Asmeninio A. Žibiko archyvo nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia pasakojimų ciklą apie 1971 m. kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietmečiu kurtas pasirodymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt.

Bičiuliai ir bendražygiai – teatro ir kino dailininkas Andrius Žibikas ir kino operatorius Algimantas Mikutėnas – prisimena, kokie buvo pirmieji scenos apšvietimo meno žingsniai Lietuvoje. Ir kaip tie žingsniai tapo neatsiejama legendinės roko operos, kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio (1951–2020) pastatytos pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje, dalimi.

Nuo „Trimito“ orkestro iki draugystės su V. Kernagiu

Teatro ir kino dailininkui Andriui Žibikui tuometinis Lietuvos valstybinis dailės institutas, kurio aktų salėje 1971 m. gruodžio 25 d. įvyko roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviško pastatymo premjera, buvo antrieji namai. Čia jis mokėsi, pirmosiomis šviesos projekcijomis apipavidalindamas Giedrės Bulotaitės vadovaujamo pantomimos ratelio spektaklius. Jau po pirmųjų renginių, kaip A. Žibikas prisimena, žmonės pagirdavo jo sukurtą gražų apšvietimą.

„Ir vieną dieną, – tada mokiausi trečiame kurse, į institutą atėjo žmogus. Sako: girdėjom, kad tokius dalykus darote. Gal galėtumėte ateiti pas mus į darbą. Ir kur? – klausiu. Į „Trimitą“. Taip aš nuėjau į orkestrą dirbti apšvietėju, – pasakojo A. Žibikas. – Prieš tai, aišku, apšvietimu labai domėjausi. Dažnai važiuodavome pas Tenisoną (Modris Tenisonas – pantomimos meno pradininkas Lietuvoje ir Latvijoje – aut. past.) į Kauną. Žiūrėdavau, kaip jis dirba su apšvietimu. Aišku, jo apšvietimai buvo išskaidyti, daugiaspalviai, neplakatiški. Ne visai mano stiliaus. Bet Tenisonas šioje srityje buvo labai įgudęs. Nes tuo metu apšvietimo dalykais praktiškai nelabai kas ir užsiėmė.“

„Trimito“ orkestre, pasak šviesos dailininko, darbo grafikas buvo labai įtemptas: daugybė koncertų, programų po visą Lietuvą. Pavyzdžiui, vien kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio jubiliejui skirtoje programoje buvo surengta vos ne šimtas pasirodymų. „Kadangi vienas visur spėti niekaip negalėjau, tai prikalbinau kartu „Trimito“ orkestre dirbti Miką. Tai jis viename koncerte, tai aš, tai jis, tai aš. Taip ir išgarsėjome“, – prisiminimais dalijosi A. Žibikas.

Apie K. Antanėlio planuojamą statyti A. L. Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ A. Žibikui anuomet papasakojo jo draugas Vytautas Kernagis – vienas iš šios idėjos iniciatorių. A. Žibikas yra dirbęs Estrados skyriuje, kuriame V. Kernagis buvo režisierius. Ir K. Antanėlį A. Žibikas, be abejo, irgi pažinojo. „Visi tada buvome, galima sakyti, iš vieno rajono. Taip žvaigždės ir suėjo į vieną vietą“, – aiškino teatro ir kino dailininkas.

Vytautas Kernagis | Vytauto Kernagio fondo nuotr.

Iš pradžių, pasak jo, apie operos pastatymą buvo šnekama lyg tarp kitko, tarsi juokais, bet kuo toliau, tuo labiau matėsi, kad V. Kernagis su K. Antanėliu šia idėja smarkiai užsidegę ir įsigilinę. „Vieną dieną man Antanėlis sako: ateik į „visiukus“, pasižiūrėk, nes paskui tą patį darysime pas tave institute. Noriu, kad ten pašviestum. Sakau: gerai, ateisiu. Bet kur tu ten įeisi, kai Antanėlio grupė groja… Iki durų prieiti nebuvo įmanoma. Pašokinėjau, kažką pamačiau, kažką išgirdau, ir tiek. Gerai, kad Žalias darė įrašą. Turėjo tokį magnetofoniuką iš Kolumbijos. Mokyklos baigimo proga turtingas dėdė Karanauskas jam buvo atsiuntęs volgą ir magnetofoniuką.

