A. Šeštokas | D. Šabasevičienės nuotr.

Antrąją festivalio „Salve!“ dieną visi, užsukę į specialiai iš Klaipėdos atvykusio ir Šlapelių muziejuje visai dienai įsikūrusio fotomenininko Artūro Šeštoko laboratoriją, galėjo užsisakyti senąja šlapio kolodijaus technika padarytą portretą, stebėti ant stiklo ryškėjančius savo atvaizdus. Procesas nėra greitas, nėra pigus, bet labai įdomus ir pritraukė įvairaus amžiaus žmonių. Muziejus ir teatras „Arbatvakariai“ šiai laboratorijai pateikė nemažai atributikos – senovinių skrybėlaičių, įvairaus istorinio rekvizito, kuriuo žmonės galėjo pasinaudoti fotografuodamiesi „istoriniu“ būdu. Visas šis procesas – lyg teatrinė dokumentika, kuomet žmonės prieš fotografuodamiesi bando save patys pakeisti, prieš veidrodį matuodamiesi skrybėlaitę ar kailinį manto, vėliau fotografuojasi vieni ar su artimu žmogumi, o galiausiai nekantraudami laukia savo atvaizdo.

Antroji „Salve!“ diena prasidėjo spektakliu vaikams „Vilnių kuriam!“ Spektaklio idėjos autorės ir atlikėjos Jurga Kalvaitytė ir Vitalija Mockevičiūtė ruošiasi Vilniaus 700 metų jubiliejui. Šis spektaklis – mini introdukcija. Vaikams jos pristatė Vilniaus tvėrimosi istoriją, kurią pasakoja pasivertusios dviem varnomis. Aktorės tiesiog įskrido į vaidybinę aikštelę – muziejaus skliautuotą rūsį, ir nuo pirmųjų minučių šėlo, aktyviai įtraukdamos vaikus į spektaklį.

Spektaklis „Vilnių kuriam“. J. Kalvaitytė ir V. Mockevičiūtė | D. Šabasevičienės nuotr.

Šios vilnietiškos Varnos gyvena nuo Vilniaus įkūrimo, jos renkasi kokias tik nori palėpes, todėl žino pačių įdomiausių smulkmenų. Šiandien joms geriausia gyventi Valdovų rūmų palėpėje, todėl jos daug mačiusios ir bando visu tuo pasidalinti su jaunaisiais žiūrovais. Varnos entuziastingai pasakoja Vilniaus kūrimosi istoriją, egzaminuoja vaikus, taip sužadindamos jų užsidegimą ir norą kuo daugiau sužinoti apie Vilnių. Istorija prasideda taip: „Po daugelio metų į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje parskrenda dvi varnos… Ir atsimena, kad visai neseniai, tik prieš 700 metų, dabartinės Katedros aikštės vietoje žaliavo didžiulė giria ir dunksojo Šventaragio slėnis… O gal jūs norite iš pirmų lūpų išgirsti, kaip kūrėsi Vilniaus miestas? O gal ne tik išgirsti, bet ir tapti amatininkais bei pirkliais, plūstančiais į karališką Gedimino miestą? Padėti jį kurti ir kartu su varnomis sušokti Vilniaus klestėjimo šokį?“ Klausimų, į kuriuos vaikai atsakinėja vienas per kitą keldami rankas, serija baigiasi žaidimu „Jurgeli meistreli“ – čia vaikai skatinami būtį Gedimino į Vilnių sukviestais amatininkais, mokančiais savo amato kitus žaidimo dalyvius ir žiūrovus.

Šis spektaklis tik pradeda savo kelionę, daug atvejų vyksta tiesiog improvizuojant, išmėginant save ir aplinkybes. Kadangi išnaikinta „ketvirtoji siena“, tai dalį veiksmo „vairuoja“ jaunieji žiūrovai. Pamažu jie tampa aktorių partneriais, ir spektaklis lyg sūkurys įtraukia ir suaugusiuosius. Pabaigoje kūrėjos surengia „karūnaciją“ kiekvieną apdovanodamos karūna.

Spektaklis „Vilnių kuriam“. J. Kalvaitytė ir V. Mockevičiūtė | D. Šabasevičienės nuotr.

