G. Tuminaitė | Pranešimo spaudai nuotr.
Spalio 8, 9, 11 ir 12 d. 18.30 val. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras žiūrovus pakvies į unikalų teatro performansą „Infinity“ (angl. begalybė, amžinybė). Tai tarptautinis projektas, teatro bei džiazo muzikos sintezė, atskleidžianti kiek neįprastą formą bei žiūros tašką.
Viena pagrindinių šio projekto temų – gėrio ir blogio kova, taip pat režimo ir kuriančio, laisvo žmogaus akistata, kurią atskleisti padės gyvai grojantys ir improvizuojantys „NoJo Airlines“ orkestro muzikantai bei VVMT trupės aktoriai. Projekto sumanytojai ir autoriai – režisierė Gabrielė Tuminaitė bei „NoJo Airlines“ įkūrėjas, lietuvių džiazo būgnininkas, perkusininkas, kompozitorius, performansų autorius Dalius Naujokaitis (Niujorkas). Nekantriai belaukiant premjeros, režisierę Gabrielę Tuminaitę kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
– Kokia šio unikalaus performanso gimimo istorija? Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip galiausiai tapo tuo, ką jau šią savaitę išvys žiūrovai?
– Pirmasis impulsas šiam spektakliui atsirasti buvo 2020 m. po prezidento rinkimų Baltarusijoje pradėta baltarusių dramaturgo, režisieriaus ir scenaristo Andrejaus Kureičiko įkvėpta tarptautinė iniciatyva – kultūrinis pasipriešinimas, savotiška kultūrinė revoliucija. Jis parašė pjesę, kurią tuomet skaitė visas pasaulis (į anglų kalbą išvertė teatro kritikas ir vertėjas Johnas Freedmanas – K. N.). Nors tada viską buvo sustingdžiusi pandemija, įvyko per 200 on-line skaitymų skirtingose šalyse. Juose dalyvavo ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Tekstas mums pasirodė stiprus ir įdomus (į lietuvių kalbą pjesę išvertė Andrius Jevsejevas, Viktorija Jasiulytė ir Georgijus Jefremovas – K. N.), todėl nutarėme neapsiriboti vien pjesės skaitymu ir tęsti darbą. Ieškodama muzikos, kuri atspindėtų ir atlieptų jausmus, apėmusius solidarizuojantis su už savo laisves ir teises kovojančiais Baltarusijos žmonėmis, supratau, kad šįkart muzika turės būti kitokia, nei esu įpratusi naudoti savo spektakliuose. Išvydus Daliaus Naujokaičio ir jo orkestro atliekamus performansus, kilo mintis spektakliui panaudoti jo kuriamą bei atliekamą muziką. Taigi pirminė mintis buvo įrašyti spektaklio garso takelį. Vėliau, atliekant įrašus, pamačiusi, kaip Dalius diriguoja, kaip muzikantai groja, supratau, kad tai – labai teatrališka, ir kilo mintis pakviesti juos groti scenoje gyvai. Taigi su Vilniaus mažojo teatro žiūrovais susitiksime visi – ir muzikantai, ir profesionalių VVMT aktorių kolektyvas. Šis susiliejimas bus netikėtas ir žiūrovams, ir mums patiems – netikėta forma, todėl ir repeticijos vyksta kitaip nei įprastai. Tačiau kartu tai ir didžiulė intriga, įkvėpimas.
G. Tuminaitė | L. Vansevičienės nuotr.
– Taigi, galima sakyti, jog performansas įkvėptas nesenų Baltarusijos įvykių, tačiau čia kalbama ne tik apie šios vienos šalies tragediją ir neįvykusią revoliuciją, bet ir apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje – karą Ukrainoje. Galiausiai – apie tai, kas vyko per amžius – tą nuolatinę režimo ir laisvo žmogaus akistatą, nuolatinę kovą už demokratiją?
