Arūno Kulikausko studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Ukmergės raj.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Arūnas Kulikauskas ir jo studija (Ukmergės raj., 2022 m.).
Arūnas Kulikauskas: Tas pasaulio užteršimas norais… Man patinka, man nepatinka. Tu, praktiškai, nematai dalykų, matai tik savo norus. Manęs klausia – kaip gyveni? Sakau, kai geros nuotaikos, tai gerai, o kai bloga nuotaika – viskas blogai. Negali kaltinti nei namo, nei saulės, nieko. Mes viską aplinkui nuspalvinam savo norais-nenorais.
Kai nusiramini, susitvarkai su norais ir mintimis, kai juos patrauki į šalį, pamatai, kad viskas aplinkui yra tiesa. Kol nepradedi norėti arba su savo nuomone eiti į pasaulį, viskas aplinkui yra tiesa. Tiktai nepradėk jos spalvinti. Įdomu, kad ir melas yra tos tiesos dalis, nes jis yra. Ir viskas.
Negali sakyti, kad tai rytietiškas požiūris. Jeigu vakariečiui jis atskamba viduj, tai tik tavo perskaitytų knygų ir gyvenime patirtų įvykių rezultatas. Ir viskas, negali atskirti.
Taip galvojant ateina laikas perkratyti ir meną. Ir tada menui pradeda plunksnos rūkt ir dulkės kilt…
…
Kartais visiškai nebeturiu noro ir kantrybės tvarkytis, čiustytis. Taip gerai viskas aplinkui, ir tas noras matyti viską paprastom akim… Tada gali gyventi, tada ir pikta kaimynė – to gyvenimo dalis. Niekas nesakė, kad gyvenam rojuj. Mes gyvenam žemėj. Kai darosi linksma – džiaukis, kai blogai – liūdėk. Nevaidink, kad džiaugiesi, kai yra liūdna.
Arūno Kulikausko studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Ukmergės raj.
…
Buvom Jeruzalėje – dar neatsigaunam iš gerumo. Žydai atsisveikindami sako: „Kitais metais Jeruzalėj…“ Šešiasdešimt treji metai praėjo, kol ta Jeruzalė atsirado. Vis ruošiausi.
Visi vabzdžiai turi vieną atvirą nervą, per kurį jaučia pasaulį: kokia temperatūra, koks metų laikas. Tai Jeruzalė iki dabar yra tas atviras pasaulio nervas, kuriuo viskas matuojama.
Ne iš karto atradau raktelį į Jeruzalę. Mūsų protas užprogramuotas viską vertinti. O kai porą naktų nakvojau pačiame senamiestyje, protą užmigdžiau, ir pradėjo veikti kitos jėgos. Galėjau kitaip bendrauti su tuo, kas aplinkui. Ten ne muziejus. Ten po šiai dienai net ir krikščionys pešasi tarpusavyje, stumdosi dėl bažnyčių. Kai ten miegi, tampi viso to dalimi. Nieko negalvoji, tiesiog esi to pasaulio dalis.
Viltis Jeruzalėje – pagrindinė prekė. Piligrimų eilės. Sienas glosto, paveikslus glosto, pinigai teka upėmis į tas visas dėžutes, ant padėklų. Eina kunigas laikyti mišių – vienoje rankoje Biblija ar kokia kita šventa knyga, kitoje – didelė dėžė pinigams.
Palestiniečiai mums organizavo kelionę į Betliejų. Bet pirmiausia mums parodė urvą, kuriame angelas pasirodė piemenėliams, ir palestinietis gidas paaiškino, kad čia – katalikų, o stačiatikių urvas – kitoj vietoj. Dar mus nuvežė pažiūrėti Jericho miesto ir to kalno, kur Jėzus keturiasdešimčiai dienų atsiskyrė, ir kur jį šėtonas tris kartus gundė. Dabar ten, ant kalno keteros, aplink akmenį, ant kurio sėdėjęs Jėzus, armėnų vienuolynas. Vienuoliai uždengė akmenį stiklu ir renka pinigus už jo pažiūrėjimą.
