Spektaklis „Čia ir dabar“ (rež. A. Jankevičius) | D. Putino nuotr.
Penktadienio vakarą Keistuolių teatre įvyko režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Čia ir dabar“ premjera. Į didžiąją salę dar besirenkančius žiūrovus pasitiko žinomų lietuviškų meilės dainų skambesys, o scenografės Lauros Luišaitytės kurtas scenovaizdis privertė jaustis kaip atvykus į šventę, kurios nenutrūkstamą blizgesį palaikė fone spindintis lietaus efektas.
Spektaklis „Čia ir dabar“ statytas pagal vieno garsiausių šiuolaikinių vokiečių dramaturgų Rolando Schimmelpfenningo pjesės „Čia ir dabar“ motyvus. Šio dramaturgo kūryba primena žiūrėjimo pro kaleidoskopą patirtį. Tik vietoje įvairiaspalvių stiklo gabaliukų – į optinio prietaiso vidų priberta tikrovės fragmentų, kurių atspindžiai kuria sapnavimo atmerktomis akimis pojūtį. Keistuolių teatro žiūrovams R. Schimmelpfenningas tapo pažįstamas dar 2015 m. su rež. Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Moteris“. Dabar vokiečių dramaturgas į šią sceną sugrįžo Agniaus Jankevičiaus režisuoto „Čia ir dabar“ spektaklio pavidalu.
Spektaklis „Čia ir dabar“ (rež. A. Jankevičius) | D. Putino nuotr.
„Čia ir dabar“ laikas atsivėrė poetizuotai absurdiškoje, komiškai sapniškoje, paradoksą primenančioje tikrovėje, „atpalaiduojančioje“ žmogų nuo ateities baimių ir vilčių, nes būsimas laikas čia pasirodė ne kaip begalinė galimų scenarijų aibė, o kaip tai, kas iš anksto žinoma. Visa tai lyg mozaika susijungė fantasmagoriškoje vestuvių šventėje. Čia susirinkusius žiūrovus pasitiko ryškūs šventės dalyviai – jauna moteris, spinduliuojanti jaunatvišku veržlumu ir pati jaučianti nepaaiškinamą trauką užkandžių stalui, moteris su vežimėliu, vis kalbinanti savo dar nekalbantį kūdikį, Horstas, pusamžis ir ne itin išvaizdus vyras, tikintis įvairiomis sąmokslo teorijomis ir niekaip iš galvos neišmetantis keturių danių su maudymosi kostiumėliais bei kiti.
Spektaklis „Čia ir dabar“ (rež. A. Jankevičius) | D. Putino nuotr.
Į šventės šurmulį plojimais įsitraukė ir žiūrovai, su šypsenomis veiduose besiklausę nenutrūkstamų šventės dalyvių dainų ir monologų, pagardintų absurdo prieskoniais, atidengiančių žmogiškąsias silpnybes – kvailumą, godumą, paviršutiniškumą, ne(si)kalbėjimą, neveiksnumą ir daugelį kitų. Čia ir dabar pynėsi kičas ir poezija, įtampa tarp žmogaus ir gamtos, individo ir sociumo, tarp noro keistis ir vis ten pat laukiančios bei paslysti joje viliojančios purvo duobės.