– Kaip minėjau, performansas paremtas Andrejaus Kureičiko tekstais apie 2020 m. įvykius Baltarusijoje. Praėjus šiek tiek laiko, iškilo kitos aktualijos – prasidėjo karas Ukrainoje. Tai simbolizuoja savotišką epochos pabaigą ir kitos – dar nežinomos – pradžią. Gali klaidingai atrodyti, kad Baltarusijos protestas prarado aktualumą. Bet juk mes kalbame ne apie konkrečią vienos šalies neįvykusią, pralaimėtą kovą prieš žmogiškumą, orumą. Tūkstančiai vis dar pūva kalėjimuose, jie niekur nedingo, tiesiog buvo nuslopinti, šalis paversta savotišku gulagu, konclageriu. Šiandien, matant gražią, kupiną išdidumo ir orumo bekompromisę Ukrainos kovą bei prisimenant nepelnytai primirštus Baltarusijos įvykius, kyla klausimas: kodėl vienos revoliucijos, demokratiški piliečių judėjimai pasiekia tikslus, o kitos yra užgesinamos ir sutriuškinamos. Privalome nepamiršti, kad tos kovos vis dar vyksta, negalime palikti jų praeičiai, turime jas prisiminti, žinoti ir palaikyti. Deja, bet iki galo neįvykusi revoliucija dažnai yra pasmerkta užmarščiai, dingsta iš istorijos puslapių. Todėl neišvengiamai kyla klausimas: kas nutinka su tais, kurie pralaimi? Kas toliau?
– Šįkart scenoje bus išties daug žmonių: būrys muzikantų, VVMT trupės aktoriai… Kaip judu su Dalium dalijatės įtakos sferomis: jis rūpinasi muzika, tu – vaidybine dalimi, ar visgi tie darbai persipina, viską sujungiant į vieną unikalų pasirodymą?
– Dalius rūpinasi spektaklio muzika, kuri atliekama gyvai, mudu kartu susėdę dėliojamės visą karkasą – aptariame temas, scenas, muzikos kompozicijas, tuomet repetuojame gyvai, žiūrime, kaip susijungia muzikinė ir vaidybinė dalys, kaip jos viena kitą papildo ir sustiprina. Spektaklyje naudojame tekstus iš Andrejaus Kureičiko pjesių „Baltarusija. Įžeisti“ ir „Baltarusija. Metabolė“, bet iš tikrųjų kuriame naują reiškinį – performansą, kuris turi galimybę kisti. Kiekvienas performansas bus ir panašus, ir kitoks, kadangi Dalius kuria muziką čia ir dabar, tad kas kartą bus šviežia, nauja ir unikalu.
– Taigi scenoje vyksta savotiška konkurencija tarp muzikantų ir aktorių, tarp muzikos ir teatro plačiąja prasme?
– Man labai svarbu, kad muzikinė ir vaidybinė dalys susijungtų, ir scenoje įvyktų ta konkurencija gerąja prasme. Ši konkurencija provokuoja savotišką profesionalų žaidimą, ir vienas svarbiausių uždavinių – kad per ją atsiskleistų pagrindinė tema – tai, apie ką mes diskutuojam ir svarstom, – žmogaus išdidumas, vidinė laisvė ir galimybė gyventi, mąstyti taip, kaip jis supranta, nebūti žeminamam. Svarbi pagarba žmogui, jo asmeniui, jo paprastam gyvenimui. Būtent tai savo muzika deklaruoja Dalius ir būtent todėl jo kuriama ir atliekama muzika nėra sušukuota, sutvarkyta – iš tiesų ji yra labai arti mūsų skausmo, juoko ir paradoksų, kuriuos pats gyvenimas pasiūlo.
Teatro performansas „Infinity“ | Pranešimo spaudai nuotr.