Ten jaunas palestinietis gidas mums išaiškino, kad nesvarbu, koks čia vienuolynas, nesvarbus ir tas akmuo, svarbus kalnas. Ir mūsų kelionė į Jeruzalę parodė, kad nesvarbu, kas kuo ten prekiauja. Svarbi pati vieta, kur sluoksniai ant sluoksnių. Tai va. Įspūdis ne kaip po filmo ir ne kaip po muziejaus.
Arūno Kulikausko studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Ukmergės raj.
…
Man patinka, kai nuotraukoje nėra detalių. Tokios nuotraukos suteikia monumentalumo. Pabėgi nuo natūralizmo, kurio ne visada reikia. Panašiai veikia pinholas (tik kartais mane užknisa problemos su perspektyva).
Esu prisidaręs tų pinholų – taip fotografuoti buvo labai labai įdomu. Dabar įdomu tik kartais, tiesiog pavargau, nes daug dalykų kartojasi. Kol nauja, viskas atrodo gerai, bet paskui žiūri – tas pat ir tas pat.
Mano pasaulio supratimas – fotografinis. Matematikai sako, kad viskas yra matematika, o man viskas yra fotografija. Matai krentančią šviesą, ir tau ji staiga krenta gražiai. Ir žinai, ką daryt.
…
Lietuva-Niujorkas-Lietuva man yra kaip viena tiesė (reiktų prideti Seulą, Rio de Žaneiro, Limą, Oachaką, Gorno Altajską). Aš niekur neišvažiavau ir niekur negrįžau. Aš gyvenu. Lyg iš Kauno važiuočiau į Vilnių, iš Rumšiškių – į Leningradą. Yra gyvenimo etapai, ir yra jo tėkmė. Atsidūrus Niujorke dingsta priešai ir įtampos. Kai tau nuima veržiantį lanką, tik tada pajunti, kiek jis veržė. Tai Niujorke pajutau. Dar labai svarbus pojūtis, kad kol gyvenu Amerikoje, mane gina jos konstitucija. Paprasta, ir viskas. Ir ten viskas yra – tau nereikia daiktų.
Iš pradžių aš toj Amerikoj gyvenau nelegaliai. Bet jeigu niekuo nenusikalsti, gali ten gyventi, dirbti, džiaugtis ir legalizuotis. Niekas manęs nepersekiojo, niekas man nieko nedarė. Tik toks nepatogumas, kad negali išvažiuoti.
Vėl atvažiavus į Lietuvą, pamačiau, kad čia niekas nepasikeitė. Automobiliai pasikeitė, durų rankenos, liustros, geležinės durys atsirado. Bet iš esmės niekas nepasikeitė. Kažkaip pasklido tokia mano nuomonė, ir bandė mane pasikviesti į televiziją, bet atsisakiau, nes negaliu paaiškinti. Užpuls mane, sumals – žodžiais. O čia ne žodžiai, čia oras. Ir nei matau kokių vaistų, nei jų yra, o gal jų net nereikia. Iš dalies, tai net ne mano reikalas. Turiu būti tuo, kas esu, kalbėti apie tai, ką darau…
Ką tu gali pakeisti kitame? Pabandyk save pakeisti nors truputį ir pamatysi, kaip tai nejuokinga. Vien iš ryto mankštą padaryti ką reiškia! Tad vienintelis dalykas, ką galiu padaryti – gyventi, kaip gyvenu, kalbėti, kaip kalbu, daryti, ką darau, ir gal kas išgirs. Tada pasišnekėsim.
….
Kas man padarė didžiausią įtaką? Reiktų pagalvoti. Ką prisiminčiau greičiausiai, tai ir būtų. Išvardini, o eidamas miegoti dar kažką prisimeni – galbūt svarbiausią. Viskas reliatyvu.
Vos atsibundu, ir jau prasideda įtakos. Saulės įtaka, laikraščio, kavos… Kūryboje? Viskas, kiekvienas pamatytas darbas padarė įtaką. Tas, kuris nepatiko, ir tas, kuris patiko. Kokia knyga? Visos iš eilės.
