikams, net šiek tiek pavydu. Pavyzdžiui, Marta Gušniovska, kuri rašo pjeses vaikams, išskirtinai vaikams. Jos tikrai labai įdomios, labai šiuolaikiškos ir su humoru, ir gilios. Man ypatingai patinka jos pjesės. Yra ir kitų autorių Europoje. Ši Almondo pjesė, kurią mes statome, nėra nauja. Knyga Lietuvoje pasirodė 2013 metais. Tiesiog mes ją perskaitėm šiuolaikinio žmogaus akimis. Spektaklyje yra ir tam tikrų šiuolaikinio gyvenimo atributų, ir aktualijų, iššūkių. Bet mes „Mano tėtį – skrajūną“ rinkomės dar ir dėl to, kad šios istorijos problematika yra bet kokiu atveju tikrai šiuolaikiška ir kartu amžina. Amžina tema ryšio tarp tėvų ir vaikų, šiuo atveju tarp tėvo ir dukters, bei kaip jau minėjau, kitokios šeimos. Atrodo, visiems laikams aktualios temos, dėl to ta pjesė tokia jautri ir atpažįstama.
Kur link vystosi šiuolaikinis teatras vaikams yra labai plati tema, man labai įdomi, ir galima būtų ilgai šnekėti. Dabar to šiuolaikinio teatro vaikams yra visokio. Ir interaktyvaus, patyriminio teatro – įvairių formų dabar labai daug ir to vadinamo klasikinio teatro daug. Tiesą pasakius, labai daug ir šlamšto. Nežinau, kaip kitose šalyse, nes šlamštu paprastai nesidomiu, bet Lietuvoje jis tiesiog lenda į akis ir labai daug spekuliacijos – neva tai kuriama vaikams, paskui tai pristatoma kaip kažkas labai ypatingo, o iš tikrųjų tai yra tiesiog blogo skonio spektaklis, o tokių, deja, irgi yra nemažai. Dar kažkodėl visiems atrodo, kad vaikams kurti gali visi, o taip tikrai nėra. Kalbant apie interaktyvius spektaklius, kurie iš tikrųjų vaikams yra įdomūs, nes jie mėgsta patirti arba jaustis spektaklio, siužeto, istorijos dalimi, jiems patinka ir priimti tam tikrus sprendimus. Todėl interaktyvumas man pačiai yra labai įdomus, aš jį nuolat išbandau savo kūryboje ir domiuosi, gilinuosi, dalyvauju tarptautiniame interaktyvaus teatro projekte „Participate in Your Life“. Atsiranda ir Lietuvoje to interaktyvaus teatro, ir kartais tenka stebėti tokį momentą, jog jis kuriamas vardan mados. Jeigu dabar labai madingas interaktyvus teatras, tai mes dabar čia jau darysim tą patyriminį teatrą vaikams, ir išeina tas teatras toks teoriškai tarsi patyriminis, bet iš tikrųjų tie vaikai nieko itin ir nepatiria.
Man patinka, kad šiuolaikiniame teatre vaikų spektakliuose atsiranda temos, apie kurias anksčiau visi truputį bijodavo kalbėti. Ir tos temos tokios rimtesnės, su vaikais kalbama ir apie mirtį, ir apie globalias mūsų planetos problemas. Manau, kad tai teisinga, taip turi būti. Vaikai yra tie žmonės, tie mūsų planetos gyventojai, kurie labai greitai bus atsakingi už Žemės išlikimą, žmonijos išgyvenimą. Ir jie jau dabar turi žiūrėti kokybiškus šiuolaikinius spektaklius, suprasti globalias problemas, atsakyti sau į svarbius klausimus arba bent juos kelti ir mąstyti. Tam, kad būtų ugdomos jų neeilinės asmenybės, kad tai būtų žmonės su kritiniu mąstymu, kūrybingi. Tam, kad mes savo planetą galėtumėm palikti jų rankose. Dėl to mes turime jausti ypatingą atsakomybę jiems kurdami.
Šiandien teatras vaikams drąsiau tai daro ir pačios formos yra labai įvairios. Man asmeniškai patinka ir lėlių teatras, ir objektų, ir dramos teatras vaikams, ir muzikinis. Patinka patys įvairiausi žanrai, aš pati savo kūryboje mėgstu juos plakti, maišyti, miksuoti. Rasti iš to tikro džiaugsmo ir raiškos būdų ir tas raiškos galimybes plėsti. Tai yra smagu.
„Mano tėtis – skrajūnas“ išsiskiria nuostabia istorija, raginančia nebijoti iracionalumo, nebijoti būti keistais, svajotojais. Kuo Jums artima ši filosofija? Kaip ji gali būti praktiškai pritaikoma teatre ir asmeniniame gyvenime, šeimoje?
Aš išvis gyvenime bijau žmonių, kurie yra labai racionalūs, labai žinantys, kaip viskas turi būti ir labai besilaikantys kažkokių savo sugalvotų taisyklių. Jų šiek tiek privengiu. Kartais atrodo, kad vaikams labai trūksta kūrybiškumo, nes tėvai nuo mažų dienų jiems sako: čia, žinok, yra duona ir tu jos niekaip negnaibyk… tai yra maistas, maisto niekas negnaibo… čia, žinok, yra batai, o kodėl dabar tuos batus užsidėjai ant ausyčių? Kodėl? Kaip tu čia dabar atrodai, jie smirdi tie batai, jie purvini, o tu – ant ausyčių…“ Vaikas tuo metu galbūt žaidė kiškį ir kitą kartą jis jau taip nežais, nes gavo velnių dėl tų murzinų batų. Ir taip po truputį, po truputį, slopinamas kūrybiškumas. Tada jie žiūri kokius nors filmukus, kur viskas nupiešta, kur nieko nereikia sugalvoti. Ir taip po truputį atimami iš jų geri ir svarbūs dalykai. Na, man atrodo, kad mūsų visuomenei labai trūksta kūrybiškumo. Išmokome būti teisingi mokykloje, viską iškalti, turėti žinių, bet neturime laisvės, gebėjimo laisvai kurti, laisvai orientuotis ir kūrybiškai reaguoti į tam tikras situacijas. Aš tai matau kiekviename žingsnyje. Kur bepažiūrėsi, į bet kurią sritį. Tas vadinamas iracionalumas, žaismingumas – jis reikalingas kaip oras ir vanduo. Teatras gali tai sugrąžinti, bent jau tiems vaikams, kurie namuose ar mokykloje to negauna.