Tai kai viskas pasibaigė ir visi išsiskirstė, sakau: Žalias, duok paklausyt, nes dar nebuvau tos operos klausęs. O vėliau, kai Antanėlis klausė, ar mačiau, girdėjau, sakiau jam: taip taip, mačiau, girdėjau… Viskas aišku, kaip darysim“, – nuotaikingus prisiminimus pasakojo A. Žibikas.

A. Mikutėnas: „Niekas to iki mūsų nedarė“

Operatorius A. Mikutėnas iš tų dienų prisimena savo stojimą į Maskvos kinematografijos institutą. Ir įdomiausias tada stojimų komisijos jam užduotas klausimas buvo toks: orkestro apšvietėjas – o kas tai per profesija?

Dabar A. Mikutėnui atrodo, kad tai, ką juodu tuomet su A. Žibiku darydavo, jųdviejų pirmieji meninio apšvietimo eksperimentai, kai įvairiuose kultūros namuose susirasdavo lempų, pritaikydavo joms filtrus, kai leisdavo per kino aparatą pirmąsias šviesos projekcijas, – buvo išties nemažas pasistūmėjimas šioje srityje. „Pašviesdavom truputį žalios, truputį mėlynos. Į foną truputį raudonos, jeigu būdavo trys prožektoriai. Klasika! Tai jau buvo apšvietimas. Niekas to iki mūsų nedarė“, – aiškino A. Mikutėnas.

Menininkų teigimu, juodu daug ko vienas iš kito pasimokė. „Aš turėjau daugiau įgūdžių, kaip derinti spalvas, o Mikas daugiau nusimanė šviesotamsoje: kur šviesiau, kur tamsiau, visus niuansus, šešėlius. Taip vienas kito darbą pakoreguodavome. Aš greitai sustatydavau spalvas, o Mikas staigiai suniuansuodavo šviesotamsą“, – pasakojo A. Žibikas.

Asmeninio A. Žibiko archyvo nuotr.

Asmeninio A. Žibiko archyvo nuotr.

Asmeninio A. Žibiko archyvo nuotr.

Kaip nors išskirtinai roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ premjerai A. Žibikas su A. Mikutėnu nesiruošė. Minimaliai buvo apsitarta ir su K. Antanėliu: kokios bus apšvietimo spalvos, ką labiau apšviesti, ką prigesinti. Sužinoję koncerto datą, apšvietėjai taksi atsivežė rampų, atviros šviesos prožektorių, taip pat halogeninių. Visi langai Valstybinio dailės instituto aktų salėje, pasak jų, buvo užtamsinti. Vienas prožektorius švietė į vieną pusę – „kad kalkių nepavogtų“, o kitas buvo nukreiptas į šokių paviljoną.

„Turėjome visišką laisvę. Nes tas požiūris į apšvietimą buvo, žinote: tai pašviesit, įjungsit, išjungsit… Tada ir koncertuose ar šokiuose nebuvo jokio specialaus apšvietimo, – aiškino A. Žibikas. – Mes ir patys dar nelabai supratome apšvietimo svarbą. Aišku, su Mikutėnu buvome entuziastai. Vaikščiodavome naktimis, į mėnulį, gatvių šviesoforus žiūrėdavome. Tyrinėdavome šaltas, šiltas šviesas. Viskuo domėjomės. Bet apskritai meno erdvėje apšvietimas nebuvo svarbus dalykas. Dar neįvertintas. Tik po trejų–ketverių darbo metų operos ir baleto teatre mano, kaip apšvietėjo, pavardė buvo paminėta. Atrodo, tai buvo „Batuotas katinas“ ar „Daktaras Aiskauda“. Užrašė: apšvietėjas Andrius Žibikas.“

Daugelis net nenutuokė, kur papuolė

Pasak A. Mikutėno, žmonių roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ premjeros dieną buvo sausakimša. „Masė žmonių – susėdę, sugulę, sulipę, aplipę. Kiek tik čia buvo kokios vietos, visur sausakimša. Nebuvo įmanoma įeiti. Koridorius pilnas. Galius Kličius mane stūmė, stūmė, šiaip ne taip prastūmė iki tos scenos. Anšlagas – kaip turi būti. Kita vertus, tai buvo įvykis ir Vilniaus mieste, ir apskritai LTSR, kaip tada vadinosi“, – kalbėjo A. Mikutėnas.

