Dailininkas Petras Repšys Vilniuje, 2009 m. | Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt
Petras Repšys – (g. 1940 m. rugsėjo 26 d. Šiauliuose) – lietuvių grafikas, tapytojas, skulptorius. Jo bičiulis istorikas Alfredas Bumblauskas parašė esė apie Petrą ir bičiulystę, kuri trunka visą gyvenimą. Kviečiame skaityti.
Algimantas Aleksandravičius pasiūlė parašyti apie draugą. Tokio žanro teksto dar nerašiau. Dėl Bronio Savukyno – niekas „neužvedė“. Apie Edvardą Gudavičių parašiau, bet jis man ne tiek draugas, kiek Mokytojas ar Meistras. O kuo skiriasi draugas nuo visų meistrų ir net žmonių? Tuo, kad su juo galima koliotis nesusipykstant. To dažnas lietuvis, ypač jei jis ne iš Lietuvos, tiesiog nesupranta. Taigi tai padrąsina rašyti apie Repšį.
1974 m. baigdamas vidurinę žinojau, kad „kiečiausi“ lietuvių poetai yra Sigitas Geda, Tomas Venclova ir Vytautas Bložė. Mokiausi lituanistine humanitarine dvasia skiepytoje mokykloje, su rašiniais apie Viljamą Goldingą, Alberą Kamiu ir Žaną Polį Sartrą. Būtent lotynų kalbos mokytoja, kurios 100-ąjį gimtadienį ką tik minėjome, atnešė iškarpą apie Edvardą Gudavičių. Žinojau, kad jis „kiečiausias“ istorikas.
Ir štai niekaip neprisimenu, kas mane „užvedė“ ant Petro Repšio. Kažkuriame žurnale tikrai turėjo būti jo 1972 m. litografija „Lietuvių kovoms su kryžiuočiais atminti“: rugių lauke kyšo moterų galvos, baidyklės, o iš rugių ropoja vaikelis. Pačiame centre – atrodytų, vokietukų veidus uždengęs užrašas „Serenissime Domine…“
Ši litografija – kaip Diureris, dingtelėjo. Dar stipriau mintis šnarpštė galvoje, kai vėliau žiūrėjau į jo litografiją „Trylika avių ir septynios moterys Šventosios upės atvaizde“. Paskui – garsioji freska, Marcelijaus Martinaičio gal ne visai sėkmingai pavadinta „Metų laikais“… Juk tai – kažkas daugiau… Baltofilai pasakytų – „baltiškas kosmosas“. Ir vėl dingtelėjo – kaip Mikelandželas…
Istorikas Alfredas Bumblauskas ir dailininkas Petras Repšys, 2003 m. | Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Poetas Sigitas Geda ir dailininkas Petras Repšys Vilniuje apie 1998 m. | Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Dailininkas Petras Repšys ir istorikas Edvardas Gudavičius Vilniaus universitete 2014 m. | Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Taigi PR yra žymus dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas. O gal net – vienas žymiausių Lietuvoje? Turbūt po šia teze pasirašytų žymiausi mūsų dailės žinovai: Alfonsas Andriuškevičius, Tomas Sakalauskas, Giedrė Jankevičiūtė. Mokantis dirbti su dešimčia dailės technikų: nuo piešinio ir oforto, per kiaušininę temperą, – iki freskos ir mozaikos. Sukurta šimtai medalių, dar daugiau ofortų, ekslibrisų ir piešinių, sugulusių į ką tik publikuotas knygas ir katalogus (1). Pagaliau žymioji freska pagal Tūkstantmečio proga kurtas apklausas, patenkanti tarp žymiausių Lietuvos dailės kūrinių. Net jei „Veido“ apklausa neįtikina, aš klausiu: kas nupaišė didesnę freską? Kvadratais? Pasiduokite.
Taigi, tapytojas, skulptorius ir grafikas.
Bet kodėl toks įtarimas, kad šių žodžių nepakanka PR esmei išreikšti? Juk po šiai dienai vis dar nesuprantame, kas buvo Bronys Savukynas.
Pradėkime nuo to, kad Petras kartais visai nekalba (2). O kartais gali bendrauti net dirbdamas, ir net – prie „gaivinančių gėrimų“. Šio bruožo jam pavydi daugelis dailininkų. O juk Petras krapšto medaliais virsiančias gipsatūras ir kartu dalyvauja.
Dailininkas Petras Repšys Vilniuje, Užupyje, 2010 m. | Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Nepriklausomai nuo to, kad Petras tyli, prie jo buvo limpama ir tebesilimpa. Neminėsiu senosios kartos – Aldonos Liobytės boheminio rato su Miku Vilučiu ar Tomu Venclova, to meto PR sėbrais Rimtautu Gibavičium, Vincu Kisarausku, Marcelijum Martinaičiu, Bronium Kutavičium, Juozu Apučiu, Romualdu Granausku ar net Vytautu Landsbergiu. Paminėsiu tik, kad prie Petro mano akyse kartu vakarojo jau ir Sigitas Geda, Alfonsas Andriuškevičius, Stasys Kuzma ir Bronius Leonavičius, Kornelijus Platelis ir Eimuntas Nekrošius, Donatas Katkus ir Petras Vyšniauskas, Gintaras Beresnevičius ir Julius Sasnauskas. Šių pavardžių net nėra ko komentuoti, jos visos žinomos Lietuvos, ir ne tik kultūros, pasaulyje. Turbūt kiekvienas jų yra Lietuvos nacionalinės premijos laureatas ar bent jau Lietuvos nacijai svarbi asmenybė.