Spektaklyje stebėsime paradoksalią situaciją – čia dukrelė su tėčiu lyg susikeičia vietomis. Mergaitė tampa atsakinguoju, auklėjančiuoju, besirūpinančiu šeimos nariu, o tėtis nerūpestingu svajotoju. Kaip mažieji žiūrovai, į spektaklį kviečiami septynmečiai ir vyresni bei jų tėveliai priims šį paradoksą, netikėtumą?
Taip išties yra Davido Almondo „Mano tėtyje – skrajūne“. Mūsų traktuotė spektaklyje truputį kitokia. Mes išteisinam tėtį ir jis nėra toks visiškai neveiksnus. Mes pasakojame apie žmones, apie tėtį ir dukrą, kurie pradžioje spektaklio išgyvena netektį. Nes yra mirusi mama. Mergaitės mama. Tėčio žmona. Ir dėl to tėtis yra depresijoje, nieko nebenorintis daryti, visi jo poelgiai, užsirašymas į konkursą ir viskas, viskas yra dėl dukters. Mūsų traktuotėje jis nėra beviltiškai nepriimantis jokių sprendimų, atvirkščiai. Jis labai daug daro dėl to, kad nugalėtų save, savo skausmą ir tuo pačiu neprarastų dukters. O dukra irgi lygiai taip pat perlipa per visuomenės, aplinkinių, draugų pasmerkimą, smerkiantį požiūrį į tą keistą šeimą, keistus namus ir deda visas pastangas, kad būtų kartu su tėčiu. Tos abipusės pastangos duoda rezultatų. Tai yra Meilė. Ir tikras, stiprus Ryšys. Ir pilnakraujo gyvenimo Kūryba. Apie tai yra spektaklis. Man kažkaip pasirodė, kad būtų keista iš karto tėtį parodyti kaip kvailelį, kuris valgo tikrus kirminus, man norėjosi perskaityti tą pjesę taip, kad šiuolaikinis žmogus žiūrėtų ir negalvotų, jog tai truputį nukabinta iš dangaus.
Subūrėte puikią menininkų komandą, kuriančią spektaklį „Mano tėtis – skrajūnas“: kompozitorių Deividą Gnediną, scenografę Giedrę Brazytę, vaizdo projekcijų dailininką Kornelijų Jaroševičių, choreografę Leokadiją Dabužinskaitę, šviesų dailininką Jurgį Latoną. Šie menininkai kuria su Jumis jau tikrai ne pirmą spektaklį vaikams. Kokiu principu, kriterijais buriate savo kūrybinę komandą? Kokios bendraminčių menininkų savybės, talentai yra svarbūs dirbant prie spektaklio, skirto vaikų auditorijai?
Aš apskritai esu ištikima komandos nariams ir aktorius dažnai kviečiu tuos pačius, jeigu man patiko su jais dirbti. Nes man atrodo, kad tarp žmonių užsimezga tam tikras kontaktas, kūrybinis ryšys, ir jis labai svarbus, ir susikalbėjimas yra labai svarbu. Ypač spektakliuose vaikams, kur tu turi partnerį, kolegą jausti iš pusės žodžio, kur tu negali numuilinti nieko. Ir dar turi gebėti į pasaulį pasižiūrėti truputį atviresnėmis akimis. Man šita komanda patinka dėl to, kad aš su jais visais susišneku, ir dar man patinka kuriantys žmonės, kurie dega savo darbu, kurie nori padaryti kažką kitaip nei prieš tai darytame darbe.
Labai džiaugiuosi, kad aktorių komanda yra labai stipri. Apskritai Lietuvos rusų dramos teatre yra labai daug gerų aktorių. Dėl jų norisi grįžti į šį teatrą dirbti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad dirbu su talentingais žmonėmis. Iš tikrųjų talentingais, kūrybiškais ir geranoriškais. Man procesas visada labai svarbus, aišku, noriu, kad rezultatas būtų geras ir stengiuosi tai daryti, bet pats procesas visada labai svarbus, nes mes susitinkame su žmonėmis, su kuriais imame gvildenti kažkokią temą, bandome ieškoti būdų, kaip kalbėti su auditorija apie tai, ką norime pasakyti. Užsimezga ypatingas ryšys, jo taip nenupasakosi ir neįvardinsi. Ir jeigu tas ryšys įvyksta, tai yra svarbu. Tu save praturtini, o kai praturtini save, tada gali kalbėti ir žiūrovui ir su juo diskutuoti, ir taip vieniems kitus auginti. Mes žiūrovus, žiūrovai mus. Mes tarpusavyje vieni kitus auginame, aš labai daug mokausi iš aktorių, iš kūrybinės grupės. Man smalsu, daug kas man įdomu – žmonių istorijos, požiūriai. Tai yra toks nektaras, kuriuo aš maitinuosi ir man atrodo, kad tada esi stipresnis ir gali kažką esminio nuveikti.