Kalvaitytė su Mockevičiūte – dvi dramos aktorės – puikiai jaučia vaikus, jų nuotaikas, girdi net pusbalsiu ištartus žodžius. Abi vaidinusios vaikams skirtuose spektakliuose, o pačios tapusios spektaklio kūrėjomis, prižiūrėdamos visą spektaklio eigą, jį kūrė tokiu tempu, kad atmosfera įkaito labai greitai, valanda neprailgo, visi liko laimingi. Jokios didaktikos, o vaikai per istorijos pamokas tikrai prisimins šį spektaklį ir tai, ką jame sužinojo apie Vilnių.

Prie spektaklio atmosferos prisidėjo kompozitorius Gediminas Rimkus Rimkevičius, o vizualinį Varnų gyvenimą sukūrė scenografė ir kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė. Dailininkė įsigilinusi į medžiagą, jaučia ne tik kiekvieno personažo savitumą, bet ir pačių aktorių išskirtinumą.

Netikėtas atradimas buvo aktorės, radijo režisierės Lilijos Žadeikytės improvizacija „Išsikalbėjimai baltomis eilėmis“ pagal Viktorijos Daujotės knygą „Gyvenu viena“. Nors ir autorė, ir aktorė žemaitės, tačiau žemaičių tarmės aktorė nenaudojo. Jos žemaitiškumą buvo galima justi visoje spektaklio stilistikoje. Ji neskubėdama, lėtai ir tvirtai pasakojo trumpas istorijas, „šnekėjosi“ su abrozdėliais, dalindamasi savo didžiuliu liūdesiu ir ilgesiu, o pabaigoje tiesiog priminė nepamiršti vienišų žmonių.

Iš pradžių atrodė, kad šis lėtas pasakojimas niekur nenuves, bet pamažu istorijos augo, nuotaika keitėsi, o spektaklis vis labiau įtraukė.

Improvizacija „Išsikalbėjimai baltomis eilėmis“. L. Žadeikytė | D. Šabasevičienės nuotr.

Šiandien teatro, kino ir televizijos aktorės, vaikų radijo teatro režisierės Lilijos Žadeikytės kūrybinė praeitis nedaug kam žinoma. Aktorė neketina sugrįžti į teatro sceną, bet brangu tai, kad jai parūpo tema, tas geliantis liūdesys, kurį patiria dažnas vyresnio amžiaus žmogus, ir ji nusprendė per tokią vaidybos formą savo mintimis pasidalinti su žiūrovais. Didžiąją spektaklio dalį prasėdėdama už stalo, ji iš dėžutės traukė korteles, iškirptas iš saldainių dėžučių, kurios atstojo ir nuotraukas, ir laiškus, o kartais ant tų avirukų-kortelių surašytas tekstas atliko „špargalkų“ vaidmenį. Vis dėlto nelengva visą valandą išlaikyti žiūrovų dėmesį. Šios teatrinės improvizacijos vertybė – teksto ir kalbėjimo nuoširdumas ir tikrumas. Paprastomis intonacijomis aktorė perteikė Viktorijos Daujotytės išmintį.

Stalas, kėdė, ant sienos – kryžius, atkeliavęs iš vaikystės namų, ant stalo – palinkusi rausva pelargonija. To užteko šiam šiltam prisilietimui prie tikrų, atmintį atgaivinančių dalykų.

Spektaklis „Namų dainos“ | D. Šabasevičienės nuotr.

Ir žanro, ir stiliaus prasme visai kitokį spektaklį – „Namų dainos“ vakare surengė teatras „Arbatvakariai“. Šis spektaklis sukurtas specialiai festivaliui „Salve!“, jis tiesiogiai susijęs ne tik su Vilniaus senąja kultūra, bet konkrečiai su senamiesčiu, su Šlapelių namais, kuriuose vyko panašaus pobūdžio vakarai. Vilniečiams buvo pristatytos melodingosios žymaus lenkų kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos (1819–1872) „Namų dainyno“ dainos. Spektaklio kūrėjai – idėjos autorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė ir dailininkas Kristijonas Siparis – patys rūpinosi dainų tekstų vertimu (vertė Nida Timinskaitė), jų pritaikymu dainavimui. Buvo laikas, kai pro pravirus namų langus visoje Lietuvoje galima buvo išgirsti sklindančias dainas, įkvėpusias ir patį kompozitorių. „Toji mintis, kuri skamba mano kūriniuose, yra išsiliejusi senovinėse žemaičių dainose – nuo Nemuno iki Baltijos, nuo Prūsų net iki pat Kuršo. Išgirsi ją Nevėžio ir Dubysos pakrantėse, atskridusią prie ausies rytmečio rasos sparnais, pajusi, kaip ji pasibels tau į širdį vakare, atplaukusi saulėlydžio spinduliais. Tas dainas žemaičių liaudis paveldėjo iš žilos senovės, jų neužmiršta ir dainuoja jausmingai daugeliu balsų, sveika krūtine, išsiilgusia geresnės ateities.