Taip keliame klausimą – kodėl prie Petro limpama? Juk Petras yra žmogus – ne saldainis. Jis moka išvadinti oponentą (visų pirma mane) negražiais žodžiais. Ypač tai dažnai ištinka, kai įsiveliama į diskusijas dėl lenkų, žydų, rusų ar gudų. Kadangi Petras yra lietuvybės ramstis, jis mojuoja savo autoritetų ramsčiais ir sako: „durnieli tu, durnieli“.
Dar sykį pakartokime – prie ko limpama? Prie kūrybos pasaulio? Bet Petras pats atkerta, kad jis – ne menininkas, ne kūrėjas, o amatininkas. Gal pasakytume, kad jis yra Lietuvos menų simbolis? Kai kas jį pavadino Maestro. O gal geriau tada – Meistras, pagal Bulgakovo Volandą? Ir vėl – švelni pompa. Gal pasakytume, kad jis ne tik su savo freska yra krivis? Tačiau pats jis niekada neprisipažins esantis pagonybės mylėtojas, o juo labiau – baltofilas.
Dailininkas Petras Repšys ir teatro režisierius Eimuntas Nekrošius Vilniuje 2009 m. | Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Bjauriai tiesus nonkonformistas? Juk jis nėra nupaišęs Lenino, tik keistoką biustą Šiaulių krautuvės vitrinoje prie užrašo „Мясо“, о šalia – „говядина“ ir „свинина“ (3). Bet pats Petras atsako, kad didžiausiu nonkonformistu jis laiko Algirdą Šociką, kadaise sugebėjusį atidaužyti fizionomiją rusui Koroliovui pačioje Maskvoje. Antra vertus, Petras yra bjauriai tiesus, kartais net, atrodo, tiesmukas. Tokius žmones paprastai vadiname „žmonėmis be falšo“.
Toliau ieškom žodžių. Algis sako: „Papa“. Bet šiuo žodžiu mes buvome pavadinę Bronį Savukyną. Popiežiui ar mafijos vadui reikėtų daugiau kalbėti.
Mes kol kas kaip hipotezę konstruojame kitą apibūdinimą: Petras Repšys yra Lietuvos runkelis. Juk pastarojo augalo nepavadinsi nei gėle, nei akacija, orientuoja į paprastą augalą. Daug kam žodis „runkelis“ yra dirglus. Nežinau, ar Petrui taip pat. Jam labiausiai patinka „sėtinys“ (nes primena žodį „sietynas“). Bet sėtinys – tai didelė ropė, iš kurio negaminamas cukrus, o runkeliui sinonimiškas žodis yra žemaitiškas „batvinis“. Tad prašome jautriuosius skaitytojus pasirinkti. Tik priminsime – Marijampolėje 2011 m. atidengtas paminklas ne kam kitam, o runkeliui, ir būtent cukriniam runkeliui, „Lietuvos cukraus“ 80-mečio proga. Visi buvo persigandę – tuo metu Lietuva buvo skirstoma į runkelius ir elitą. Ir marijampoliečiai labai apsidžiaugė, kai aš grindžiau mintį, jog cukriniai runkeliai yra ne kas kita kaip Prancūzų revoliucijos ir Napoleono atmintis. Pastarajam per kontinentinę blokadą reikėjo įveikti Brazilijos ir Kubos cukraus stygių. Tad runkelis yra garbingas žodis (tais pačiais metais Prancūzija šventė cukrinio runkelio dviejų šimtų metų jubiliejų – „Bicentenaire de la betterave“). Čia tik Lietuvos prasčiokiška politika nukėlė runkelį į marginalijas.
O Petras Repšys niekada nebijojo būti runkeliu, nes ir nežadėjo būti elitu. Ir štai epizodas. Varnių katedros altoriaus antepedijaus reljefe į Žemaitijos krikštą eina vyrai, moterys ir vaikai, kariai, valstiečiai ir kriviai, eina briedžiai ir meškos, skrenda paukščiai ir plaukia žuvys. Ir ant lapo plaukia pelytė… Proporcingai pelė išdidinama ir tampa panaši į žiurkę. Šių Petras Repšys nemyli ir į krikštą neįleidžia. Ant žiurke paverstos pelės parašo: „čia pelytė“. Neįsivaizduoju, kad pelytės lapas yra koks nors kitas nei lelijos.
Pakeiskime šį įvaizdį. Ir liepkime visiems įsivaizduoti, kad tai runkelio lapas. Ir tada prisimenu patį runkelį (na gerai, lai būna batvinis ar sėtinys): tvirtai įaugęs, neišjudinamas ir sunkiai išraunamas, žodžiu, paprastas kaip Šiaulių pakraštys. O juk kartu – cukraus ir saldumo šaltinis. O kur saldumas, primenantis nektarą, renkasi bitės. O kartu – ir žymūs veikėjai…
(1) „Petras Repšys“. Sud. Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius. Vilnius, 2006 (2-asis papild. leid. Vilnius, 2014); Giedrė Jankevičiūtė, „Petras Repšys: medaliai ir plaketės“. Vilnius, 2017; Giedrė Jankevičiūtė, „Petras Repšys: ekslibrisai ir kas jie mums“. Šiauliai, 2019; Petras Repšys, „Piešiniai = Drawings“. Sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė. Vilnius, 2019.
(2) Matyt, reikia atskirų intencijų – taip Petras prakalbėjo Aurimui Švedui. Žr. knygą: „Piešimas buvo tarsi durys: Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas“. Vilnius, 2013.
(3) „Petras Repšys“. Sud. Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius. Vilnius, 2006, p. 9.