– Performanse vaidina puikūs Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktoriai, o jų kuriami personažai – kartu ir labai atpažįstami, ir utriruoti…
– Anksčiau, savo gyvenime sutikę tokius žmones, mes buvome įpratę tiesiog pasipiktinti, numoti ranka – atseit, ai, čia iš sovietmečio likęs mąstymas, auklėjimas. Tačiau dabar pamatėme, jog tai – rimta, netgi pavojinga. Labai baisus tampa tas radikalėjimas – žmonės nenori keistis ir linksta prie geriau jau pažįstamų metodų ir gyvenimo taisyklių, negu renkasi gyventi galbūt sunkiau, bet išdidžiau. Šiuo metu labai išryškėjusi toji takoskyra, tos skirtingos žmonių grupės: bijantys ir nenorintys ko nors keisti ir tie, kurie, kad ir paaukodami daugybę dalykų, renkasi ir siekia būti laisvi, orūs ir išdidūs. Kalbant apie personažus, reikia pasakyti, kad mano spektakliuose jie dažniausiai ir būna utriruoti, nes veikiausiai aš taip matau pasaulį. Tiesiog užfiksuoju tam tikrus realybėje, kasdieniame gyvenime sutinkamų žmonių bruožus. Nemažai jų iš tiesų dažnai elgiasi kaip kokie kino filmo ar spektaklio personažai. Šiandienos situacijoje pavojingai išryškėjusi nostalgija praeičiai. Apie tai savo pjesėje rašo ir Adrejus Kureičikas. Toji nostalgija imperijai, savo jaunystei, praeičiai tapo tokia pavojinga dėl to, kad iš tiesiog jausmo išvirto į radikalų kartų konfliktą ir galiausiai – į karą. Deja, bet dabar šitie nostalgiški jausmai sukėlė iliuziją, kad tą buvusį gyvenimą realiai reikia grąžinti – su visais medaliais, ordinais ir didžiaisiais karais, su tuo tuščiu garbės troškimu. Manau, mūsų kartai garbė yra išsaugoti medžius, neteršti gamtos… Mūsų kartos vizijos ir tikslai visai kitokie. Ir mums iš tiesų sunku patikėti, kad kažkur, lyg kokioje paralelinėje visatoje, plevėsuoja raudonos vėliavos ir šmėžuoja Lenino galvos… Bet esama žmonių, kurie viso to ilgisi: ir dešros po rublį trisdešimt, ir ledų po 28 kapeikas, ir Brežnevo kalbos… Mums sunku tuo patikėti, bet tai – realu. Todėl ir tas personažų utriravimas – tik dalinis, nes realiam gyvenime gali sutikti dar ryškesnių veikėjų. Kad tik pavyktų nors truputį juos parodyti, atskleisti, kad tik pavytume (juokiasi)ǃ Beje, sakoma, kad scenoje įdomiau stebėti ne švarius ir teisingus žmones, o tokius, lyg ir truputį pamišusius. Gal dėl to ir tenka kartais utriruoti – suteikti personažui maniją ar jį užvaldžiusią idėją, kuri ir nulemia jo dažnai nepamatuotus, beprotiškus veiksmus.
– Kaip šio teatro performanso idėją išprendėte per scenografiją? Kokį vaidmenį čia atlieka ji?
– Scenos centre – namelis, ar veikiau balkonėlis, kuriame vyksta kasdienis žmogaus gyvenimas. Pasirinkti tokį scenografijos sprendimą įkvėpė tokios mintys: mes kuriame savo gyvenimus, savo džiaugsmus, kasdienybę, nepaisydami visų, net ir pačių žiauriausių, įvykių, vykstančių čia pat, už lango. Supranti, kad tavo paprastas gyvenimas, tavo susikurtas jaukumas iš tiesų yra toks trapus, nes bet kada gali ateiti galią turintys žmonės ir, arba iš pykčio, arba vedami keistų, nesuprantamų kėslų, jį sugriauti. Kita vertus, kad ir kiek tos galių turinčios jėgos naikintų, griautų, kažkur vis tiek užsidegs švieselė, ir žmonės vėl pradės tvarkytis, iš naujo kurti. Norim pasakyti, kad reikia gerbti tą paprastą, kasdienį žmogaus gyvenimą, leisti laisvai būti, dirbti, mąstyti ir kurti. Dabar, karo Ukrainoje akivaizdoje, žvelgiant į sugriautus likimus, gaila žmonių, kurie niekuo nenusikalto, nenusidėjo. Jie tiesiog tvarkėsi namus, klojosi lovas, ėjo į darbus, augino vaikus, planavo, o per vieną dieną ar naktį buvo sutrypta tūkstančiai gyvenimų, likimų. Ir dabar mes net negalime įsivaizduoti, kiek pastangų ir laiko reikės, norint visa tai atstatyti. Performanse būtent Daliaus Naujokaičio ir jo suburto „NoJo Airlines“ orkestro atliekama muzika simbolizuoja laisvę ir atstato tvarką pasaulyje, grąžina mus prie pamatinių vertybių, grąžina tikėjimą ir viltį, suteikia stiprybės, įkvepia ir palaiko.
– Kaip performanso pavadinimas „Infinity“ atskleidžia ir vainikuoja kūrinio idėją ir pagrindinę mintį, temą?