A. Žibiko nuomone, gal koks trečdalis susirinkusiųjų, ko gero, net nenutuokė, kur papuolė. Taip, K. Antanėlio garsiąją grupę jie žinojo iš Ryšių klubo, bet kas tas A. L. Webberis ir kokia čia ta jo roko opera – vargiai. Valstybinio dailės instituto aktų salė buvo savaiminė traukos vieta – čia visada kas nors vykdavo: populiarūs kultūriniai vakarai, šešėlių teatras, pantomima, spektakliai, koncertai. Tiesiog būdavo smagu ateiti, pabūti, pasilinksminti.

„O kai dar Antanėlis – tai išvis… Manau, ne tiek daug žmonių ir žinojo tą kūrinį. Bet po to visi išėjo apspangę. Nes garsas buvo labai stiprus. Ypač tie, kurie sėdėjo arti, gavo stiprią garso porciją. Kažkur salėje sėdėjo toks vienas mano kursiokas. Klausiau jo: matei? Mačiau, sako. Tai ką matei? Sako: pusę mačiau. Tai kurią pusę? Sako – dešinę pusę, nes kitą užstojo krūva žmonių“, – linksmus pokalbius prisiminė A. Žibikas.

Asmeninio A. Žibiko archyvo nuotr.

Asmeninio A. Žibiko archyvo nuotr.

Kaip legendinį A. L. Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuvišką pastatymą jo dalyviai vertina praėjus pusei amžiaus? Kur slypi didžioji jo legenda?

„Aišku, dabar būtų galima pasakoti ir pasakoti: žiūrėkite, kokį didelį dalyką sukūrėme… – svarstė A. Žibikas. – O iš tikro mes su Miku pavėjui ėjome, panešiojome prožektorius, pasidžiaugėme. Nebuvo ten jokio įvykio – eilinis koncertas. Tik dabar tai jau įvykis. Dabar tai reikšminga. Dabar žmonės galvoja, kad darėme didelius dalykus.

Visada reikia laiko. Suprantate, keistai gyvenime būna. Tada tai darėme visiškai nekreipdami dėmesio. Negalvodami, kad darome kažką genialaus. Antanėlis, žinoma, apie tai galvojo. Bet jis buvo kito kalibro žmogus. O mes su Miku ėjome ir praėjome. Mums tai buvo tiesiog geras ir gražus koncertas. Pasilinksminome, pašvietėme, visi paplojo, pagyrė. Ir išėjome.“

***

Vaizdo pasakojimų cikle kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo dalyviai, liudininkai, bendraminčiai, kurių gretos vis retėja, prisimena istorijas, vieniems tapusias galimybe groti mylimą gerą muziką, kitiems – ir savotišku noru atsikirsti ateistinei sovietinio režimo ideologijai.

Roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviško pastatymo premjera įvyko 1971 m. gruodžio 25 d. tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salėje (dabartinė Vilniaus dailės akademijos biblioteka). Scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas. Muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta.

35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos, beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą. Pagrindines klavišinių partijas atliko pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus. Kęstučiui Antanėliui, kadangi daugiau nebuvo kam, teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Garsą režisavo Vidas Jankevičius. Iš pradžių opera atlikta anglų kalba, vėliau ją į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas.

Koncertui buvo pasiruošta labai rimtai. Tai buvo iš anksto gerai sustyguota avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Įpusėjus renginiui atvykę saugumo pareigūnai koncerto nesustabdė, o jam pasibaigus visi atlikėjai per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią užkaboriais ir rūsiais pasišalino iš įvykio vietos.

Vaizdo pasakojimą rengė: vaizdo ir montažo režisieriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius ir kultūros temų žurnalistė Jurgita Jačėnaitė.

Jeigu turite vertingos informacijos ar norite pasidalinti atsiminimais apie Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ – susisiekite su Kostu Kajėnu e. paštu kostas.kaj@gmail.com.

Projektas rengiamas VšĮ „Vilniaus galerija“ užsakymu.