„Didysis kelias“. Rež. J. Vaitkus | D. Matvejev nuotr.
Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) vyksiantis spektaklis „Didysis kelias“ bus rodomas su garsiniu vaizdavimu. Tai reiškia, kad spektaklis pritaikytas neregiams arba silpną regėjimą turintiems asmenims. Prieš 10 metų būtent LNDT buvo parodytas pirmas spektaklis su garsiniu vaizdavimu. Gruodžio 20 d. „Didžiojo kelio“ spektaklyje apsilankys beveik 130 regėjimo negalią turinčių asmenų iš Vilnius, Kaišiadorių, Širvintų, Panevėžio, Molėtų, Kauno, Lazdijų. Šį rodymą organizuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS).
LASS projektų vadovė Lina Puodžiūnė teigia, kad iš visų kultūros paslaugų neregiams labiausiai prieinami dalykai yra literatūra (knygos brailio raštu) ir muzika (įvairūs koncertai, įrašai). Tačiau pasak jos, pritaikomumas didėja ir kitose srityse: „Situacija tikrai keičiasi. Pavyzdžiui, Lietuvos kino centras kasmet iš savo archyvų pritaiko filmus, kuriuos padovanoja Lietuvos aklųjų bibliotekai ir neregiai juos gali pasižiūrėti. LRT taip pat turi filmų su garsiniu vaizdavimu, du kino festivaliai „Nepatogus kinas“ ir „Kino pavasaris“ taip pat pritaiko po filmą. Muziejų ekspozicijos palaipsniui tampa prieinamesnės. Atsižvelgiama į tai, kad nebūtinai viskas turi būti po stiklu.“
„Didysis kelias“. Rež. J. Vaitkus | D. Matvejev nuotr.
Kalbant apie teatrą, pasak L. Puodžiūnės, galima pasidžiaugti, kad šiemet bus rodomas jau 18-tas spektaklis su garsiniu vaizdavimu, skaičiuojant nuo 2012 m., kai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pirmą kartą buvo pritaikytas spektaklis „Dėdė Vania“.
„Anksčiau neregiams pritaikyti spektakliai buvo rodomi tik Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Labai norėjosi, kad tai patirtų ir kitų miestų gyventojai, nes žmonių su regos negalia Lietuvoje yra apie 15 tūkst. Galvojome, kaip juos pasiekti, todėl apvažiavome visus valstybinius teatrus. Dabar daugiausiai spektaklių su garsiniu vaizdavimu turi Nacionalinis Kauno dramos teatras. Klaipėdos dramos teatras irgi labai geranoriškai prisideda. Šiauliai ir Panevėžys teparodę po vieną spektaklį, bet vis tiek tai yra džiugiu“, – pasakoja L. Puodžiūnė
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre neregiams buvo pritaikyti šie spektakliai: „Dėdė Vania“, „Katedra“, „Lilijomas“, „Dieviškoji komedija“. Jono Vaitkaus pagal Augustro Strindbergo dramą sukurtas „Didysis kelias“ – jau penktasis spektaklis.
„Didysis kelias“. Rež. J. Vaitkus | D. Matvejev nuotr.
„Neregiai labai laukia šių spektaklių. Jei toks spektaklis rodomas kartą per metus – tai didžiulė šventė. Jei kiekvienas teatras įsipareigotų bent po vieną spektaklį parodyti per metus, tai būtų jau penki spektakliai visuose pagrindiniuose teatruose ir būtų penkios šventės mūsų bendruomenei“, – teigia L. Puodžiūnė.
Kaip vyksta garsinis vaizdavimas? Aklųjų ir silpnaregių grupė į teatrą ateina gerokai iš anksto – beveik prieš dvi valandas, jiems išdalinama techninė įranga: ausinės ir imtuvai. Atėjusi į salę grupė išklauso įžangą – jiems pristatoma scenografija, rekvizitas, kostiumai. Prisistato ir patys aktoriai, taip neregiai susipažįsta su personažų balsais ir vėliau geriau orientuojasi, kuris personažas kada kalba. Kai kuriuose teatruose leidžiama užlipti į sceną, paliesti scenografijos elementus. Kai prasideda spektaklis, neregiai sėdi kartu, dažniausiai salės priekyje ir viena ausimi klausosi aktorių balsų, o kita ausimi, turėdami ausinę, girdi spektaklio komentatorių, pasakojantį apie vaizdus ir veiksmą. „Didįjį kelią“ neregiams komentuos aktorė Ugnė Žirgulė.
„Didysis kelias“. Rež. J. Vaitkus | D. Matvejev nuotr.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos projektų vadovė Lina Puodžiūnė teigė, kad ne visiems spektakliams būtinas garsinis vaizdavimas: „Jei spektaklyje daug dialogų – net nereikia garsinio vaizdavimo, jis visiškai suprantamas žmogui, turinčiam regos negalią. „Didysis kelias“ buvo pasirinktas, nes jis labai vizualus ir be garsinio vaizdavimo sunkiai suprantamas neregiams. Į tai teatrai turi atkreipti dėmesį, pasirinkdami spektaklius. Jei užsimerkus sunku suprasti, kas vyksta scenoje, jeigu yra daug vizualinių sprendimų, poteksčių, metaforų, daug kūno kalbos – tokiam spektakliui reikia garsinio vaizdavimo.
Be to, noriu atkreipti dėmesį, kad garsinis vaizdavimas labai svarbus ir silpnai matančiam žmogui, ne tik neregiui. Toks žmogus mato didelį bendrą vaizdą, o garsinis vaizdavimas veikia kaip žiūronai, nukreipia žvilgsnį į esminę vietą, į ką atkreipti dėmesį. Tuomet jis ir pilnavertiškai pamato tą spektaklį.“