Aš nieko nesukūriau: tokio amžiaus, kai buvau jautrus įspūdžiams, keliavau po Žemaitiją, mane įkvėpė paprastų žmonių dainų dvasia, ir aš ją nejučiomis išliejau visuose savo kūriniuose, saugodamas kaip šventą seniausių laikų palikimą ir kaip akivaizdžiausią įrodymą, kad lietuviams poezija yra įgimta“. (Šie Moniuškos žodžiai – iš gydytojo, keliautojo Teodoro Triplino knygos „Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraštis“).

Moniuška Vilniuje praleido aštuoniolika pačių gražiausių savo kūrybos ir meilės metų. Čia jis sukūrė ne tik šeimą, bet ir septynis šimtus dainų, kurios liko užrašytos dvylikoje sąsiuvinių. Rinkinys pavadintas „Namų dainynu“. Apie šias dainas Moniuška su meile kalbėjo visą likusį gyvenimą, net tada, kai jau buvo žinomas kompozitorius, parašęs daugybę kūrinių, tarp jų ir garsiąją operą „Halka“. Dėl šių dainų Vilnius iki šiol vadinamas „meilės miestu“.

Spektaklis „Namų dainos“ | D. Šabasevičienės nuotr.

Kamerinei aplinkai skirtas kūrinys šiek tiek priminė operetę, kur žodžiai tampriai supinti su muzika. Spektaklio pradžioje pranešama, kad netrukus scenoje pasirodys garsūs to laiko italų dainininkai, tačiau jiems neatvykus, visi tie, kurie ruošėsi, laukė, rūpinosi jų priėmimu, pamažu įsitraukia į veiksmą ir tampa planuoto koncerto pagrindiniais atlikėjais. Tai Eglės Perkumaitės madmuazel Žužu, kurią į sceną įneša kaip ligonę, tačiau pasodinta už pianino, vos užgrojusi, ji atsigauna ir tampa nepakeičiama akompaniatore. Istorija kuriama pasitelkiant linksmus personažus – viešbučio šeimininkę Mirandoliną, kurios partiją nepriekaištingai, su švelniu humoru atlieka Vilhelma Mončytė ir Kepėją – stilingas, į grafą panašus Dainius Puišys. Nuotaiką dar labiau sustiprina degančiomis akimis į sceną vis įkrentanti Tarnaitė – Odeta Pocevičiūtė. Aktorė nustebino savo organika ir scenine raiška. Ji ypač praskaidrino atmosferą, kai ant suoliuko pasilipusi perskaitė Vladislovo Sirokomlės eilėraštį „Beraštis“:

<…> Aš kad su plunksna apseit mokėčiau,
Vien dėl tėvynės tiktai krutėčiau:
Rodyčiau broliams takus dorybės,
Aiškinčiau biaurius vaisius girtybės,
Skelbčiau, jo Dievas yr apgintuvė
Drąsaus žemaičio, tylaus lietuvio <…>
(„Giesmės prascziokėlio nemokanczio raszyti“)

Nors, atrodytų, Tarno vaidmuo nedidelis, tačiau Nerijus Račkaitis visoms situacijoms suteikia ir papildomo turinio, ir linksmumo. Kristijono Sipario vaidmuo – polifoninis. Jis – viso veiksmo moderatorius, jungiamoji grandis. Kartais Siparis atlieka konferansjė vaidmenį, o kartais virsta Poetu ir su didžiuliu įkvėpimu ir subtiliomis intonacijomis skaito Julijaus Slovackio ir Vladislovo Sirokomlės eiles. Siparis apdovanotas išskirtiniu balsu, jis puikiai jaučia eilėraščių sandarą, todėl jo skaitomi tekstai visada išgirstami ir susilaukia ypatingo dėmesio.

Atrodytų, spektaklis išgaravo kaip dūmas, bet jis pripildė Šlapelių namus, namai tapo ne muziejumi, o gyva, Vilniuje veikiančia laboratorija. Praeitis, vilkėdama praėjusių laikų aprėdus, festivalio metu tampa dabartimi. Įvyksta atvirkštinis procesas – žiūrovai kviečiami keliauti ne iš dabarties į praeitį, o iš praeities į dabartį.