Kai sutikau Saulių Tomą Kondrotą, paklausiai, ar jis žino, kad man padarė labai didelę įtaką. Jis nežinojo ir nelabai norėjo žinoti, bet kai augau… Ir Borchesas labai… Ir Baltušis galėjo padaryti įtaką, jeigu buvai pasiruošęs ją priimti. Ir padarė. Aš jį atsimenu iš televizijos. Ir mano tėvai labai žiūrėdavo: „O, vienas iš tų, kurie daug teisybės pasako…“ Tuo metu, kai visi kalbėjo standartine sovietine kalba, jis kalbėjo kitaip. O dėl jo raudonumo, tai kažkada ir medus buvo nuodai, o dabar musmirės – nebe nuodai.
Arūno Kulikausko studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Ukmergės raj.
…
Man labai patinka, kai žmogus negalvoja apie pinigus arba apie greitą rezultatą, kai pasigilina į šviesos prigimtį, į procesus, į aplinką… Aš žmones pradėjau fotografuoti jau antroj buvimo Amerikoje pusėje. Iki tol, ir Lietuvoje, žmogaus kaip objekto nemėgau. Nebent tai buvo draugai arba draugiška aplinka. O iki išvažiuojant aplinka žmogui nebuvo draugiška. Visiškai. Ir dabar ji gana agresyvi. O vėliau, ir ypač grįžus, pajutau, kad man tiesiog reikia žmonių. Amerika man atidengė kažkokį dangtelį.
Pas Joną [Meką] važiuodavau vakarais pasavanoriauti, dar ką nors, o duoną valgiau tokioj studijoj, kur mane pasamdė dviem savaitėm atspausti nuotraukas iš senų muziejinių negatyvų. Indėnus. Buvo fantastika. Pradėjau, ir man sako: geriau už mūsų fotografę padarei. Tai likau ten ketveriems su puse metų. Ir filmuoti ten pradėjau.
O paskui mano darbdavys numirė, bet prieš tai leido jo laboratoriją nusipirkti už pusę kainos. Visą šlapio proceso laboratoriją. Kai Jonas pamatė, ką esu nufilmavęs, pasiūlė tęsti. Davė kamerą. Tai turiu prifilmavęs ir prifotografavęs visko. Ir ne vien Jonas ten. Kiek buvau Antologijoj, kameros visada po ranka. Svarbu, kad būtų pinigų juostelei nusipirkti. Labai dažnai jų nebūdavo. Kiek save atsimenu Amerikoje, visą laiką būdavau alkanas. Visą laiką, visus dvidešimt metų. Nieko blogo. Pilvelis atsirado tik grįžus į Lietuvą. Bet vynui visada kažkaip užtekdavo.
Iš skaidrės pasidarau polaroidą. Turiu tokią mašinėlę: įkiši skaidrę, pliaukšt. Jeruzalėj žmogus davė skaidrių, parsivežiau, padariau polaroidus. Iš klėties padarėm patalpas AirBnB nuomai, tai pirmas klientas buvo Rabinovičius iš Australijos. Atvažiavo Ukmergėje ieškoti giminės pėdsakų. Tai jis man per pažįstamus parūpino skaidrių iš Pietų Afrikos, nes ten buvo gyvenęs. Tokios tos istorijos. O polaroidai man reikalingi fotoobjektams, darau tokius rankdarbius dabar.
Bandau išleisti tų polaroidų knygą ir palikt, kaip paminklėlį Polaroidui. Tokią labai sumažintą mini knygelę.
…
Yra toks aiškinimas, kad visas pasaulis susideda iš begalės mažų deimantukų, kurių kiekvienas yra tinkle, ir kiekviename atsispindi visi kiti. Pajudini vieną, ir sujuda visa visata. Budistai tai sakė prieš 2500 metų. Fizikos tuo metu nebuvo – nei mokslo, nei tokios sąvokos, man atrodo. Tai pradedi viską daryti atsakingai ir labai atsargiai, nes viskas taip susivėrę, kad kiekvienas tavo žingsnis… Yra toks dalykas – Indra’s net.