– „Infinity“ reiškia amžinybę. Tai ir niekada nesibaigianti žmogaus kova už savo laisves, teises, orumą, lygiai taip pat, kaip visada esti tokių, kurie nori ir siekia kontroliuoti tą, kuris yra laisvas, primesti savo taisykles, nes tik pažaboję kitą, jie jaučiasi saugūs. Kita vertus, „Infinity“ – amžinybė čia susijusi ir su spektaklio forma. Tai performansas, kuris turi teisę kisti, atrasti save iš naujo, būti ne statiškas, o nuolat judantis ir besimainantis – gyvas.
G. Tuminaitė | Pranešimo spaudai nuotr.
– Kaip manai, ką šis, neįprastą ir kiek netikėtą formą demonstruojantis spektaklis duoda Vilniaus mažajam teatrui? Kuo ši patirtis naudinga, praturtinanti, ką ji byloja?
– Manau, kad šis mūsų projektas pirmiausia byloja apie tai, jog Vilniaus mažasis teatras yra gyvas ir atviras įvairiems ieškojimams, kūrybiniams eksperimentams ir naujoms formoms. Teatro aktorių trupė – labai profesionali ir pasirengusi priimti iššūkius, prisijaukinti naujus žanrus ir netikėtas formas, rizikingas, nepažįstamas zonas, nebijanti nežinomybės. Iš tiesų šis projektas rodo, kad Vilniaus mažasis teatras krečia netikėtus šposus, ir ateity jų tik daugės.
Be to, instrumentai teatro scenoje man visada atrodė labai prabangus dalykas, pats instrumentas kaip daiktas man labai gražus. O kai jų yra daug ir jais groja geriausi muzikantai, – tai ne tik labai kokybiška, prabangu, bet ir įdomu. Be to, tokio žanro muzikinis atlikimas yra unikalus, nes tai nėra tradicinis, statiškai grojantis džiazbendas – „NoJo Airlines“ muzikantai labai aktyvūs, jie groja, improvizuoja ir kuria kompozicijas čia ir dabar. Daliaus muzika – tarsi gyvas šaltinis, visą laiką tekantis, neuždarytas, neįrėmintas, neapribotas. Tos gyvybės, džiaugsmo ir šventės Vilniaus mažasis teatras visada ieško ir dalijasi ja su žiūrovais.
Trumpai apie spektaklį
Teatro performanso „Infinity“ (angl. begalybė, amžinybė) pavadinimas simboliškai atspindi tiek amžiną gėrio ir blogio kovą, tiek jokių ribų neturintį kūrybos gaivalą, kuris būdingas „NoJo Airlines“ muzikai. Pasak režisierės Gabrielės Tuminaitės, Daliaus Naujokaičio kuriama ir atliekama muzika yra berėmė, laisva, išsiskirianti nepaaiškinama ateities nuojauta, o gėrio ir blogio tema, pasitelkiant šią muziką, nėra primityviai suaktualinama, ji įgauna visai kitokią – kur kas gilesnę ir platesnę – prasmę.
Spektaklio kūrybinė grupė: režisierė – Gabrielė Tuminaitė, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, videomenininkas ir dekoratorius – Aistis Kavaliauskas, choreografė – Gintarė Šmigelskytė, garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė. Vaidina: Arvydas Dapšys, Agnė Šataitė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna, Larisa Kalpokaitė, Jūratė Brogaitė, Rasa Jakučionytė, Jonas Braškys, Mindaugas Capas, Edmundas Mikulskis, Aušra Giedraitytė. „NoJo Airlines“ muzikantai: dirigentas, vienas iš muzikos autorių ir būgnininkas – Dalius Naujokaitis, elektrinė gitara – Paulius Vaškas, bosinė gitara – Pijus Oras, bosinis saksofonas – Dovydas Stalmokas, tūba – Simonas Kaupinis, fleita – Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, būgnai – Ignas Kasikauskas, trimitas – Aurimas Rimeikis, trombonas – Povilas Jurkša. Choras: Aistė Motiejūnaitė, Kristina Svolkinaitė, Lina Saveikytė, Marius Mockevičius, Darius Navickas, Gintarė Šmigelskytė, Mindaugas Ancevičius.
Spektaklio „Infinity“ premjera – spalio 8, 9, 11, 12 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
